Dailė

 

Meistro ir Margaritos tylos pasikalbėjimai

Laurynas Kamarauskas, „Po tavęs, Maksai“

Prieš mūsų vidines minčių akis – tyla smėlio gurgždėjime ir neįprastai jautrus meistro susitikimas su Margarita, it adatos varstantis galvą. Prieš mus – meistras ir jo amžinieji namai – miegas, kurį saugo Margarita. Meistras – pretenzingas išsireiškimas, ypač meno pasaulyje, o labiausiai mūsų dienomis, kai visuomenė valdoma produkcijos ir naudos dėsnių. Meistru sau leisiu vadinti šio straipsnio herojų, jaunąjį grafikos dizainerį Lauryną Kamarauską, turėdamas omenyje ne žėruojantį rinkos pragaro ratą, o tai, kas yra demonų buveinės sargo akyse ir rankose – menininką.


 

Babel Mnauar paroda „Siekis“ GRAFO galerijoje

Grafo inf. 2018-03-07

Babel Mnauar yra palestiniečių kilmės menininkas, gyvenantis Suomijoje. GRAFO galerijoje jis pristato savo pirmąją personalinę parodą Lietuvoje, kurioje eksponuojami naujausi autoriaus tapybos darbai bei mažosios plastikos kūriniai sukurti kūrybinio kelio pradžioje. Paroda „Siekis“ – tai menininko pasakojimas apie gyvenimo kelionę, kuri prasideda Vidurio Rytuose ir tęsiasi iki Pietų bei Šiaurės Europos šalių.


 

Itališkojo juoko mįslė

Joana Vitkutė 2018-02-27
Kanutas Ruseckas, „Besijuokiantis italas“, 1824, LDM

Įeinu į nedidelę žymiojo XIX a. Lietuvos tapytojo Kanuto Rusecko kūrybai skirtą muziejaus salę. Štai kultinės grakščiosios „Pjovėja“ ir „Lietuvaitė su verbomis“, štai  − rimtasis aštriažvilgsnis dailininko brolis Feliksas Ruseckas. Kiek pasisukus matau ir itališkojo K. Rusecko periodo peizažinius bandymus... Ir staiga žvilgsnis sustoja ties itališkos gamtos ir antikinių griuvėsių vaizdų apsuptyje kabančiu nediduku paveikslu, kuriame spindėte spindi ne kas kita, o šypsena!


 

Išcentrinė sapno jėga, plintanti į tikrovę

Paroda „Švytintys šešėliai", nuotr. A. Vasilenko, ŠMC archyvas

Praskleidžiant juodą užuolaidą, blokuojančią šviesos skverbimąsi į ekspozicijos erdvę, žiūrovas patenka salėn, kur už akių užkliūva rytietiškų bruožų veidai, ausis pasiekia svetima kalba ir viskas supama prietemos. Prieblanda patalpoje įsivyravo dėl tamsoje rodomų videoinstaliacijų, apšviečiančių erdvę kaip vienintelis šviesos šaltinis. Tai pirmą sykį Baltijos šalyse personalinėje parodoje pristatomų ir ŠMC erdvėje talpinamų tailandiečių menininko ir režisieriaus Apichatpongo Weerasethakulo kūrinių aplinka.


 

„Akademijos“ galerijoje – K. Juršėno ir M. Bujačkovos tapybos paroda „Miškas rajone“

2018-02-13

Vasario 19 d.  17 val. galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) atidaroma dviejų jaunų menininkų  Michaelos Bujačkovos ir Kęstučio Juršėno tapybos paroda „Miškas rajone“. Jų tapyba kontrasto principu kalba apie tą patį dalyką – savo aplinkos stebėjimą. K. Juršėnas, užaugęs Žirmūnuose, savo kūryboje analizuoja šio ir kitų panašių mikrorajonų kaitą sugriuvus Sovietų Sąjungai. M. Bujačkova, skirtingai nei K. Juršėnas, savo stebėjimo tašku pasirenka gamtą.


 

Tapytoja M. Plentauskaitė: „Savo darbais bandau atskleisti autentikos trūkumą“

Ieva Šukytė 2018-02-09
Monika Plentauskaitė, nuotr. iš asmeninio archyvo

Monika Plentauskaitė – jaunosios kartos tapytoja, šiuo metu tęsianti tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Sausio 17 dieną Vilniaus meno galerijoje „Meno niša“ atsidarė pirmoji dailininkės solo paroda sostinėje, kurioje ji pristatė savąjį „Butaforijų parką“. Parodai einant į pabaigą, susitikome su Monika pakalbėti apie jos kūrybą, parodą ir iš kur ji semiasi idėjų paveikslams.


