Šių metų kovo 25 d. 14 val. bei balandžio 7 d. 18 val. GRAFO galerijoje vyks ekskursijos po parodą „Unbearable Simplicity of Being | Nepakenčiamas būties lengvumas“ kartu su menininkėmis Egle Pilkauskaite ir Živile Minkute bei parodos kuratore Aiste Marija Grajauskaite. 

Dailininkų sąjungos galerijoje ir Pamėnkalnio galerijoje vyksta dviejų jaunų tapytojų parodos. Indrės Ercmonaitės parodoje „Amen. Paveikslas irgi žmogus“ kalbama apie kūrybos ir autoriaus simbiozę, o Godos Lukaitės ekspozicijoje „Mano vidinis miestas“ žiūrovas kviečiamas pakeliauti po urbanistinius peizažus ir pasvarstyti apie laiko tėkmę. Abi parodos yra Dailininkų sąjungos galerijos projekto „Rytojaus horizontai“, skirto palaikyti ir skleisti jauną profesionalią kūrybą Lietuvoje, dalis.

Kiekviena epocha pranašauja savosios būties baigtį. Jaučiama apokalipsės nuotaika pasireiškia kiekvieno subjektyviu suvokimu apie savo paties laikinumą. Daugeliui iš to kylantis nerimo jausmas įveikiamas paradoksaliai – susitaikymu su neišvengiamybe –  ramybę suteikiančiu sprendimu. Dainiaus Trumpio parodoje „Nuojauta“, vykstančioje Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“, šis susitaikymas skleidžiasi pilkos spalvos dominavimu, sunkumu paženklintais darbais, verčiančiais svarstyti ne tik apie jų medžiagiškumą, bet ir po juo esančius malonius ar dėl pačios praeities kontraversiškumo nemalonius prisiminimus.

Turbūt pirmą kartą su akto piešimu susidūriau žiūrėdama 1997 metų filmą „Titanikas“. Toks romantizuotas veiksmas, įgyvendintas jaunų Džeko ir Rauzės, augančiai mergaitei suformavo idealizuotą proceso įvaizdį. Tačiau kiek romantikos lieka, kai šiugždančių pieštukų ar grafitų sąlytyje su popieriumi pozuotoją tuo pat metu eskizuoja dar dešimt piešėjų? Apie tai pasvarstyti paskatino Slaptosios piešiančiųjų draugijos paroda „Aktai“ galerijoje „555“.

Įsivaizduokite kiemą, kuriame ant virvės kabo skalbiniai. Įsivaizduokite, kad tai ne kiemas, o parodinė erdvė. Įsivaizduokite, kad aplinkui jus ne džiūstantys skalbiniai, o įvairiaspalvės drobės. Menininkė Agnė Juodvalkytė būtent ir padžiauna drobes projektų erdvėje „Kabinetas“, pirmojoje personalinėje parodoje, pavadintoje „Traces“, norėdama išplėsti ne tik tapybos technines prasmes, tačiau ir suteikti/sukurti kitokį žiūrėjimo būdą į pačią tapybą.

2016-ieji metai nebuvo trumpi dėl daugelio didžiųjų pasaulinių temų: nuo JAV rinkimų, iki pabėgėlių krizės Europoje, Brexito, terorizmo atakų, Davido Bowie mirties… Jeremy’io Dellerio, 2013-aisiais atstovavusio Jungtinei Karalystei Venecijos bienalėje, sukurtas automobilio lipdukas „Velniop jus, 2016-ieji”, yra tikras ženklas, kad meno pasaulis žengia koja kojon su pasaulinėmis pastarųjų metų nuotaikomis.

Nuslūgus praėjusių metų vertinimų pikui, publikuojame dailės kritikės Hettie Judah straipsnį apie 2016-aisiais vizualiuosiuose menuose vyravusias tendencijas. Kai kurios iš jų buvo pastebimos ir Lietuvoje, todėl šalia tarptautinių menininkų vardų pateikiame ir vietinį kontekstą.

