Dailė
Sakoma, kai paslaptį žino daugiau nei vienas žmogus, tai jau ne paslaptis. Yra dalykų, kuriuos visi pastebi, bet niekas garsiai nekalba ir pirštais nebado. Praleidžia pro akis – išskyrus geltonąją spaudą, kuri menkiausią nesklandumą apibūdina kaip skandalą. Apsilankius Pamėnkalnio galerijoje eksponuojamoje fotografo Visvaldo Morkevičiaus parodoje „Public Secrets“ sudvejoji, ar pavadinimas, paryškintas feisbuko renginio viršelyje reprezentuojama parodos nuotrauka su alų geriančia mergina nubrozdintais keliais, gali būti iškalbingesnis už ekspoziciją.
Rugpjūčio 19 d. POST galerija nustebino netradicine trečiojo gimtadienio švente. Alternatyvi meno erdvė pakvietė visą kultūrinę Kauno publiką į svečius, neatskleisdama, kas šios laukia. Lankytojus pasitiko didžiulis plakatas „POST galerijos veikla”, kur įprastai kabinama informacija apie eksponuojamą parodą, ir – tuščios sienos. Susirinkusius taip pat nustebino dūmų kambarys ir per visą erdvę sklindanti elektroninė muzika.
Pristatydami profesinę karjerą neseniai pradėjusius menininkus, kritikai ir žurnalistai nevengia vartoti epiteto „jaunas“. Tai tarsi suvienija visą menininkų kartą ir jos atstovams suteikia perspektyvumo aurą. Tačiau ar patys menininkai jaučia savo kartos bendrystę? Jei taip – kas juos sieja? Koks jų ryšys su tradicijomis? Kas skatina kurti? Šiuos tris klausimus uždavėme trims trijų sričių menininkams: dailininkams, teatralams ir muzikams. Pirmojoje pokalbių ciklo dalyje atsakymus pateikia tapytoja Mykolė Ganusauskaitė, grafikas Vilmantas Žumbys ir skulptorius Tauras Kensminas.
Pradėkime nuo to, kad Lietuvoje meno centras visada buvo, ir panašu, kad dar kurį laiką tikrai bus Vilnius. Periferijoje vykstantys renginiai, atrodo, yra įdomūs tik patiems rengėjams ir jų dalyviams. Šio neigiamo reiškinio pavyzdys yra visai neseniai Alytuje atidaryta jaunųjų kūrėjų bienalė „Meno intencija. Suvokimai", kuri kėlė prieštaringų minčių, ar apskritai verta apie šią parodą rašyti. Tačiau vis dėlto, siekdama nors kiek išjudinti pelkę, bandysiu sudėlioti, kas ir kaip.
Pokalbis su Beatriče Mockevičiūte, VDA skulptūros katedros studente, išrinkta geriausia jaunąja „ArtVilnius’16“ menininke, manyje transformavosi į įspūdžių kratinį ir paliko sunkiai nusakomą nuotaiką, o gal nuojautą. Besisukančios spalvos, lengvumas, grynumas, materija ir forma. Štai apie ką mes kalbėjom.
Apsilankius VII Lietuvos tekstilės meno bienalėje, sunku galvoje atsirinkti įspūdžius ir prisiminimus. Matyti kūriniai pinasi į vieną labai eklektišką vaizdinį, kuris šįkart išeina už tradicinės tekstilės ribų. Skaitant kūrinių aprašymus stebina tekstilei nebūdingų medžiagų gausybė. Prie vilnos ar lino šliejasi polietilenas, plaukai, metalas, o kur dar video ir fotografijos medijose sukurti darbai. Rodos, nebeįmanoma apčiuopti ribos, kur prasideda ir baigiasi tekstilė, bet galime pabandyti punktyru nužymėti parodos ekspozicijos lauką.
Mažytėje Savicko paveikslų galerijoje keičiamųjų parodų erdvėje kabo itin ryškių potėpių ir spalvų Andriaus Makarevičiaus kūriniai. Parodos pavadinimas „Matymo virpesiai“ taikliai nurodo į menininko drobių paviršiuje spalviniais potėpiais kuriamą virpėjimą, iš kurio galiausiai išnyra vaizdiniai, figūros, bei atsiveria ištisas gyvenimas.
