Dailė

 

Laiko slėpinys

Lukasz Wierzbowski

Labai mėgstu visokius muziejus ir galerijas. Baisiai mėgstu patį vaikščiojimą, lyg iškritus iš laiko, lyg be tikslo. Mėgstu slankioti ir žiūrėti aplinkui, sustoti prie kūrinio, kuris patraukia dėmesį tik dėl jam vienam žinomų priežasčių. Bet kas man labiausiai patinka apie muziejus ir galerijas – tai laisvė. Nori eini, nori ne. Ir, tiesą sakant, man dažnai nesinori. Nepakanka jėgų. Nes dažnai vos išėjus iš namų, visą dėmesį pavergia Vilniaus muziejus.
 


 

Viltingi balto molio pokalbiai

Kristina Alšauskienė, „Pabaigos pradžia“. K. Alšauskienės nuotr.

Kaune, Rotušės rūsio Keramikos muziejuje šiuo metu dieną ir naktį vyksta pokalbiai. „Pokalbiai“ – pirmoji personalinė jaunos keramikės Kristinos Alšauskienės paroda ir pokalbis su atėjusiu žiūrovu, kolega, pačia savimi.

Pokalbis bus negarsus, nieko nereikės aiškinti(s) ar įrodinėti. Kolegoms bus akivaizdu, kad po padarytos kūrybinės pauzės (po mokslų Kristina Alšauskienė buvo pasinėrusi kiton sritin) į jų būrį ateina brandi menininkė, puikiai valdanti techniką (amatą) ir turinti ką pasakyti (jos pokalbiai – prasmingi, įžvalgūs, temos – globalios, jautrios). Pati sau menininkė pateikia kūrybinius iššūkius ir drauge pasitikrina, ar jos darbai atliepia širdyje, galvoje užgimusias idėjas, ar išsipildo medžiagoje, pagaliau – ar skamba kaip proporcijų vienis.


 

Ar gali sugyventi sena ir nauja?

Konstantinas Bogdanas, „Sūnaus portretas“. 1970 m. G. Jasinsko nuotr.

Lietuvos dailininkų sąjungos jubiliejaus proga surengtoje skulptūros parodoje „80-mečio susitikimai“ kuratoriai Daumantas Kučas ir Aušra Jasiukevičiūtė pasiūlė įdomų sprendimą – pakviesti visus pagal sąrašą skulptorių sekcijos narius į simbolinį susitikimą. Menininkai turėjo galimybę savo nuožiūra išsirinkti po vieną kūrinį, kurį norėtų eksponuoti. Taip Šv. Jono gatvės galerijos sales pripildė kūriniai, leidžiantys susipažinti su Lietuvos skulptūros tradicija, išvysti plačią šios meno srities įvairovę, pasireiškiančią per skirtingas temas, individualų medžiagos, formos ir erdvės traktavimą.


 

Apie meno kūrinių ir lankytojų komunikaciją

Deima Žuklytė 2015-11-09
Anastasija Sosunova, „Kanalas“, linoraižinys. 2015 m. A. Sosunovos nuotr.

Komunikacijos modelis pagal Claude’ą E. Shannoną ir Warreną Weaverį teigia, jog žinios perdavimui yra būtini keli elementai: siuntėjas, pats signalas, kanalas ir gavėjas; be to, tarp siuntėjo ir gavėjo įsiterpia barjeras arba triukšmas. Šį procesą vizualiniu ir garsiniu būdu savaip perteikia Vilniaus Dailės Akademijos eskperimentinėje ekspozicijų erdvėje „5 malūnai“ veikianti paroda „Komunikacija“. Jos ekspoziciją sukūrė grafikos magistrantė Anastasija Sosunova, o atidarymo metu Dominykas Digimas ir Edmundas Seilius, kaip teigia patys menininkai, perteikė savo elektroakustines garsines patirtis.


 

„One woman show“ – Yoko Ono

Yoko Ono, „To see the sky“ („Pamatyti Dangų“), parodoje „One woman show: 1960–1971“ Niujorko Modernaus meno muziejuje. G. Skužinskaitės nuotr.

„The world’s most famous uknown artist: everybody knows her, but nobody knows what she does“ – „Žymiausia pasaulyje nežinoma menininkė: visi ją žino, bet niekas nežino ką ji daro“ – taip 7-ajame dešimtmetyje Yoko Ono yra apibūdinęs jos antrasis vyras Johnas Lennonas. Nors šiuo metu Yoko Ono yra užsitarnavusi žymios menininkės vardą, tačiau pirmaisiais savo kūrybos metais ji daugumai buvo žinoma kaip Johno Lennono žmona, įvairiais performansais skelbianti taikos idėją pasaulyje, ir kaip moteris, galbūt išskyrusi „The Beatles“. Tiesą pasakius, prieš kelias savaites eidama į jos parodą Niujorke, Modernaus meno muziejuje (MoMa), nešiausi štai tokį žinių apie šią menininkę, bagažą. Ir likau labai nustebinta.


