Dailė

 

Vitos Opolskytės vaistai tikrovei

Vita Opolskytė, nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės

Jaunosios kartos tapytojos Vitos Opolskytės alisiška kūryba prikausto žvilgsnį. Jos interjerų vaizduose susipina skirtingų dydžių baldai, namų fasadai, vaikiški žaislai, lėliški ir tikroviški personažai. Dailininkė buvo du kartus apdovanota skatinamąja premija konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“. Kviečiame skaityti pokalbį su menininke apie jos kūrybą, atmintį ir jaunų tapytojų gyvenimą.


 

Ingos Navickaitės grafinė knyga „Super duper" – knygstarteryje

2016-11-26
„Super duper“, nuotr. iš Knygos.lt archyvo

Inga Navickaitė, kurios projektas „Super duper" buvo pristatytas vasarą vykusioje geriausių VDA metų darbų parodoje „Meno celės", siekia išleisti grafinę knygą „Knygstarterio" platformoje. Knygoje lietuvių mitologija pasakojama originaliomis, naujai į pažįstamą temą kviečiančiomis pažvelgti iliustracijomis. Kviečiame prisidėti prie meninio projekto įgyvendinimo iki lapkričio 30 d. užsirezervuojant grafikės knygą čia.


 

Smiltys tarpuose tarp žodžių

Ainė Jacytė 2016-11-25
Kristinos Inčiūraitės parodos „Dykumėjimai" fragmentas, nuotr. L. Pranaitytės

Ką reiškia ištartas žodis dykumoje? Blyksnį tikėjimo ir viltį sekti paskui ar pastangą paleisti? Galiu įsivaizduoti, kaip žodžių ritmai juda lyg kupranugarių vilkstinės, džiovinami kaitrios saulės ir suklumpa, smigdami į smėlį. Jų negirdimą aidą nusineša vėjas, išbarstydamas nieko nebereiškiančias žodžių dalis įkaitusioje begalybėje.  Dega žodžiai.  Jų niekas nebegirdi.

Pirmasis įspūdis įžengus į Kristinos Inčiūraitės solo parodą galerijoje „POST“ – ištinka tykuma: judesiai sulėtėja, žvilgsnis nusidriekia į tolį, kvėpavimas gilėja.


 

Rosanda Sorakaitė: „Tapau tai, kas yra arti manęs esamu laiku“

Ieva Šukytė 2016-11-18
Rosanda Sorakaitė, „Nakties šviesa", 2016, akrilas, aliejus, drobė, 200x150 cm

Aštuntus metus vykstančiame „Jauno tapytojo prizo“ konkurse komisijos sprendimu nugalėtoja tapo kaunietė Rosanda Sorakaitė. Monochrominėmis spalvomis tapanti dailininkė asmenines parodas pradėjo rengti jau studijų metu. Šiais metais Londone vykusioje šiuolaikinio meno mugėje „Start“ ji pristatė solo darbų prezentaciją, dalyvavo du mėnesius trūkusioje rezidencijoje „CreArt AiR – Artist in Residence program“ Linze, Austrijoje. Skaitytojų dėmesiui pateikiame pokalbį su tapytoja apie neseniai laimėtą konkursą, jos kūrybą ir lietuviškos tapybos mokyklų ypatumus.


 

Dalios Skridailaitės paroda „Gray portretai"

Renginio plakatas

„Gray portretai“ anaiptol ne apie pilką spalvą ir atspalvius. Iš tiesų, tai tapytojos Dalios Skridailaitės įsivaizduojamų Doriano Grėjaus giminės moterų portretai. Paroda veikia Vaidilos teatre (A. Jakšto g. 9) lapkričio 18 – gruodžio 18 dienomis.


 

Dzenbudistiška kraštotyra, arba politiškai atsakinga refleksija

Elena Grudzinskaitė, „Įvietinta", ekspozicijos fragmentas, nuotr. N. Jankausko

Globalių permainų laikotarpiu sunku atsiriboti nuo reakcijos į kintantį pasaulio portretą. Net įprastas, rutinos ritualu apibrėžtas rytas su filtruotos kavos gurkšniu įgauna aitresnį prieskonį, kai stebi geometrinių figūrų spalvos kaitą žemėlapyje. Raudona, mėlyna, raudona. Iki prasidedant žiaukčiojimo stadijai nuo smegenis plaunančios psichodelikos, išskuodžiau į pasaulį, kuris (dar nebuvau pasirengusi to išgirsti) po rinkimų užatlantėje pasikeitė. Laimei, nepatyrusi provokuojamo anafilaksinio šoko, perbėgau į paralelinę plotmę, kurioje grafikė Elena Grudzinskaitė ištrynė spalvas.


