Dailė
Kai kurie žmonės mano, jog gyvenimą mato realistiškai ir į kitus žvelgia lyg žiūrinčius į pasaulį pro „rožinius” akinius, t.y. su fantazijos kibirkštimis. Vienas iš pastarųjų buvo neseniai miręs fotomenininkas Romas Juškelis (1946–2016). Fotografo atminimui pažymėti Kauno fotografijos galerijoje sausio 3 – 22 d. veikia autoriaus personalinė paroda. Dėl nuolatinio darbo savo kūrybinėse dirbtuvėse „tyliuoju kauniečiu” pramintas menininkas, sukurdamas retrospektyvinį žaismą tarp dokumentikos ir spalvų, į gyvenimą siūlo žiūrėti per spalvotą prizmę.
Vaidilos teatre (A. Jakšto g. 9, Vilnius) gruodžio 29-sausio 27 d. veikia Agnės Palilionytės tapybos paroda „Žvaigždžių dulkėse“. Palilionytė neslepia žavesio visata ir gyvybės formomis tiek Žemėje, tiek už jos ribų. Gyvybe tapytoja vadina ir žvaigždes, ir kitus kosminius objektus. Menininkė nesiliauja stebėtis atsitiktinumu ar lemtimi egzistuoti protu neaprėpiamoje begalybėje.
Jaunųjų kritikų platformos „M-puslapiai“ tekstų autoriai dalijasi įspūdžiais, kas įminė teatro, kino ir dailės srityse 2016-aisiais metais. Aptariami aktyviausi jaunieji menininkai ir jų meniniai projektai, meno kritikos situacija ir ryškiausi jaunieji kritikai bei dalijamasi pastebėjimais, ko šiemet pasigesta. Savo mintimis dalijasi Gražina Montvidaitė, Monika Valatkaitė, Ilona Vitkauskaitė ir Astijus Krauleidis-Vermontas.
Dviejų garsių vokiečių tapytojų modernistų, Emilio Noldes (1867 – 1956) ir Paulos Becker (1876 – 1907) keliai susikirto tik vieną vienintelį kartą – 1900 m. pavasarį Paryžiuje, kur dar jauni ir nežinomi menininkai atvyko mokytis ir kurti. Šiuo metu Vokietijos Bremeno mieste, Paulos Modersohn-Becker muziejuje veikianti paroda „Emilis Nolde susitinka su Paula Modersohn-Becker“ sukuria dailininkams unikalią progą – po beveik 120 metų susitikti antrąjį kartą. Tik šįkart jie vienas į kitą žvelgia nebyliomis savo paveikslų akimis.
Tą popietę teko apsilankyti trijose parodose – pirmiausia fotografijos galerijoje vykstančioje Adaukto Marcinkevičiaus ,,Optimistai ir skeptikai‘‘, vėliau Meno parko galerijoje vykstančiose Almos Veiverytės ,,Širdys‘‘ ir ,,Net freedom art show‘‘ parodose. Jos visos skirtingos, visos skirtinguose kontekstuose, o reikia pasirinkti aprašyti vieną... Galbūt Veiverytės paroda pasirodė kiek artimesnė – kelianti viltį pajusti vidinę šilumą orams atšalus.
Važiavome trise: jaunasis fotografas Rimantas Steponavičius, kino ir teatro aktorius Juozas Budraitis, keliaujantis atidaryti savo asmeninės fotografijų parodos „Mano Paryžius”, ir aš. Mašinoje grojo praėjusio šimtmečio muzika, lauke – dangus maišėsi su asfalto spalva ir lyg viso to dar būtų negana, lijo. Kaip man dažnai nutinka, pokalbio metu sužinau visai ne tokių dalykų, kokių tikiuosi iš pradžių (o tikiuosi autoriaus išsiklausinėti apie parodą, kuri tuo metu jau bebaigiama kabinti ant Kauno fotografijos galerijos sienų).