Tik įžengus į „ArtVilnius‘16“ meno mugės erdves, įsikūrusias „Litexpo“ Lietuvos parodų ir kongresų centre birželio 9-12 dienomis, kilusi pirma mintis buvo – ką naujo pasiūlys šis, jau septintą kartą vykstantis meno mylėtojų širdis glostantis reginys. Šiais metais žiūrovams buvo pristatytos 60 galerijų iš 12 šalių. Taip pat buvo pakviesta šalis-svečias – Lenkija (pernai metais šalies-svečio teisėmis buvo pakviesta Ukraina). Lėtais žingsniais pirmąją dieną vaikštinėjant po šią meno mugę ir džiūgaujant, kad nėra žmonių gausos, kuri kitomis mugės dienomis buvo tikrai nemenka, kilo klausimas: ką ši meno mugė atskleidžia – ar parodo kryptį, į kurią linksta menas? O gal veikiau atveria dabarties, šiandieninio, šiuolaikinio meno užkaborius?
Ko tikėjausi sužinojusi, jog naujamiestyje atidaroma nauja galerija? Kelių kambarėlių baltomis sienomis, daugiabučio namo, pirmo aukšto vitrininiais langais... Tad birželio 7 d. Vilniuje Teatro gatvėje atsidariusi galerija „SHCH“ nustebino. Tai – kelių šimtų kvadratinių metrų industrinio stiliaus angaras, pasislėpęs namų kiemuose, kurį pasiekti galima kirtus Reformatų parką. Jame eksponuojami kūriniai laisvai siūbuoja nuleisti nuo geležinių sijų, be to, pakanka vietos patogiai atsitraukti ir juos apžiūrėti iš toliau. Jau po apsilankymo „SHCH“ perskaičiau, jog galerija nusprendusi neprisirišti prie konkrečios vietos („Galime atsirasti ir „ŠiČia“, ir „ŠiČia“), tai ir suteikė jai pavadinimą.
Nors manoma, kad dailininkai viską pasako savo darbais, Stasio Eidrigevičiaus pasakojimų pasiklausyti yra visada įdomu. Patenki į gyvybingą, daugiasluoksnį kalbėjimą, kupiną netikėtų asociacijų, minties šuolių, originalių įžvalgų. Nejučia esi priverstas nepasitikėti, kritiškai vertinti kiekvieną dailininko pasisakymą. Žinoma, taip tik įdomiau, nes reikia mąstyti, išlaikyti susikaupimą. O įdomiausia yra tai, kad iš visų įspūdžių, pamąstymų bei vaizdų (šįkart išreikštų žodžiais), po truputį dėliojasi paties menininko kūrybinė autobiografija, ryškėja pasaulėžiūros siluetai.
Radvilų rūmų muziejuje šiuo metu veikia retrospektyvinė tapytojo Jono Čeponio paroda „Spalvingas žvilgsnis į pasaulį“. Jonas Čeponis, vienas iš tyliojo modernizmo pradininkų Lietuvoje, buvo gerai susipažinęs tiek su Europos postimpresionizmo, fovizmo daile, tiek su lietuvių modernistų grupuotės „Ars“ veikla, tad ir menininko kūryboje galime įžvelgti savitą vakarietiškos ir lietuviškos estetikos sintezę. Pagalvojus, kokį įspūdį dailininko kūryba turėjo kelti sovietmečiu (jeigu net ir dabar jo drobės nepraranda vakarietiško modernizmo dvasios), kyla smalsumas, kaip Čeponis bus pristatomas šių dienų žiūrovui. Vis dėlto, tenka pripažinti, kad parodos organizatoriai gana paviršutiniškai pristatė menininko kūrybinį palikimą arba nesugebėjo įgyvendinti sau išsikeltų tikslų.
