Dailė

 

Žvilgsnis į naujos galerijos peizažą

Deima Žuklytė 2016-06-10
Galerija „SHCH“, nuotr. D. Žuklytės

Ko tikėjausi sužinojusi, jog naujamiestyje atidaroma nauja galerija? Kelių kambarėlių baltomis sienomis, daugiabučio namo, pirmo aukšto vitrininiais langais... Tad birželio 7 d. Vilniuje Teatro gatvėje atsidariusi galerija „SHCH“ nustebino. Tai – kelių šimtų kvadratinių metrų industrinio stiliaus angaras, pasislėpęs namų kiemuose, kurį pasiekti galima kirtus Reformatų parką. Jame eksponuojami kūriniai laisvai siūbuoja nuleisti nuo geležinių sijų, be to, pakanka vietos patogiai atsitraukti ir juos apžiūrėti iš toliau. Jau po apsilankymo „SHCH“ perskaičiau, jog galerija nusprendusi neprisirišti prie konkrečios vietos („Galime atsirasti ir „ŠiČia“, ir „ŠiČia“), tai ir suteikė jai pavadinimą.


 

Stasio Eidrigevičiaus pasaulis

Stasys Eidrigevičius, „Jaunas mokslininkas“, 1985 m., Modernaus meno centro kolekcija

Nors manoma, kad dailininkai viską pasako savo darbais, Stasio Eidrigevičiaus pasakojimų pasiklausyti yra visada įdomu. Patenki į gyvybingą, daugiasluoksnį kalbėjimą, kupiną netikėtų asociacijų, minties šuolių, originalių įžvalgų. Nejučia esi priverstas nepasitikėti, kritiškai vertinti kiekvieną dailininko pasisakymą. Žinoma, taip tik įdomiau, nes reikia mąstyti, išlaikyti susikaupimą. O įdomiausia yra tai, kad iš visų įspūdžių, pamąstymų bei vaizdų (šįkart išreikštų žodžiais), po truputį dėliojasi paties menininko kūrybinė autobiografija, ryškėja pasaulėžiūros siluetai.


 

Kokia tamsa gaubia spalvotą Jono Čeponio pasaulį?

Jonas Čeponis, „Žvejai", 1969 m., G. Jasinsko nuotr.

Radvilų rūmų muziejuje šiuo metu veikia retrospektyvinė tapytojo Jono Čeponio paroda „Spalvingas žvilgsnis į pasaulį“. Jonas Čeponis, vienas iš tyliojo modernizmo pradininkų Lietuvoje, buvo gerai susipažinęs tiek su Europos postimpresionizmo, fovizmo daile, tiek su lietuvių modernistų grupuotės „Ars“ veikla, tad ir menininko kūryboje galime įžvelgti savitą vakarietiškos ir lietuviškos estetikos sintezę. Pagalvojus, kokį įspūdį dailininko kūryba turėjo kelti sovietmečiu (jeigu net ir dabar jo drobės nepraranda vakarietiško modernizmo dvasios), kyla smalsumas, kaip Čeponis bus pristatomas šių dienų žiūrovui. Vis dėlto, tenka pripažinti, kad parodos organizatoriai gana paviršutiniškai pristatė menininko kūrybinį palikimą arba nesugebėjo įgyvendinti sau išsikeltų tikslų.


 

Identifikavimo menas

Danas Aleksa, „Autoportretas“, 2014 m.

Klausimas, kas aš esu, žmogų pradeda kvosti nuo mažumės. Vieni į jį atsako lengvai ir anksti, kiti pereina kone kryžiaus žygius, kad pasiektų galutinį rezultatą: I‘m – identifikavimo meną.  Apie meną ir kas esu aš, kalba „Klaipėdos galerijoje“, balandžio 21 d. pristatyta tapytojų ir skulptorių autoportretų paroda iš privačios Vidmanto Martikonio kolekcijos. Be kita ko, ji suteikia retą galimybę akies krašteliu pamatyti, kokius save regi ar regėjo menininkai, nepasidavę ir nepadėję daugtaškio I‘m paieškose.


 

Panevėžyje – išskirtinė menininko Rimanto Skuodžio paroda

Balandžio 29-ąją dieną, Panevėžio miesto dailės galerijoje atidaryta menininko Rimanto Skuodžio (1951 – 2015) kūrybos darbų paroda. Čia pristatyti darbai, sukurti per keliolika metų: nuo tradicinių skulptūrų iki ekspresyviosios tapybos.