 

Gili ir paini šiuolaikinė akvarelė

Vidmantas Zarėka, triptikas „Riboženkliai", nuotr. A. Krauleidžio-Vermonto

Šiandien retas kuris menininkas imasi akvarelės. Galbūt ši technika reikalauja specifinio įdirbio, meditatyvaus požiūrio ar skaidrios sąmonės? Vis dėlto kai kuriems XXI a. menininkams akvarelė išlieka įdomi, galinti padėti išpildyti jų idėjas. Įrodymas, kad skaidrios spalvos yra patrauklios – tai 6-osios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ pagrindinė atrankinė konkursinė paroda „Kryptys ir iššūkiai“, veikianti Kauno paveikslų galerijoje. Apžiūrėti šios parodos darbų ekspoziciją – puikus būdas bent trumpam į šalį nuvyti rudens darganą.


 

Saukos belaikė sinekdocha

Mykolas Sauka, „Pasijuntu stebimas kito", parodos fragmentas, nuotr. D. Žuklytės

Kiekvienas esame linkęs apibendrinti viską – susitikimą, dieną, sezoną, kalendorinius metus. Vieni tai linkę daryti naujųjų metų išvakarėse, kiti gimtadienio pastūmėti, o treti – pastebėję kažką, kas inspiruoja apibendrinti... Nesiruošiu pateikti šių metų galerijų ir muziejų veiklos apibendrinimo, bet nuoširdžiai manau, kad šiuos metus kone galima pavadinti Saukų metais. Sausį grandioziniu parodos atidarymu sudrebinus ir gerus du mėnesius sukausčius visų dėmesį, 2016 metus atidarė Šarūnas Sauka, o štai spalį, drauge su meno kalvės – Vilniaus dailės akademijos – mokslo metų atidarymu, su autorine paroda „Pasijuntu stebimas kito”, atėjo Mykolas Sauka.


 

Objektai kabinete

Evelinos Šimkutės paroda „Objektai“, R. Stepanovaitės nuotr.

Rugpjūčio 22-31 dienomis projektų erdvėje „Kabinetas“  buvo eksponuojama pirmoji Lietuvoje asmeninė menininkės Evelinos Šimkutės, kuriančios tarp Londono ir Kauno, paroda iš skulptūrų ciklo „Objektai“. Įkvėpta susitikimo su menininke, tiksliau, popietės, praleistos drauge šnekučiuojantis, vaikštinėjant po Šilainius, bei diskusijos, įvykusios „Kabinete“, ir atsispyrusi nuo jųjų kaip nuo pradžios taško, ilgai ilgai dėliojau mintis, kurios kartu geriausiai atskleistų ir mano asmeninį požiūrį, ir parodos konceptualumą.


 

Bandymas sudominti šiuolaikiniu menu

Julinas Urbonas, „Orgazmo karuselė". Galerija „Vartai"

Rugsėjo 9-10 dienomis pirmą kartą Vilniuje vyko galerijų savaitgalis, kurio bene vienas pagrindinių tikslų buvo sukurti galerijų tinklą, o šio įvykio siekiamybė – pritraukti naujas auditorijas, tuos asmenis, kurie ne visuomet gali, nori ar žino apie galerijose (kokiose ir kur) vykstančius renginius. Šis savaitgalis apjungė ne tik vietiniams ir miesto svečiams žinomas arba dar neatrastas galerijas, tačiau ir menininkų studijas. Viso šio renginio idėja įdomi ne tik tuo, kad per dvi dienas miesto grindinį mindantys žmonės migruoja ne nuo barų ir kavinių, o nuo galerijų iki kitų ekspozicinių erdvių, tačiau ir tuo, kad jo metu galima sudalyvauti ir įvairiose ekskursijose bei diskusijose.