Klausimas, kas aš esu, žmogų pradeda kvosti nuo mažumės. Vieni į jį atsako lengvai ir anksti, kiti pereina kone kryžiaus žygius, kad pasiektų galutinį rezultatą: I‘m – identifikavimo meną. Apie meną ir kas esu aš, kalba „Klaipėdos galerijoje“, balandžio 21 d. pristatyta tapytojų ir skulptorių autoportretų paroda iš privačios Vidmanto Martikonio kolekcijos. Be kita ko, ji suteikia retą galimybę akies krašteliu pamatyti, kokius save regi ar regėjo menininkai, nepasidavę ir nepadėję daugtaškio I‘m paieškose.
Balandžio 29-ąją dieną, Panevėžio miesto dailės galerijoje atidaryta menininko Rimanto Skuodžio (1951 – 2015) kūrybos darbų paroda. Čia pristatyti darbai, sukurti per keliolika metų: nuo tradicinių skulptūrų iki ekspresyviosios tapybos.
Ėjau į Vilniaus dailės akademijos „ARgenTUM“ galerijoje eksponuojamą Aistės Kanapickaitės, šiuo metu studijuojančios VDA magistrantūroje, mozaikos miniatiūrų parodą „Mažas žmogus“ daugiau nei dešimt kartų. Ir vis grįždavau. Grįždavau, žiūrėdavau iš arti, iš toliau (iš labai arti, žinoma, atrodė tik dar įdomiau), ieškodama to pavadinime minimo mažo žmogaus. Ir kuo daugiau aš į tuos iš skaldyto stiklo, lyg kokių brangių rubinų ir matinio marmuro gabalėlių sudėliotus, portretus žiūrėjau, tuo jie man didesni rodėsi.
Įžengusi į Šiuolaikinio meno centre vykusios ekspozicijos „Halka/Haitis: sugrįžimas į Vilnių“ salę, nejučia prisimerkiau iš nuostabos – tvyrojo visiška tamsa, tik vienur kitur žybčiojo miniatiūrinės švieselės, turėjusios teisinga linkme nukreipti staiga orientaciją praradusius lankytojus. Lėtai slinkdama koridoriumi ir nepaleisdama užsisukančios sienos, pasiekiau tikslą: prieš akis atsivėrė milžiniška panoraminė vaizdo projekcija. Juodame ekrane bėgo subtitrai: seanso pabaiga. Turėtų tuojau pat prasidėti iš naujo... Apgraibomis susiradau kėdutę tiesiai prieš ekraną.
Kovo viduryje „Klaipėdos galerijoje“ atidaryta nauja Romo Klimavičiaus personalinė paroda „Improvizacijos“. Autoriaus darbų pamatas – Renesanso stilistika. Todėl neapsakomai įdomu tyrinėti, kaip atgimimo epocha atgimsta dabartyje.
Uostamiesčių žmonės, regis, sunkiai išgyvena be jūros kvapo ir gaivališko vėjo. Gal todėl ukrainiečių akvarelininkas Sergey Lysyj, gimęs ir gyvenęs Odesoje, prieš kelis metus naujais namais pasirinko Klaipėdą? Gal todėl, kad baigęs meninę grafiką, šiandien neatsispiria vandens ir spalvų sąveikavimo žaismui?
Skaičius penkiolika šiemet dažnai pastebimas. Galime rasti nevieną sutapimą, kaip per praėjusius penkiolika metų pasikeitė pasaulio, valstybės ir vieno miesto veidas. Šiemet penkiolika suėjo turbūt didžiausiai interneto enciklopedijai, vienam populiariausių žiniasklaidos kanalų Lietuvoje ir – „Loretos galerijai“ Alytuje. Vasario 5 d. įvyko galerijos penkioliktojo gimtadienio minėjimas.
Nors žiemos speigai prasidėjo pavėluotai, užklupti esame stipriai. Kur – 15, kur – 22. Visgi sniegas užgožė ne visus šiaurės užkaborius. Yra vieta, kur gėlės gausiai žydi žiemą. Žiemos sodas? Toli gražu. Veikiau – knygų sodas. Ir visai ne Anos Kareninos ir Džeinės Eir žiedai šį kartą keri.