Dailė
Apie menininkę Reginą Pečiulytę sužinojau iš negausių internetinėje erdvėje rastų biografijos nuotrupų. Dailininkė yra baigusi dailės istorijos ir teorijos studijas VDA, studijavusi filosofiją ir rusų filologiją. Šis platus humanitarinių interesų spektras perša mintį, kad ir kūrybinėje veikloje autorė turėtų domėtis žmogaus būsena, ieškoti giluminių atsakymų į klausimus, kurie iškyla kiekvienam – kas mes, iš kur atėjome ir kur einame?
Prieš mūsų vidines minčių akis – tyla smėlio gurgždėjime ir neįprastai jautrus meistro susitikimas su Margarita, it adatos varstantis galvą. Prieš mus – meistras ir jo amžinieji namai – miegas, kurį saugo Margarita. Meistras – pretenzingas išsireiškimas, ypač meno pasaulyje, o labiausiai mūsų dienomis, kai visuomenė valdoma produkcijos ir naudos dėsnių. Meistru sau leisiu vadinti šio straipsnio herojų, jaunąjį grafikos dizainerį Lauryną Kamarauską, turėdamas omenyje ne žėruojantį rinkos pragaro ratą, o tai, kas yra demonų buveinės sargo akyse ir rankose – menininką.
Babel Mnauar yra palestiniečių kilmės menininkas, gyvenantis Suomijoje. GRAFO galerijoje jis pristato savo pirmąją personalinę parodą Lietuvoje, kurioje eksponuojami naujausi autoriaus tapybos darbai bei mažosios plastikos kūriniai sukurti kūrybinio kelio pradžioje. Paroda „Siekis“ – tai menininko pasakojimas apie gyvenimo kelionę, kuri prasideda Vidurio Rytuose ir tęsiasi iki Pietų bei Šiaurės Europos šalių.
Įeinu į nedidelę žymiojo XIX a. Lietuvos tapytojo Kanuto Rusecko kūrybai skirtą muziejaus salę. Štai kultinės grakščiosios „Pjovėja“ ir „Lietuvaitė su verbomis“, štai − rimtasis aštriažvilgsnis dailininko brolis Feliksas Ruseckas. Kiek pasisukus matau ir itališkojo K. Rusecko periodo peizažinius bandymus... Ir staiga žvilgsnis sustoja ties itališkos gamtos ir antikinių griuvėsių vaizdų apsuptyje kabančiu nediduku paveikslu, kuriame spindėte spindi ne kas kita, o šypsena!
Praskleidžiant juodą užuolaidą, blokuojančią šviesos skverbimąsi į ekspozicijos erdvę, žiūrovas patenka salėn, kur už akių užkliūva rytietiškų bruožų veidai, ausis pasiekia svetima kalba ir viskas supama prietemos. Prieblanda patalpoje įsivyravo dėl tamsoje rodomų videoinstaliacijų, apšviečiančių erdvę kaip vienintelis šviesos šaltinis. Tai pirmą sykį Baltijos šalyse personalinėje parodoje pristatomų ir ŠMC erdvėje talpinamų tailandiečių menininko ir režisieriaus Apichatpongo Weerasethakulo kūrinių aplinka.
Vasario 19 d. 17 val. galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) atidaroma dviejų jaunų menininkų Michaelos Bujačkovos ir Kęstučio Juršėno tapybos paroda „Miškas rajone“. Jų tapyba kontrasto principu kalba apie tą patį dalyką – savo aplinkos stebėjimą. K. Juršėnas, užaugęs Žirmūnuose, savo kūryboje analizuoja šio ir kitų panašių mikrorajonų kaitą sugriuvus Sovietų Sąjungai. M. Bujačkova, skirtingai nei K. Juršėnas, savo stebėjimo tašku pasirenka gamtą.
Monika Plentauskaitė – jaunosios kartos tapytoja, šiuo metu tęsianti tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Sausio 17 dieną Vilniaus meno galerijoje „Meno niša“ atsidarė pirmoji dailininkės solo paroda sostinėje, kurioje ji pristatė savąjį „Butaforijų parką“. Parodai einant į pabaigą, susitikome su Monika pakalbėti apie jos kūrybą, parodą ir iš kur ji semiasi idėjų paveikslams.
Rašomasis stalas, apšviestas gelsvo šviestuvo, ir kompiuterio ekranas, mėlstantis kambario tamsoje – intymi erdvė, tvinksinti kibernetiniu vojerizmu, socialine masturbacija. Kumštyje sugniaužta pelė, jungianti langus, skverbiasi gilyn į kito privačią erdvę, išviešintą tinkluose. Į aktą įtrauktas „Sodų 4“ rūsyje, parodoje „Proksemika“, pastatytas (ne)asmeninis kompiuteris – tarsi subjektas, savo tariamu pasyvumu siūlantis prisiartinti ir suartėti.
Laiškas – istorijos veikėjas, keičiantis gyvenimo įvykius viena ar kita linkme. Vilmos Samulionytės fotografijų parodoje „Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas“ būtent ranka rašomam laiškui atitenka vienas svarbiausių vaidmenų ekspozicijoje. Vilniaus fotografijų galerijoje lankytoją pasitinka tiesiai prieš įėjimo/išėjimo duris rodoma videoinstaliacija, inscenizuojanti sūnėno tetai ranka rašomą laišką.
Grafikę Kristiną Norvilaitę galima vadinti vietoje nenustygstančia menininke, kuri aktyviai dalyvauja personalinėse ir grupinėse parodose, iliustruoja knygas, vykdo edukacinius užsiėmimus, kuria scenografiją spektakliams. Šį sykį K. Norvilaitė kviečia į Kauną – į Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje surengtą parodą „Aš klausausi muzikos“.
