Diena/naktis, viršus/apačia, skaistybė/nuodėmė, gyvenimas/mirtis – bipoliškumas kuria dinamiką, bet nesuteikia galimybės pasiekti idealią sintezę. Kūryba – tai tiltas, bet ne pati žemė ar dangus, kūryba – ne vienas, o pusė. Galerijoje „AV17“ veikia Lino Blažiūno ir Jono Aničo paroda „Dvi su puse“. Šia proga dalinuosi menininko Blažiūno mintimis apie kūrybą ir jos užkulisius.

Alexejaus Gordino paveikslas „Vienas studijoje“ (2017), laimėjęs „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursą, yra primityvus, bet ir velniškai gudrus.

 „ARgenTum“ galerijoje veikė VDA Telšių fakulteto Metalo meno ir juvelyrikos programos absolventės Ievos Sadauskaitės paroda „Atgal į širdį“. Savo kolekcijoje Ieva operuoja iš pažiūros paradoksaliomis sąvokomis sakralumas ir maištas, bandydama pasamprotauti, kas meną daro paveikų, kitaip sakant, tokį, kuris žiūrovą skatintų aktyviai įsitraukti. Šis pokalbis – tai puiki proga susipažinti su jaunąja menininke ir pasikalbėti apie tokią svarbią kiekvienam kūrėjui debiutinę parodą, kurioje subtilus juvelyrės talentas persipynė su skvarbiu mąstančios asmenybės žvilgsniu.

„Titaniko“ pirmasis aukštas šį kartą švelniai atsiduoda skerdiena. Apdujusios kuosos, kiaulės ir katės, iškabintos ant sienų, permatomi kūdikiai, vaikai tuščiu vidumi ir lėktuvas – mirtinas konstruktas su Marijos šypsniu akyje. Giedriaus Jonaičio paroda – praeities pamėklių koncentratas, savo turiniu užliejantis, ko gero, kiekvieną observuojantį, patyrusį vaikystę ir patį gyvenimą su visais jo kompleksais: baime, kalte ir nokautais, gėda ir menkumu.

Lietuvoje vis dar neįprasta komiksus suvokti kaip savarankiškus meno kūrinius, tačiau ši medija mūsų šalyje turi nemažą gerbėjų ratą ir susilaukia vis daugiau dėmesio. Šį kartą komiksų mėgėjams siūloma pažvelgti į kiek kitokius – garso komiksus. Šios idėjos autorė Rasa Kregždaitė sako, kad mintis kurti garso komiksus gimė dirbant su radijo teatro projektais. Eksperimentuojant ir aiškinantis, kaip turėtų atrodyti ir skambėti  garso komiksas, ši idėja buvo įgyvendinta kartu su trimis jaunais kūrėjais bei kūrybine komanda „Bilietų nėra“. Komiksų dailininkė Miglė Anušauskaitė parengė piešinius, o aktorė ir režisierė Julija Šatkauskaitė bei kompozitorius Andrius Šiurys sukūrė garso takelius.

Vienuoliktoje Kauno bienalėje, skirtoje paminklo (ne)galimybių klausimui, didelis dėmesys teikiamas garsiniam kūrinių aspektui. Bent šešių iš dvidešimt keturių po miestą pasklidusių objektų pagrindinė raiškos priemonė yra garsas: Jurgiui Mačiūnui skirtas kūrinys Sodroje, pora Miesto dainotakių, nenutrūkstantis skaičiavimas stoties perone, geto dainą dainuojančios pašto dėžutės bei kasdien Demokratų aikštės tuštumai dainuojamos dvi jidiš dainos. Šiame tekste, dėl itin aktyvaus įsitraukimo į kasdienį miesto rimtą bei diskusijas provokuojančio turinio, analizuosiu Bogdano instaliaciją Kauno geležinkelio stotyje.