 

Žmogus kaip technologijos lytis. Paroda „Proksemika“

Paroda „Proksemika“, nuotr. A. M. Stankevičiūtės

Rašomasis stalas, apšviestas gelsvo šviestuvo, ir kompiuterio ekranas, mėlstantis kambario tamsoje – intymi erdvė, tvinksinti kibernetiniu vojerizmu, socialine masturbacija. Kumštyje sugniaužta pelė, jungianti langus, skverbiasi gilyn į kito privačią erdvę, išviešintą tinkluose. Į aktą įtrauktas „Sodų 4“ rūsyje, parodoje „Proksemika“, pastatytas (ne)asmeninis kompiuteris – tarsi subjektas, savo tariamu pasyvumu siūlantis prisiartinti ir suartėti.


 

Visi ranka rašyti laiškai, tarp jų ir Ellai Fink

Vilmos Samulionytės paroda „Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas“, nuotr. M. Valatkaitės

Laiškas – istorijos veikėjas, keičiantis gyvenimo įvykius viena ar kita linkme. Vilmos Samulionytės fotografijų parodoje „Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas“ būtent ranka rašomam laiškui atitenka vienas svarbiausių vaidmenų ekspozicijoje. Vilniaus fotografijų galerijoje lankytoją pasitinka tiesiai prieš įėjimo/išėjimo duris rodoma videoinstaliacija, inscenizuojanti sūnėno tetai ranka rašomą laišką.


 

Muzikos kupinas Kristinos Norvilaitės grafikos pasaulis

Kristina Norvilaitė, „Aš noriu groti", 2015, parodos organizatorių nuotr.

Grafikę Kristiną Norvilaitę galima vadinti vietoje nenustygstančia menininke, kuri aktyviai dalyvauja personalinėse ir grupinėse parodose, iliustruoja knygas, vykdo edukacinius užsiėmimus, kuria scenografiją spektakliams. Šį sykį K. Norvilaitė kviečia į Kauną – į Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje surengtą parodą „Aš klausausi muzikos“.


 

Apie istoriją Vincento Smakausko paveikslo istorijoje

Joana Vitkutė 2018-01-03
Vincentas Smakauskas, „Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją“, drobė, aliejus, 171 x 210 cm, Lietuvos dailės muziejus

Norisi nupūsti užmaršties dulkes nuo iš pirmo žvilgsnio nuobodžių ir nieko nesakančių mūsų senosios  dailės paveikslų. Vilniaus paveikslų galerijoje kabo vienas garsiausių, turbūt ne vieno iš mūsų istorijos vadovėlį iliustravęs, apie 1829 m., Vincento Smakausko sukurtas istorinis reprezentacinis paveikslas „Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją“.


 

Kas įsiminė 2017-aisiais?

2017-12-29
Apeirono teatras, spektaklis „Palikuonis", nuotr. Apeirono teatro

Jaunųjų kritikų platformos „M-puslapiai“ tekstų autoriai dalijasi įspūdžiais, kas įminė teatro, kino ir dailės srityse ir ko pasigedo kultūroje 2017-aisiais metais.


 

Dvi su puse

Linas Blažiūnas, parodos „Dvi su puse“ fragmentas, nuotr. galerijos „AV17"

Diena/naktis, viršus/apačia, skaistybė/nuodėmė, gyvenimas/mirtis – bipoliškumas kuria dinamiką, bet nesuteikia galimybės pasiekti idealią sintezę. Kūryba – tai tiltas, bet ne pati žemė ar dangus, kūryba – ne vienas, o pusė. Galerijoje „AV17“ veikia Lino Blažiūno ir Jono Aničo paroda „Dvi su puse“. Šia proga dalinuosi menininko Blažiūno mintimis apie kūrybą ir jos užkulisius.


 

Nekonformistiškas konformistas

Alexej Gordin, „Vienas studijoje“ (2017)

Alexejaus Gordino paveikslas „Vienas studijoje“ (2017), laimėjęs „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursą, yra primityvus, bet ir velniškai gudrus.


 

Liepsnojančios širdys. Pokalbis su juvelyre Ieva Sadauskaite

Ieva Sadauskaitė, „Atgal į širdį“, nuotr. K. Glinskos

 „ARgenTum“ galerijoje veikė VDA Telšių fakulteto Metalo meno ir juvelyrikos programos absolventės Ievos Sadauskaitės paroda „Atgal į širdį“. Savo kolekcijoje Ieva operuoja iš pažiūros paradoksaliomis sąvokomis sakralumas ir maištas, bandydama pasamprotauti, kas meną daro paveikų, kitaip sakant, tokį, kuris žiūrovą skatintų aktyviai įsitraukti. Šis pokalbis – tai puiki proga susipažinti su jaunąja menininke ir pasikalbėti apie tokią svarbią kiekvienam kūrėjui debiutinę parodą, kurioje subtilus juvelyrės talentas persipynė su skvarbiu mąstančios asmenybės žvilgsniu.