 

Langai kelionei laiku

Parodos plakatas

Agnė Palilionytė – jaunosios kartos tapytoja. Dailės mėgėjams atpažįstama iš darbų ciklo „Šalti bučiniai“, vaizduojančio H. Hesės „Stepių Vilko“ mylimąją Herminą. Spalio 5 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekoje autorė pasirodė naujame amplua atverdama duris į parodą „Šušu šalyje“, skirtą vaikams.


 

Vaizdinis pojūčio išgyvenimas – kaip atrodo sužadinta juslė?

Kamilė Šimkutė, „Chinmudra“. 2015 m.

Žmogus pasaulį pažįsta penkiomis juslėmis: rega, klausa, uosle, skoniu, lytėjimu. Vienos jų netekus, sustiprėja kita(-os). Kartais pavyksta žadinant vieną pojūtį sujaudinti ir kitą. Tai žymima sinestezijos terminu. Būtent juslės yra Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto grafinio dizaino studentų kurto projekto dėmesio objektas, kūrybinių ieškojimų, meninių sprendimų dalykas; o rezultatas – šiandien matomas leidinys. Nuotraukų albume – skirtingai, savitai pamatytos, užfiksuotos juslinės patirtys. Kūrybinio darbo pradžia – vieną juslių žyminti tema, burtų keliu tapusi kiekvieno menininko asmeniškai suvokta idėja, o pažvelgus pro fotoobjektyvą, virtusi iškalbinga pajausto vaizdo fotografija. Su autoriais – Jonu Bulota, Ričardu Dovgialo, Kamile Šimkute – kalbamės apie nuotraukas, įprasminančias jutiminius išgyvenimus.

 


 

Apie vieną vakarą Kaune

Jennifer B. Thoreson,  „Testamentas“.

 

Vieną vakarą ant kelių pasisodinau Grožybę. Ir ji man pasirodė kupina kartėlio. Ir aš ją išplūdau.

 

Aš labai myliu Kauną. Visus jo netobulumus, ydas ar išvaizdos trūkumus. Lygiai kaip mylėtum savo vaikystės draugą (nors ir tam tikromis gyvenimo akimirkomis jis lipte liptų tau per gerklę). Ko gero panašiai artimas man pasidarė ir festivalis „Kaunas Photo“, organizuojamas jau devynerius metus, lankomiausias fotografijos renginys Lietuvoje, didžiausias festivalis Baltijos šalyse, o jo surengtos parodos eksponuojamos tolimajame užsienyje... Tačiau šiandien aš norėčiau pakalbėti apie „Kaunas Photo“ šiek tiek kitaip.

 

 


 

Apie tylą ir šešėlius

John Demos, „Aristi“. 1980 m.

Jis nebuvo niekuo ypatingas (ant kairiojo peties turėjo iš mažų rudų taškelių sudarytus grįžulo ratus). Jis nebuvo išvaizdus (aš nepamenu net jo akių spalvos). Vienintelis jo išskirtinumas (nors ir tai jį tik šiek tiek skyrė iš kitų) buvo jo nenumaldomas pomėgis žaisti tylos šešėlių žaidimą. Žaidimas paprastas: nesakyti to, kas negali būti pasakyta. Rodos, paprasčiau ir nesugalvotum. Tačiau sakykite, kas iš tiesų gali būti pasakyta? Čia puikiai tinka prisiminti Alfonsą Nyka-Niliūną, rašiusį: „Ir aš tada taip ryškiai pajutau, kokie beprasmiški  pasauly žodžiai:/ Kad tiktai mes juos nuolatos viltim aprengiam,/ O patys liekam beviltiškai nuogi:/ Kad bus sunaikinti pasaulyje žmogaus ir Dievo žodžiai,/ Bet niekas nepajėgs sunaikinti manęs.“ Jis buvo puikus žaidėjas. Geriausias, kokį kada man yra tekę matyti. O juk tylos šešėlius žaidžia kiekvienas (ar bent jau dauguma).

 


 

Planetos ir satelitai

Kristians Brekte (Latvija). Organizatorių nuotr.

Ką tik baigėsi Lino Liandzbergio ir Kristinos Stančienės kuruota paroda „(Ne)Riba“, tęsianti Lino dar prieš šešetą metų pradėtą parodų ciklą „Menamos istorijos“. Iki šiol kas vasarą jos būdavo eksponuojamos Užutrakio dvaro sodyboje. Tačiau sodybos šeimininkams – Trakų istoriniam nacionaliniam parkui – pradėjus kitą, XX a. pradžios lenkų tapybos, ilgalaikių  parodų ciklą, projektas, berods, tapo „kilnojamu“ arba „keliaujančiu“.  


 

Menas, kuris patinka visiems

Marius Jonutis, „Užburtas miškas“. 2015 m. D. Žuklytės nuotr.