Lietuvių patarlė „pasakyk, kas tavo draugas, pasakysiu, kas tu“ nėra laužta iš piršto. Tapatybė, kuriama per kitą, egzistavo visada. Šiame tekste, remiantis Valdos Verikaitės konceptualia garso ir stiklo kompozicija „Ikona“, bus apžvelgtos postmodernios tapatybės formavimosi per kitą problemos ir jų pateikimas ar ignoravimas. V. Verikaitės meno kūrinys suvokiamas kaip šių dienų visuomenės ir jos požiūrio atspindys, nusakantis autorės, o tuo pačiu ir visuomenės pozicijos pasirinkimą.

Užtenka ištarti iš pirmo žvilgsnio kiek banalų Giedriaus Jonaičio parodos pavadinimą „Mano istorijos“ ir ima skleistis kerai: autoriaus istorijos tampa to, kuris taria šiuos žodžius istorijomis. Taigi per žiūrovą, su žiūrovu ir žiūrove realizuojasi kūrinių galimybės.

Į Prancūzijos sostinę mūsų kukli dviejų žmonių kompanija atvyko dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, žinoma, pasigrožėti Paryžiaus kultūros pulsu, kurio centre bolavo garsaus poparto kūrėjo Davido Hockney retrospektyvinė paroda, keturiems mėnesiams atkeliavusi tiesiai iš Niujorko Mentropoliteno muziejaus į Paryžiaus Pompidou centrą. Antra – tyliai vylėmės, kad ten sutiksime paskutinius vasaros likučius, galėsiančius išblaškyti keistą nuotaiką, apnikusią įsibėgėjus naujam sezonui. Tačiau ruduo mus pavijo. Visgi menininkas, rodos, nusiteikęs optimistiškai, mat bando rudens liūdesio – liūdens – apgaubtą žiūrovą padrąsinti gaivos ir palengvėjimo pažadu.

Įpusėjus 11-ajai Kauno bienalei, nagrinėjančiai paminklo (ne)galimybės klausimus, nutariau pakalbinti ne jos kuratorę Pauliną Pukytę, kurios interviu jau apstu, o kitą, šiek tiek mažiau dominuojančią šioje bienalėje, bet ne ką mažiau pažįstamą bei artimą Kaunui ir Lietuvai asmenybę – Leniną. Šiuo metu bolševikų partijos vadovas, Spalio Revoliucijos lyderis reziduoja Kaune, Laisvės al. 50 D-3, specialiai jam japonų menininko Tatzu Nishi išnuomotose apartamentuose – kūrinyje „Butas Nuomai“ (2017).

Galerijoje „Akademija“ vyksta Tomo Ivanausko fotografijų paroda „Minimal“. Parodos pavadinimas bei trumpas aprašymas iškart deklaruoja, kad pagrindinis akcentas yra tiesiog vizualus gerėjimasis, akies džiaugsmas. Vadinamasis „menas menui“. Visgi parodos plakatas pasitinka su fotografija, užfiksavusia varžtą baltoje sienoje. Ji sufleruoja, kad ir kiti parodos objektai nėra tik neaiškūs formos ar šviesos žaismai.

Apie poreikį išgirsti, klausyti ir suprasti atmintį kalba vienuoliktoji Kauno Bienalė. Parodoje „Yra ir nėra“, kuruotoje Paulinos Pukytės, atminties (ne)paminklai kalba apie skaudžius, tačiau vertus prisiminimų įvykius ir gyventojus. Toks yra ir Jenny Kagan kūrinys „Didžioji akcija“. Tai atminties kūrinys, skirtas gydyti ir gaivinti prisiminimus, kurie yra visiškai ištrinti.

Šį rudenį Prospekto galerijoje pristatyta nauja, iš retrospektyvinių kadrų sudėliota Šarūno Barto dokumentinė juosta „Keletas iš jų“. Neapsigaukite tikėdamiesi pamatyti naują, kino teatruose dar neanonsuotą Barto filmą tiesiai iš ritės. Tiesą pasakius, tai sustingdytų kinematografinių vaizdų serijos, sudarytos iš parengiamojo etapo filmavimams, kurios iškabintos horizontaliomis tiesėmis, juosiančiomis galeriją.