Norisi nupūsti užmaršties dulkes nuo iš pirmo žvilgsnio nuobodžių ir nieko nesakančių mūsų senosios dailės paveikslų. Vilniaus paveikslų galerijoje kabo vienas garsiausių, turbūt ne vieno iš mūsų istorijos vadovėlį iliustravęs, apie 1829 m., Vincento Smakausko sukurtas istorinis reprezentacinis paveikslas „Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją“.
Jaunųjų kritikų platformos „M-puslapiai“ tekstų autoriai dalijasi įspūdžiais, kas įminė teatro, kino ir dailės srityse ir ko pasigedo kultūroje 2017-aisiais metais.
Diena/naktis, viršus/apačia, skaistybė/nuodėmė, gyvenimas/mirtis – bipoliškumas kuria dinamiką, bet nesuteikia galimybės pasiekti idealią sintezę. Kūryba – tai tiltas, bet ne pati žemė ar dangus, kūryba – ne vienas, o pusė. Galerijoje „AV17“ veikia Lino Blažiūno ir Jono Aničo paroda „Dvi su puse“. Šia proga dalinuosi menininko Blažiūno mintimis apie kūrybą ir jos užkulisius.
Alexejaus Gordino paveikslas „Vienas studijoje“ (2017), laimėjęs „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursą, yra primityvus, bet ir velniškai gudrus.
„ARgenTum“ galerijoje veikė VDA Telšių fakulteto Metalo meno ir juvelyrikos programos absolventės Ievos Sadauskaitės paroda „Atgal į širdį“. Savo kolekcijoje Ieva operuoja iš pažiūros paradoksaliomis sąvokomis sakralumas ir maištas, bandydama pasamprotauti, kas meną daro paveikų, kitaip sakant, tokį, kuris žiūrovą skatintų aktyviai įsitraukti. Šis pokalbis – tai puiki proga susipažinti su jaunąja menininke ir pasikalbėti apie tokią svarbią kiekvienam kūrėjui debiutinę parodą, kurioje subtilus juvelyrės talentas persipynė su skvarbiu mąstančios asmenybės žvilgsniu.
„Titaniko“ pirmasis aukštas šį kartą švelniai atsiduoda skerdiena. Apdujusios kuosos, kiaulės ir katės, iškabintos ant sienų, permatomi kūdikiai, vaikai tuščiu vidumi ir lėktuvas – mirtinas konstruktas su Marijos šypsniu akyje. Giedriaus Jonaičio paroda – praeities pamėklių koncentratas, savo turiniu užliejantis, ko gero, kiekvieną observuojantį, patyrusį vaikystę ir patį gyvenimą su visais jo kompleksais: baime, kalte ir nokautais, gėda ir menkumu.
Lietuvoje vis dar neįprasta komiksus suvokti kaip savarankiškus meno kūrinius, tačiau ši medija mūsų šalyje turi nemažą gerbėjų ratą ir susilaukia vis daugiau dėmesio. Šį kartą komiksų mėgėjams siūloma pažvelgti į kiek kitokius – garso komiksus. Šios idėjos autorė Rasa Kregždaitė sako, kad mintis kurti garso komiksus gimė dirbant su radijo teatro projektais. Eksperimentuojant ir aiškinantis, kaip turėtų atrodyti ir skambėti garso komiksas, ši idėja buvo įgyvendinta kartu su trimis jaunais kūrėjais bei kūrybine komanda „Bilietų nėra“. Komiksų dailininkė Miglė Anušauskaitė parengė piešinius, o aktorė ir režisierė Julija Šatkauskaitė bei kompozitorius Andrius Šiurys sukūrė garso takelius.
Vienuoliktoje Kauno bienalėje, skirtoje paminklo (ne)galimybių klausimui, didelis dėmesys teikiamas garsiniam kūrinių aspektui. Bent šešių iš dvidešimt keturių po miestą pasklidusių objektų pagrindinė raiškos priemonė yra garsas: Jurgiui Mačiūnui skirtas kūrinys Sodroje, pora Miesto dainotakių, nenutrūkstantis skaičiavimas stoties perone, geto dainą dainuojančios pašto dėžutės bei kasdien Demokratų aikštės tuštumai dainuojamos dvi jidiš dainos. Šiame tekste, dėl itin aktyvaus įsitraukimo į kasdienį miesto rimtą bei diskusijas provokuojančio turinio, analizuosiu Bogdano instaliaciją Kauno geležinkelio stotyje.
Lietuvių patarlė „pasakyk, kas tavo draugas, pasakysiu, kas tu“ nėra laužta iš piršto. Tapatybė, kuriama per kitą, egzistavo visada. Šiame tekste, remiantis Valdos Verikaitės konceptualia garso ir stiklo kompozicija „Ikona“, bus apžvelgtos postmodernios tapatybės formavimosi per kitą problemos ir jų pateikimas ar ignoravimas. V. Verikaitės meno kūrinys suvokiamas kaip šių dienų visuomenės ir jos požiūrio atspindys, nusakantis autorės, o tuo pačiu ir visuomenės pozicijos pasirinkimą.
Užtenka ištarti iš pirmo žvilgsnio kiek banalų Giedriaus Jonaičio parodos pavadinimą „Mano istorijos“ ir ima skleistis kerai: autoriaus istorijos tampa to, kuris taria šiuos žodžius istorijomis. Taigi per žiūrovą, su žiūrovu ir žiūrove realizuojasi kūrinių galimybės.