 

Moralės dilema

Visvaldas Morkevičius, „Public Secrets", nuotr. šaltinis gupmagazine.com

Sakoma, kai paslaptį žino daugiau nei vienas žmogus, tai jau ne paslaptis. Yra dalykų, kuriuos visi pastebi, bet niekas garsiai nekalba ir pirštais nebado. Praleidžia pro akis – išskyrus geltonąją spaudą, kuri menkiausią nesklandumą apibūdina kaip skandalą. Apsilankius Pamėnkalnio galerijoje eksponuojamoje fotografo Visvaldo Morkevičiaus parodoje „Public Secrets“ sudvejoji, ar pavadinimas, paryškintas feisbuko renginio viršelyje reprezentuojama parodos nuotrauka su alų geriančia mergina nubrozdintais keliais, gali būti iškalbingesnis už ekspoziciją.


 

Galerija „POST" švenčia trejų metų gimtadienį

Rugpjūčio 19 d. POST galerija nustebino netradicine trečiojo gimtadienio švente. Alternatyvi meno erdvė pakvietė visą kultūrinę Kauno publiką į svečius, neatskleisdama, kas šios laukia. Lankytojus pasitiko didžiulis plakatas „POST galerijos veikla”, kur įprastai kabinama informacija apie eksponuojamą parodą, ir – tuščios sienos. Susirinkusius taip pat nustebino dūmų kambarys ir per visą erdvę sklindanti elektroninė muzika.


 

Laisvės paieškos Audriaus Gražio ir Mindaugo Juodžio kūryboje

Audriaus Gražio ir Mindaugo Juodžio darbai mugėje ArtVilnius'16, nuotr. Audriaus Gražio

Mindaugo Juodžio ir Audriaus Gražio kūrybinis duetas itin stipriai suskambėjo meno mugėje „ArtVilnius'16“, kur juos atstovavo Panevėžio „A galerija“. Žvalgantis po kitas galerijas bei jų pristatomus menininkus, šie du kūrėjai iš kitų labiausiai išsiskyrė savo kūrinių suderinamumu. Tiek Gražio, tiek Juodžio kūriniai puikiai sugebėjo susikalbėti tarpusavyje. Tačiau ne vien šių menininkų kūrinių tarpusavio ryšiai privertė atkreipti dėmesį į jų kūrėjus. Abu menininkai savo darbuose gvildena laisvės bei jos suvaržymo temas. Laisvė menininkų kūriniuose pateikiama ir kaip fizinė, ir kaip vidinė būsena.


 

3 x 3 x 3. Jaunieji dailininkai

2016-07-13
Mykolė Ganusauskaitė, „Atlydis", 2015

Pristatydami profesinę karjerą neseniai pradėjusius menininkus, kritikai ir žurnalistai nevengia vartoti epiteto „jaunas“. Tai tarsi suvienija visą menininkų kartą ir jos atstovams suteikia perspektyvumo aurą. Tačiau ar patys menininkai jaučia savo kartos bendrystę? Jei taip – kas juos sieja? Koks jų ryšys su tradicijomis? Kas skatina kurti? Šiuos tris klausimus uždavėme trims trijų sričių menininkams: dailininkams, teatralams ir muzikams. Pirmojoje pokalbių ciklo dalyje atsakymus pateikia tapytoja Mykolė Ganusauskaitė, grafikas Vilmantas Žumbys ir skulptorius Tauras Kensminas.


 

Menas periferijoje

Ieva Prūsaitė, „Paralelės“, nuotr. A. Kavaliauskaitės

Pradėkime nuo to, kad Lietuvoje meno centras visada buvo, ir panašu, kad dar kurį laiką tikrai bus Vilnius. Periferijoje vykstantys renginiai, atrodo, yra įdomūs tik patiems rengėjams ir jų dalyviams.  Šio neigiamo reiškinio pavyzdys yra visai neseniai Alytuje atidaryta jaunųjų kūrėjų bienalė „Meno intencija. Suvokimai", kuri kėlė prieštaringų minčių, ar apskritai verta apie šią parodą rašyti.  Tačiau vis dėlto, siekdama nors kiek išjudinti pelkę, bandysiu sudėlioti, kas ir kaip.