Galvojant paprastai, laikrodis atrodo realiausias laiko materialus pavidalas. Įprastai apvalus, rečiau kvadratinis. Gali būti klasikinio stiliaus su odine rankenėle, nešiojamas ant riešo, arba įmantresnis – kišeninis. Dar gali švytėti skaitmeniniais skaičiais orkaitėje ar, be abejonės, telefone. Kai kur – tiksėti ant sienos. Kitokį nei įprasta laiko apipavidalinimą pristatė menininkės Lilija Puipienė, Marija Puipaitė, Edita Rakauskaitė ir Raima Drąsutytė kolektyvinėje parodoje „Laike“.
Jaunosios kartos tapytojos Vitos Opolskytės alisiška kūryba prikausto žvilgsnį. Jos interjerų vaizduose susipina skirtingų dydžių baldai, namų fasadai, vaikiški žaislai, lėliški ir tikroviški personažai. Dailininkė buvo du kartus apdovanota skatinamąja premija konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“. Kviečiame skaityti pokalbį su menininke apie jos kūrybą, atmintį ir jaunų tapytojų gyvenimą.
Inga Navickaitė, kurios projektas „Super duper" buvo pristatytas vasarą vykusioje geriausių VDA metų darbų parodoje „Meno celės", siekia išleisti grafinę knygą „Knygstarterio" platformoje. Knygoje lietuvių mitologija pasakojama originaliomis, naujai į pažįstamą temą kviečiančiomis pažvelgti iliustracijomis. Kviečiame prisidėti prie meninio projekto įgyvendinimo iki lapkričio 30 d. užsirezervuojant grafikės knygą čia.
Ką reiškia ištartas žodis dykumoje? Blyksnį tikėjimo ir viltį sekti paskui ar pastangą paleisti? Galiu įsivaizduoti, kaip žodžių ritmai juda lyg kupranugarių vilkstinės, džiovinami kaitrios saulės ir suklumpa, smigdami į smėlį. Jų negirdimą aidą nusineša vėjas, išbarstydamas nieko nebereiškiančias žodžių dalis įkaitusioje begalybėje. Dega žodžiai. Jų niekas nebegirdi.
Pirmasis įspūdis įžengus į Kristinos Inčiūraitės solo parodą galerijoje „POST“ – ištinka tykuma: judesiai sulėtėja, žvilgsnis nusidriekia į tolį, kvėpavimas gilėja.
Aštuntus metus vykstančiame „Jauno tapytojo prizo“ konkurse komisijos sprendimu nugalėtoja tapo kaunietė Rosanda Sorakaitė. Monochrominėmis spalvomis tapanti dailininkė asmenines parodas pradėjo rengti jau studijų metu. Šiais metais Londone vykusioje šiuolaikinio meno mugėje „Start“ ji pristatė solo darbų prezentaciją, dalyvavo du mėnesius trūkusioje rezidencijoje „CreArt AiR – Artist in Residence program“ Linze, Austrijoje. Skaitytojų dėmesiui pateikiame pokalbį su tapytoja apie neseniai laimėtą konkursą, jos kūrybą ir lietuviškos tapybos mokyklų ypatumus.
„Gray portretai“ anaiptol ne apie pilką spalvą ir atspalvius. Iš tiesų, tai tapytojos Dalios Skridailaitės įsivaizduojamų Doriano Grėjaus giminės moterų portretai. Paroda veikia Vaidilos teatre (A. Jakšto g. 9) lapkričio 18 – gruodžio 18 dienomis.
Globalių permainų laikotarpiu sunku atsiriboti nuo reakcijos į kintantį pasaulio portretą. Net įprastas, rutinos ritualu apibrėžtas rytas su filtruotos kavos gurkšniu įgauna aitresnį prieskonį, kai stebi geometrinių figūrų spalvos kaitą žemėlapyje. Raudona, mėlyna, raudona. Iki prasidedant žiaukčiojimo stadijai nuo smegenis plaunančios psichodelikos, išskuodžiau į pasaulį, kuris (dar nebuvau pasirengusi to išgirsti) po rinkimų užatlantėje pasikeitė. Laimei, nepatyrusi provokuojamo anafilaksinio šoko, perbėgau į paralelinę plotmę, kurioje grafikė Elena Grudzinskaitė ištrynė spalvas.