 

Morgas „Titanike“

Giedriaus Jonaičio paroda „Mano istorijos"

„Titaniko“ pirmasis aukštas šį kartą švelniai atsiduoda skerdiena. Apdujusios kuosos, kiaulės ir katės, iškabintos ant sienų, permatomi kūdikiai, vaikai tuščiu vidumi ir lėktuvas – mirtinas konstruktas su Marijos šypsniu akyje. Giedriaus Jonaičio paroda – praeities pamėklių koncentratas, savo turiniu užliejantis, ko gero, kiekvieną observuojantį, patyrusį vaikystę ir patį gyvenimą su visais jo kompleksais: baime, kalte ir nokautais, gėda ir menkumu.


 

Garso komiksų paroda „Truputis diskurso“

Garso komiksų paroda „Truputis diskurso“

Lietuvoje vis dar neįprasta komiksus suvokti kaip savarankiškus meno kūrinius, tačiau ši medija mūsų šalyje turi nemažą gerbėjų ratą ir susilaukia vis daugiau dėmesio. Šį kartą komiksų mėgėjams siūloma pažvelgti į kiek kitokius – garso komiksus. Šios idėjos autorė Rasa Kregždaitė sako, kad mintis kurti garso komiksus gimė dirbant su radijo teatro projektais. Eksperimentuojant ir aiškinantis, kaip turėtų atrodyti ir skambėti  garso komiksas, ši idėja buvo įgyvendinta kartu su trimis jaunais kūrėjais bei kūrybine komanda „Bilietų nėra“. Komiksų dailininkė Miglė Anušauskaitė parengė piešinius, o aktorė ir režisierė Julija Šatkauskaitė bei kompozitorius Andrius Šiurys sukūrė garso takelius.


 

Ištarto žodžio galia Kauno bienalėje

Kostas Bogdanas, garso instaliacija „300 000“, nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės

Vienuoliktoje Kauno bienalėje, skirtoje paminklo (ne)galimybių klausimui, didelis dėmesys teikiamas garsiniam kūrinių aspektui. Bent šešių iš dvidešimt keturių po miestą pasklidusių objektų pagrindinė raiškos priemonė yra garsas: Jurgiui Mačiūnui skirtas kūrinys Sodroje, pora Miesto dainotakių, nenutrūkstantis skaičiavimas stoties perone, geto dainą dainuojančios pašto dėžutės bei kasdien Demokratų aikštės tuštumai dainuojamos dvi jidiš dainos. Šiame tekste, dėl itin aktyvaus įsitraukimo į kasdienį miesto rimtą bei diskusijas provokuojančio turinio, analizuosiu Bogdano instaliaciją Kauno geležinkelio stotyje.


 

Zeitgeist paieškos atspindžiuose

Valda Verikaitė, „Ikona", nuotr. V. Vaičiūnaitės

Lietuvių patarlė „pasakyk, kas tavo draugas, pasakysiu, kas tu“ nėra laužta iš piršto. Tapatybė, kuriama per kitą, egzistavo visada. Šiame tekste, remiantis Valdos Verikaitės konceptualia garso ir stiklo kompozicija „Ikona“, bus apžvelgtos postmodernios tapatybės formavimosi per kitą problemos ir jų pateikimas ar ignoravimas. V. Verikaitės meno kūrinys suvokiamas kaip šių dienų visuomenės ir jos požiūrio atspindys, nusakantis autorės, o tuo pačiu ir visuomenės pozicijos pasirinkimą.


 

Apoteozė. Giedriaus Jonaičio paroda „Mano istorijos“

Giedriaus Jonaičio paroda „Mano istorijos", nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės

Užtenka ištarti iš pirmo žvilgsnio kiek banalų Giedriaus Jonaičio parodos pavadinimą „Mano istorijos“ ir ima skleistis kerai: autoriaus istorijos tampa to, kuris taria šiuos žodžius istorijomis. Taigi per žiūrovą, su žiūrovu ir žiūrove realizuojasi kūrinių galimybės.


 

Liūduo Paryžiuje: Davido Hockney retrospektyva

David Hockney, „Park sources, Vichy“ (1970)

Į Prancūzijos sostinę mūsų kukli dviejų žmonių kompanija atvyko dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, žinoma, pasigrožėti Paryžiaus kultūros pulsu, kurio centre bolavo garsaus poparto kūrėjo Davido Hockney retrospektyvinė paroda, keturiems mėnesiams atkeliavusi tiesiai iš Niujorko Mentropoliteno muziejaus į Paryžiaus Pompidou centrą. Antra – tyliai vylėmės, kad ten sutiksime paskutinius vasaros likučius, galėsiančius išblaškyti keistą nuotaiką, apnikusią įsibėgėjus naujam sezonui. Tačiau ruduo mus pavijo. Visgi menininkas, rodos, nusiteikęs optimistiškai, mat bando rudens liūdesio – liūdens – apgaubtą žiūrovą padrąsinti gaivos ir palengvėjimo pažadu.