 

Beatričės Mockevičiūtės kasdienybės kaleidoskopas

Beatričės Mockevičiūtės darbai galerijos „5 malūnai" stende mugėje „ArtVilnius'16". Nuotr. B. Mockevičiūtės

Pokalbis su Beatriče Mockevičiūte, VDA skulptūros katedros studente, išrinkta geriausia jaunąja „ArtVilnius’16“ menininke, manyje transformavosi į įspūdžių kratinį ir paliko sunkiai nusakomą nuotaiką, o gal nuojautą. Besisukančios spalvos, lengvumas, grynumas, materija ir forma. Štai apie ką mes kalbėjom.


 

Kokia yra tekstilė šiandien?

Andrius Erminas, „Savas kūnas", 2016, nuotr. D. Žuklytės

Apsilankius VII Lietuvos tekstilės meno bienalėje, sunku galvoje atsirinkti įspūdžius ir prisiminimus. Matyti kūriniai pinasi į vieną labai eklektišką vaizdinį, kuris šįkart išeina už tradicinės tekstilės ribų. Skaitant kūrinių aprašymus stebina tekstilei nebūdingų medžiagų gausybė. Prie vilnos ar lino šliejasi polietilenas, plaukai, metalas, o kur dar video ir fotografijos medijose sukurti darbai. Rodos, nebeįmanoma apčiuopti ribos, kur prasideda ir baigiasi tekstilė, bet galime pabandyti punktyru nužymėti parodos ekspozicijos lauką.  


 

Šventa kasdienybės rutina

Andrius Makarevičius, „Laužo šviesoje“, nuotr. autoriaus

Mažytėje Savicko paveikslų galerijoje keičiamųjų parodų erdvėje kabo itin ryškių potėpių ir spalvų Andriaus Makarevičiaus kūriniai. Parodos pavadinimas „Matymo virpesiai“ taikliai nurodo į menininko drobių paviršiuje spalviniais potėpiais kuriamą virpėjimą, iš kurio galiausiai išnyra vaizdiniai, figūros, bei atsiveria ištisas gyvenimas.


 

„ArtVilnius‘16“ – benamių orumas ir tapybos nemirtingumas

Art Vilnius'16

Tik įžengus į „ArtVilnius‘16“ meno mugės erdves, įsikūrusias „Litexpo“ Lietuvos parodų ir kongresų centre birželio 9-12 dienomis, kilusi pirma mintis buvo – ką naujo pasiūlys šis, jau septintą kartą vykstantis meno mylėtojų širdis glostantis reginys. Šiais metais žiūrovams buvo pristatytos 60 galerijų iš 12 šalių. Taip pat buvo pakviesta šalis-svečias – Lenkija (pernai metais šalies-svečio teisėmis buvo pakviesta Ukraina). Lėtais žingsniais pirmąją dieną vaikštinėjant po šią meno mugę ir džiūgaujant, kad nėra žmonių gausos, kuri kitomis mugės dienomis buvo tikrai nemenka, kilo klausimas: ką ši meno mugė atskleidžia – ar parodo kryptį, į kurią linksta menas? O gal veikiau atveria dabarties, šiandieninio, šiuolaikinio meno užkaborius?


 

Žvilgsnis į naujos galerijos peizažą

Deima Žuklytė 2016-06-10
Galerija „SHCH“, nuotr. D. Žuklytės

Ko tikėjausi sužinojusi, jog naujamiestyje atidaroma nauja galerija? Kelių kambarėlių baltomis sienomis, daugiabučio namo, pirmo aukšto vitrininiais langais... Tad birželio 7 d. Vilniuje Teatro gatvėje atsidariusi galerija „SHCH“ nustebino. Tai – kelių šimtų kvadratinių metrų industrinio stiliaus angaras, pasislėpęs namų kiemuose, kurį pasiekti galima kirtus Reformatų parką. Jame eksponuojami kūriniai laisvai siūbuoja nuleisti nuo geležinių sijų, be to, pakanka vietos patogiai atsitraukti ir juos apžiūrėti iš toliau. Jau po apsilankymo „SHCH“ perskaičiau, jog galerija nusprendusi neprisirišti prie konkrečios vietos („Galime atsirasti ir „ŠiČia“, ir „ŠiČia“), tai ir suteikė jai pavadinimą.