Visi mes daugiau ar mažiau gyvenime esame susidūrę su pasakomis. Turbūt nerasime nei vieno, kuriam jų vaikystėje neskaitė, o ir dažnas suaugėlis mėgsta jas sekti mažiesiems arba skaityti pasakas, skirtas suaugusiems. Kad ir kokios jos būtų, neatskiriamas jų elementas yra iliustracijos – nesvarbu spalvotos, juodai baltos ar tik pačių susikurtos galvoje. Vizualųjį pasakojimą seka ir dailininkas Marius Jonutis parodoje „Pasakos“ jau turbūt seniai antraisiais menininko namais tapusioje galerijoje „Meno niša“.

 


 

Močiutė, Stepas arba kokios žaidimo taisyklės

Napoleonas Petrulis ir Bronius Vyšniauskas, „Pramonė ir statyba“. 1952 m.

Noriu pašnekėti apie tai, ko nekenčiu. Nuomonių apie jau sukurtą arba šiandien kuriamą paveldą viešose erdvėse yra daug. Ir vien iš pagarbos toms nuomonėms, šios temos sąmoningai stengiausi vengti. Tačiau mano gyvenime atsirado dvi problemos. Pirmoji – mano močiutė, besilankanti parodose ir aktyviai besistengianti domėtis meno gyvenimu, kaskart diskutuojant XX amžiaus t.y. sovietmečio paveldo klausimu, išsako savo nuomonę labai atsargiai. Turiu omeny ne ką kita, bet skulptūras ant Žaliojo tilto. Tokia jos reakcija man sukėlė įtarumą. Antroji problema – Stepas, nepraleidžiantis progos pasijuokti iš „vamzdžio“ ir teigiantis, jog tai ne menas (suprask, ne tik jo bendrakursiai fizikai, bet ir visi kiti „normalūs“ žmonės taip mano). Tad nešdama sunkų dailėtyros kryžių, noriu visa tai aptarti.  


 

Pavasario gėrybės

Linos Zareckaitės tapybos darbas

Vieną saulėtą šio greitai atėjusio pavasario popietę mane į savo namus su šilta šypsena įsileidžia menininkė Lina Zareckaitė. Sakoma, laimingiausi žmonės yra tie, kurie gyvenime daro tai, ko iš tiesų trokšta ir tai puikiai atsispindi jaunosios dailininkės veide. Prieš kelis metus paklausiusi tėvų patarimo ir baigusi studijas Kauno technologijos universiteto Vadybos ir administravimo fakultete ji suprato einanti blogu keliu ir, nusprendusi toliau nešvaistyti laiko veltui, Lina visu greičiu puolė į meno pasaulį, kuriam visada jautėsi priklausanti. Per dvejus pastaruosius metus menininkė jau yra surengusi tris personalines parodas ir dalyvavusi dvejose bendrose parodose Lietuvoje bei pamažu bando skintis kelią Norvegijoje. Kaip pati Lina teigia, „Sveikas požiūris į gyvenimą, tikėjimas savo jėgomis ir, svarbiausia, nuolatinis darbas su savimi (o kas sakė, kad tai yra lengva?), gali padėti atrasti tai, ko ieškome – kažkam reikia vidinės harmonijos, kitam – išvaikyti nesibaigiantį chaosą savo sieloje, aš tapydama išsivalau ir iškraunu susikaupusias mintis ir energiją“.  


 

Kuklus eurostandartinis klanas

Jolanta Kyzikaitė, „Negatyve - pozityvas, pozityve - negatyvas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Į jau pasibaigusią parodą „Pamėnkalnio“ galerijoje atskubėjau dėl dviejų priežasčių: visai netyčia perskaičiau „Žinių radijo“ pranešimą (laidoje „Žvilgsnis“ neva ištransliuotą kvietimą į parodą), kur konsultuojantis su teisininke (!), narpliotas žinomos Lietuvos jaunųjų menininkų grupuotės susikurtas pavadinimas. Antrasis impulsas, dabar jau tikrai lėmęs tvirtą nusiteikimą judėti galerijos link, buvo šiuokart jau pačios parodos pavadinimas, paskatinęs asmeninės sąžinės raišką laiko bei savigraužos klausimais.


 

Bandymas suprasti nesuprantamus reiškinius

Deima Žuklytė 2015-04-22
Arūno Kavaliausko piešiniai. D. Žuklytės nuotr.

Ir Linas Leonas Katinas, ir Eugenijus Cukermanas ilgai vargo, kol buvo pripažinti kaip tapytojai – sovietmečiu architektams užsinorėjus tapti dailininkais, į juos žiūrėta įtariai. Dabar gi viskas vyksta paprasčiau, kūrėjų niekas nebevaržo, tad Arūnas Kavaliauskas – diplomuotas ir sėkmingas architektas – savo šmaikščius piešinius drąsiai kabina ant Kauno architektų namų restorano ,,Galeria Urbana“ sienų, o parodą atidaro tam pačią tinkamiausią dieną – balandžio 1-ąją. Atidarymo data ir ekspozijos turinys reikalauja pažvelgti į Kavaliausko kūrybą pro rimtą dailėtyrinę prizmę.