       –    Šioje salėje pamatysite Aurimo Eidukaičio tapybos parodą, – rugsėjo mėnesį įžengdamas į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus antro aukšto galeriją pristatytų gidas lankytojų grupei. Apibendrintai pasakotų, kad vienuose Aurimo Eidukaičio kūriniuose matomos renesanso tapybos savybės, kituose – baroko bruožai. Gidas patikslintų, kad realizmas menininko naudojamas kaip išraiška, o štai kūrinių turinys pagal objektų suderinamumą – siurrealistiškas.

Ispanų menininkė ir kuratorė Elisa Rodríguez Valadolide (Ispanija) rengia projektą „Ocho por tres“. Jo esmė – netikėta meno kūrinių intervencija į miesto erdves: reklamų stendus, skelbimų lentas, apleistas sienas. Į projektą įsitraukė ir du lietuvių menininkai, tapytojai Paulius Šliaupa ir Vulovak. Šia proga kalbamės su Elisa ir Pauliumi apie projektą, jo eigą ir perspektyvas bei patirtį, įgytą eksponuojant savo kūrybą viešojoje erdvėje.

Industrinio dizaino pagrindinis uždavinys yra suderinti funkcionalumą, estetiką bei idėją viename objekte. Kuo geriau  išspręsti  šią problemą savo bakalauro darbuose bandė ir menininkai, dalyvę Jaunojo dizainerio prizo konkurse. Bet ar baigę pirmosios pakopos studijas jie tikrai sugeba išradingai sujungti šiuos tris elementus viename gaminyje?

Įdomu, kokios mintys kyla, kai išgirstame žodį „pliažas“. Vieniems tai – vasara, kitiems – Lietuvos pajūris, atostogos, ramybė ar tiesiog karšti čeburekai. Skirtingos asociacijos gali būti išryškinamos ir fotografijos mene. Štai kasmetinis Kauno tarptautinis fotomeno festivalis „Kaunas Photo“ siūlo užsukti į Mykolo Žilinsko dailės galerijoje veikiančią parodą „Pliažo sezonas“, kurioje iš tikrųjų galima pasijusti kaip prie jūros. 

„Jaunojo dizainerio prizas“ – jau tradicija tapęs Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centro organizuojamas konkursas, kasmet paskatinantis varžytis apie 60-70 skirtingų dizaino krypčių studentų. Įdėmesnis žvilgsnis į eksponatus ir noras išvengti paviršutiniškos analizės privertė atsisakyti minties aprėpti visą parodą, be to, nesinorėtų atskleisti visų detalių tiems, kurie dar tik ketina apsilankyti ekspozicijoje, todėl šį kartą – apie mados dizainą.

Knygų iliustracijas visuomet neišvengiamai apriboja tekstas, tačiau meistriškai sukurtos, jos gali papasakoti ir atskleisti tai, ko neįmanoma išreikšti žodžiais. Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje šiuo metu veikia Lietuvos knygų iliustracijų paroda „Šiltas prisiminimas“. Įvairių dailininkų tapybos ir grafikos darbai pristatomi kaip savarankiški kūriniai, iliustracijoms sukurti eskizai ir projektai, dar nepasklidę tarp daugybės spausdinto teksto puslapių. 

Nūdienos meniniame gyvenime jau beveik nebestebina, kad net tradiciniais laikomi dailininkai ne vien ieško amžinosios Tiesos ir Grožio, tariamai glūdinčio paveikslo estetikoje, bet ir gilinasi į jautrius sociopolitinius klausimus, reaguoja į įvykius, tiesiogiai paliečiančius žmones. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė – ne išimtis. Dailininkė pristatė parodą pabėgėlių krizės tema „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“.