 

Kolekcionuoju veidus

Ieva Baublytė 2016-04-06
Aistės Kanapickaitės mozaikos miniatiūra

Ėjau į Vilniaus dailės akademijos „ARgenTUM“ galerijoje eksponuojamą Aistės Kanapickaitės, šiuo metu studijuojančios VDA magistrantūroje, mozaikos miniatiūrų parodą „Mažas žmogus“ daugiau nei dešimt kartų. Ir vis grįždavau. Grįždavau, žiūrėdavau iš arti, iš toliau (iš labai arti, žinoma, atrodė tik dar įdomiau), ieškodama to pavadinime minimo mažo žmogaus. Ir kuo daugiau aš į tuos iš skaldyto stiklo, lyg kokių brangių rubinų ir matinio marmuro gabalėlių sudėliotus, portretus žiūrėjau, tuo jie man didesni rodėsi.


 

Opera ant dulkėto kelio. „Halka“ Haityje

C. T. Jasper ir Joanna Malinowska, „Halka/Haiti 18°48'05"N 72°23'01"W“, kadras iš filmo. 2015 m.

Įžengusi į Šiuolaikinio meno centre vykusios ekspozicijos „Halka/Haitis: sugrįžimas į Vilnių“ salę, nejučia prisimerkiau iš nuostabos – tvyrojo visiška tamsa, tik vienur kitur žybčiojo miniatiūrinės švieselės, turėjusios teisinga linkme nukreipti staiga orientaciją praradusius lankytojus. Lėtai slinkdama koridoriumi ir nepaleisdama užsisukančios sienos, pasiekiau tikslą: prieš akis atsivėrė milžiniška panoraminė vaizdo projekcija. Juodame ekrane bėgo subtitrai: seanso pabaiga. Turėtų tuojau pat prasidėti iš naujo... Apgraibomis susiradau kėdutę tiesiai prieš ekraną.


 

Pagalbos šauksmo evakuacija

Romo Klimavičiaus paveikslas

Kovo viduryje „Klaipėdos galerijoje“ atidaryta nauja Romo Klimavičiaus personalinė paroda „Improvizacijos“. Autoriaus darbų pamatas – Renesanso stilistika. Todėl neapsakomai įdomu tyrinėti, kaip atgimimo epocha atgimsta dabartyje.


 

Išsiliejęs žmogiškumas miesto atspindy

Sergey Lysyj, „Lietų gatvė“

Uostamiesčių žmonės, regis, sunkiai išgyvena be jūros kvapo ir gaivališko vėjo. Gal todėl ukrainiečių akvarelininkas Sergey Lysyj, gimęs ir gyvenęs Odesoje, prieš kelis metus naujais namais pasirinko Klaipėdą? Gal todėl, kad baigęs meninę grafiką, šiandien neatsispiria vandens ir spalvų sąveikavimo žaismui?


 

Fatališkos tiesės

Dalios Skridailaitės kūrinys. M. Valatkaitės nuotr.

Skaičius penkiolika šiemet dažnai pastebimas. Galime rasti nevieną sutapimą, kaip per praėjusius penkiolika metų pasikeitė pasaulio, valstybės ir vieno miesto veidas. Šiemet penkiolika suėjo turbūt didžiausiai interneto enciklopedijai, vienam populiariausių žiniasklaidos kanalų Lietuvoje  ir – „Loretos galerijai“ Alytuje. Vasario 5 d. įvyko galerijos penkioliktojo gimtadienio minėjimas.


 

Sodų žydėjimas žiemą

Dalia Skridailaitė, „Keturios gėlių soduose“, parodos vaizdas. 2016 m.

Nors žiemos speigai prasidėjo pavėluotai, užklupti esame stipriai. Kur – 15, kur – 22. Visgi sniegas užgožė ne visus šiaurės užkaborius. Yra vieta, kur gėlės gausiai žydi žiemą. Žiemos sodas? Toli gražu. Veikiau – knygų sodas. Ir visai ne Anos Kareninos ir Džeinės Eir žiedai šį kartą keri.


 

Ką slepia lietuviškosios Džokondos šypsena

Kanutas Ruseckas, „Pjovėja“. 1844 m.