Šiandien retas kuris menininkas imasi akvarelės. Galbūt ši technika reikalauja specifinio įdirbio, meditatyvaus požiūrio ar skaidrios sąmonės? Vis dėlto kai kuriems XXI a. menininkams akvarelė išlieka įdomi, galinti padėti išpildyti jų idėjas. Įrodymas, kad skaidrios spalvos yra patrauklios – tai 6-osios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ pagrindinė atrankinė konkursinė paroda „Kryptys ir iššūkiai“, veikianti Kauno paveikslų galerijoje. Apžiūrėti šios parodos darbų ekspoziciją – puikus būdas bent trumpam į šalį nuvyti rudens darganą.
Kiekvienas esame linkęs apibendrinti viską – susitikimą, dieną, sezoną, kalendorinius metus. Vieni tai linkę daryti naujųjų metų išvakarėse, kiti gimtadienio pastūmėti, o treti – pastebėję kažką, kas inspiruoja apibendrinti... Nesiruošiu pateikti šių metų galerijų ir muziejų veiklos apibendrinimo, bet nuoširdžiai manau, kad šiuos metus kone galima pavadinti Saukų metais. Sausį grandioziniu parodos atidarymu sudrebinus ir gerus du mėnesius sukausčius visų dėmesį, 2016 metus atidarė Šarūnas Sauka, o štai spalį, drauge su meno kalvės – Vilniaus dailės akademijos – mokslo metų atidarymu, su autorine paroda „Pasijuntu stebimas kito”, atėjo Mykolas Sauka.
Rugpjūčio 22-31 dienomis projektų erdvėje „Kabinetas“ buvo eksponuojama pirmoji Lietuvoje asmeninė menininkės Evelinos Šimkutės, kuriančios tarp Londono ir Kauno, paroda iš skulptūrų ciklo „Objektai“. Įkvėpta susitikimo su menininke, tiksliau, popietės, praleistos drauge šnekučiuojantis, vaikštinėjant po Šilainius, bei diskusijos, įvykusios „Kabinete“, ir atsispyrusi nuo jųjų kaip nuo pradžios taško, ilgai ilgai dėliojau mintis, kurios kartu geriausiai atskleistų ir mano asmeninį požiūrį, ir parodos konceptualumą.
Rugsėjo 9-10 dienomis pirmą kartą Vilniuje vyko galerijų savaitgalis, kurio bene vienas pagrindinių tikslų buvo sukurti galerijų tinklą, o šio įvykio siekiamybė – pritraukti naujas auditorijas, tuos asmenis, kurie ne visuomet gali, nori ar žino apie galerijose (kokiose ir kur) vykstančius renginius. Šis savaitgalis apjungė ne tik vietiniams ir miesto svečiams žinomas arba dar neatrastas galerijas, tačiau ir menininkų studijas. Viso šio renginio idėja įdomi ne tik tuo, kad per dvi dienas miesto grindinį mindantys žmonės migruoja ne nuo barų ir kavinių, o nuo galerijų iki kitų ekspozicinių erdvių, tačiau ir tuo, kad jo metu galima sudalyvauti ir įvairiose ekskursijose bei diskusijose.
Sakoma, kai paslaptį žino daugiau nei vienas žmogus, tai jau ne paslaptis. Yra dalykų, kuriuos visi pastebi, bet niekas garsiai nekalba ir pirštais nebado. Praleidžia pro akis – išskyrus geltonąją spaudą, kuri menkiausią nesklandumą apibūdina kaip skandalą. Apsilankius Pamėnkalnio galerijoje eksponuojamoje fotografo Visvaldo Morkevičiaus parodoje „Public Secrets“ sudvejoji, ar pavadinimas, paryškintas feisbuko renginio viršelyje reprezentuojama parodos nuotrauka su alų geriančia mergina nubrozdintais keliais, gali būti iškalbingesnis už ekspoziciją.
Rugpjūčio 19 d. POST galerija nustebino netradicine trečiojo gimtadienio švente. Alternatyvi meno erdvė pakvietė visą kultūrinę Kauno publiką į svečius, neatskleisdama, kas šios laukia. Lankytojus pasitiko didžiulis plakatas „POST galerijos veikla”, kur įprastai kabinama informacija apie eksponuojamą parodą, ir – tuščios sienos. Susirinkusius taip pat nustebino dūmų kambarys ir per visą erdvę sklindanti elektroninė muzika.