Kai Prancūzijos vėliavos spalvomis nušvito Trijų kryžių kalnas Vilniuje ir draugų nuotraukos socialiniuose tinkluose, aš pastebėjau dar vieną Lietuvos solidarumo su Prancūzija apraišką tiesiog ant savo rašomojo stalo. Iš mano kursinio darbo viršelio žvelgė mergina, visa apsirėdžiusi Prancūzijos vėliavos spalvomis. Nors ji santūriai šypsojosi, dešinėje rankoje iškėlusi tvirtai laikė mirtinai pavojingą ginklą…





 


 

Jaunųjų tapytojų liūdesyba

Andrius Ivanovas, „Knygų lentyna“. 2015 m.

Lapkričio 27 d. kūrybinių industrijų centre „Pakrantė“ atidaryta „Jaunojo tapytojo prizo“ finalistų paroda. Visada su nekantrumu laukiu šios parodos, nes tai analogų Lietuvoje neturinti, puiki, pagarbos ir dėmesio verta iniciatyva. Tiems, kas apie šį konkursą nieko nežino, pasakysiu, kad šiais metais organizatoriai gavo daugiau nei šimtą paraiškų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Į finalinę parodą buvo atrinkti penkiolika dalyvių, o pagrindinį prizą – tris tūkstančius eurų piniginę premiją ir dviejų mėnesių stažuotę meno centre Norvegijoje – laimėjo lietuvis Andrius Ivanovas. Tiek būtiniausios informacijos, kurią privalau paminėti. Toliau bus tai, ko neprivalau.

P.S. Dar vienas svarbus niuansas. Parodoje eksponuojami kūriniai, kurie buvo pateikti komisijos vertinimui, tačiau kiekvienas menininkas turėjo galimybę savo nuožiūra pateikti dar po vieną savo darbą. Taigi, kad nekiltų painiava, apie šiuos papildomus kūrinius aš nekalbėsiu. Mano mintys palies tik pagrindinius jaunųjų kūrėjų paveikslus.


 

Nežinomas autorius

Nežinomas autorius, medis,  polichromija, drožyba. XIX a. vid. - XXa. pr. G. Jasinsko nuotr.

Kartais reikia pailsėti nuo meno. Trumpam pamiršti visas turimas žinias ir atsigręžti į primityvią, naiviai nuoširdžią raišką. Iš naujo, vėl ir vėl ieškoti to, kas nesumeluota, kas nesiekia prisitaikyti, kas nesiekia pasirodyti, o tiesiog būti. Žinoma, tai gali atrodyti nepopuliaru, neperspektyvu, gal net visai nereikalinga, bet vertybės neatgyvena, o ir pačios vertės negali pakeisti vyraujanti nuomonė. Bažnytinio paveldo muziejuje veikianti paroda „Susimąstęs Kristus: nuo religinio atvaizdo iki tautos simbolio Rūpintojėlio“ gal ir nepretenduoja tapti pačia lankomiausia, tačiau dėl to jos vertė nesumažėja. Manau, kad ši paroda išlaiko artimą ryšį su žiūrovu, turbūt ir egzistuoja tik dėl žiūrovo, nesvarbu, kas jis bebūtų. Ir tai, deja, ne toks dažnas reiškinys šiuolaikiniame meno pasaulyje.


 

Parodos ir prekybos centro sintezė

Agnės Palilionytės parodos „Šalti bučiniai“ fragmentas. M. Valatkaitės nuotr.

Agnės Palilionytės paroda „Šalti bučiniai“ iki šiol buvo pristatoma kaip „Stepių vilko“ Herminos interpretacija. Dabar ekspozicija demonstruojama viename prekybos ir pramogų centre Vilniuje. Čia, netikėtoje erdvėje, moterys prisitaikė prie aplinkos ir transformavosi nenuleisdamos kartelės. Iš Herminos portretų jos persimainė į rytdienos damas.
 


 

Abstrakti fotografija ir subjektyvios įžvalgos

Saulius Saladūnas, iš ciklo „Plokštumos“

Fotografijos istorijos paskaitos metu kalbėjome, kad neįmanoma objektyviai paaiškinti, ką reiškia abstrakti fotografija. Bet koks bandymas bus subjektyvus tekstas, veikiantis pats savaime. Tačiau kiekviena individuali įžvalga turėtų paskatinti norą skaitytojui pačiam pamatyti tai, apie ką kalbama, palyginti savas interpretacijas su fotografo bei rašytojo mintimis.

Niekada pernelyg giliai nesidomėjau fotografija, tačiau kai ji taip smarkiai priartėja prie tapybos, nebelieka kur trauktis ir padrikas mintis tenka sudėlioti į vientisą tekstą. Turiu omenyje„Prospekto“ galerijoje veikiančią fotografo Sauliaus Saladūno (g. 1950) parodą „Plokštumos“. Apie pavadinimą nekalbėsiu ‒ tai jau padaryta pačioje parodoje. Užteks pasakyti, kad pats autorius jį aiškina taip: „visada žvelgiant į fotografiją atsimuši į plokštumą  ir tik vaizduotėje suvoki jos reljefiškumą. Fotografinio vaizdo tikrovės iliuzija yra sustiprinama priduodant jai lyg trimatės erdvės suvokimą.“ Tai bandoma perteikti įvairiomis fotovizualinėmis priemonėmis.


 

Laiko slėpinys

Lukasz Wierzbowski

Labai mėgstu visokius muziejus ir galerijas. Baisiai mėgstu patį vaikščiojimą, lyg iškritus iš laiko, lyg be tikslo. Mėgstu slankioti ir žiūrėti aplinkui, sustoti prie kūrinio, kuris patraukia dėmesį tik dėl jam vienam žinomų priežasčių. Bet kas man labiausiai patinka apie muziejus ir galerijas – tai laisvė. Nori eini, nori ne. Ir, tiesą sakant, man dažnai nesinori. Nepakanka jėgų. Nes dažnai vos išėjus iš namų, visą dėmesį pavergia Vilniaus muziejus.
 


 

Viltingi balto molio pokalbiai

Kristina Alšauskienė, „Pabaigos pradžia“. K. Alšauskienės nuotr.

Kaune, Rotušės rūsio Keramikos muziejuje šiuo metu dieną ir naktį vyksta pokalbiai. „Pokalbiai“ – pirmoji personalinė jaunos keramikės Kristinos Alšauskienės paroda ir pokalbis su atėjusiu žiūrovu, kolega, pačia savimi.

Pokalbis bus negarsus, nieko nereikės aiškinti(s) ar įrodinėti. Kolegoms bus akivaizdu, kad po padarytos kūrybinės pauzės (po mokslų Kristina Alšauskienė buvo pasinėrusi kiton sritin) į jų būrį ateina brandi menininkė, puikiai valdanti techniką (amatą) ir turinti ką pasakyti (jos pokalbiai – prasmingi, įžvalgūs, temos – globalios, jautrios). Pati sau menininkė pateikia kūrybinius iššūkius ir drauge pasitikrina, ar jos darbai atliepia širdyje, galvoje užgimusias idėjas, ar išsipildo medžiagoje, pagaliau – ar skamba kaip proporcijų vienis.


 

Ar gali sugyventi sena ir nauja?

Konstantinas Bogdanas, „Sūnaus portretas“. 1970 m. G. Jasinsko nuotr.

Lietuvos dailininkų sąjungos jubiliejaus proga surengtoje skulptūros parodoje „80-mečio susitikimai“ kuratoriai Daumantas Kučas ir Aušra Jasiukevičiūtė pasiūlė įdomų sprendimą – pakviesti visus pagal sąrašą skulptorių sekcijos narius į simbolinį susitikimą. Menininkai turėjo galimybę savo nuožiūra išsirinkti po vieną kūrinį, kurį norėtų eksponuoti. Taip Šv. Jono gatvės galerijos sales pripildė kūriniai, leidžiantys susipažinti su Lietuvos skulptūros tradicija, išvysti plačią šios meno srities įvairovę, pasireiškiančią per skirtingas temas, individualų medžiagos, formos ir erdvės traktavimą.


 

Apie meno kūrinių ir lankytojų komunikaciją

Deima Žuklytė 2015-11-09
Anastasija Sosunova, „Kanalas“, linoraižinys. 2015 m. A. Sosunovos nuotr.

Komunikacijos modelis pagal Claude’ą E. Shannoną ir Warreną Weaverį teigia, jog žinios perdavimui yra būtini keli elementai: siuntėjas, pats signalas, kanalas ir gavėjas; be to, tarp siuntėjo ir gavėjo įsiterpia barjeras arba triukšmas. Šį procesą vizualiniu ir garsiniu būdu savaip perteikia Vilniaus Dailės Akademijos eskperimentinėje ekspozicijų erdvėje „5 malūnai“ veikianti paroda „Komunikacija“. Jos ekspoziciją sukūrė grafikos magistrantė Anastasija Sosunova, o atidarymo metu Dominykas Digimas ir Edmundas Seilius, kaip teigia patys menininkai, perteikė savo elektroakustines garsines patirtis.