Kai kurie žmonės mano, jog gyvenimą mato realistiškai ir į kitus žvelgia lyg žiūrinčius į pasaulį pro „rožinius” akinius, t.y. su fantazijos kibirkštimis. Vienas iš pastarųjų buvo neseniai miręs fotomenininkas Romas Juškelis (1946–2016). Fotografo atminimui pažymėti Kauno fotografijos galerijoje sausio 3 – 22 d. veikia autoriaus personalinė paroda. Dėl nuolatinio darbo savo kūrybinėse dirbtuvėse „tyliuoju kauniečiu” pramintas menininkas, sukurdamas retrospektyvinį žaismą tarp dokumentikos ir spalvų, į gyvenimą siūlo žiūrėti per spalvotą prizmę.

Vaidilos teatre (A. Jakšto g. 9, Vilnius) gruodžio 29-sausio 27 d. veikia Agnės Palilionytės tapybos paroda „Žvaigždžių dulkėse“. Palilionytė neslepia žavesio visata ir gyvybės formomis tiek Žemėje, tiek už jos ribų. Gyvybe tapytoja vadina ir žvaigždes, ir kitus kosminius objektus. Menininkė nesiliauja stebėtis atsitiktinumu ar lemtimi egzistuoti protu neaprėpiamoje begalybėje.

Jaunųjų kritikų platformos „M-puslapiai“ tekstų autoriai dalijasi įspūdžiais, kas įminė teatro, kino ir dailės srityse 2016-aisiais metais. Aptariami aktyviausi jaunieji menininkai ir jų meniniai projektai, meno kritikos situacija ir ryškiausi jaunieji kritikai bei dalijamasi pastebėjimais, ko šiemet pasigesta. Savo mintimis dalijasi Gražina Montvidaitė, Monika Valatkaitė, Ilona Vitkauskaitė ir Astijus Krauleidis-Vermontas.

Dviejų garsių vokiečių tapytojų modernistų, Emilio Noldes (1867 – 1956) ir Paulos Becker (1876 – 1907) keliai susikirto tik vieną vienintelį kartą – 1900 m. pavasarį Paryžiuje, kur dar jauni ir nežinomi menininkai atvyko mokytis ir kurti. Šiuo metu Vokietijos Bremeno mieste, Paulos Modersohn-Becker muziejuje veikianti paroda „Emilis Nolde susitinka su Paula Modersohn-Becker“ sukuria dailininkams unikalią progą – po beveik 120 metų susitikti antrąjį kartą. Tik šįkart jie vienas į kitą žvelgia nebyliomis savo paveikslų akimis.

Tą popietę teko apsilankyti trijose parodose – pirmiausia fotografijos galerijoje vykstančioje Adaukto Marcinkevičiaus ,,Optimistai ir skeptikai‘‘, vėliau Meno parko galerijoje vykstančiose Almos Veiverytės ,,Širdys‘‘ ir ,,Net freedom art show‘‘ parodose. Jos visos skirtingos, visos skirtinguose kontekstuose, o reikia pasirinkti aprašyti vieną... Galbūt Veiverytės paroda pasirodė kiek artimesnė – kelianti viltį pajusti vidinę šilumą orams atšalus.

Važiavome trise: jaunasis fotografas Rimantas Steponavičius, kino ir teatro aktorius Juozas Budraitis, keliaujantis atidaryti savo asmeninės fotografijų parodos „Mano Paryžius”, ir aš. Mašinoje grojo praėjusio šimtmečio muzika, lauke – dangus maišėsi su asfalto spalva ir lyg viso to dar būtų negana, lijo. Kaip man dažnai nutinka, pokalbio metu sužinau visai ne tokių dalykų, kokių tikiuosi iš pradžių (o tikiuosi autoriaus išsiklausinėti apie parodą, kuri tuo metu jau bebaigiama kabinti ant Kauno fotografijos galerijos sienų).

Galvojant paprastai, laikrodis atrodo realiausias laiko materialus pavidalas. Įprastai apvalus, rečiau kvadratinis. Gali būti klasikinio stiliaus su odine rankenėle, nešiojamas ant riešo, arba įmantresnis – kišeninis. Dar gali švytėti skaitmeniniais skaičiais orkaitėje ar, be abejonės, telefone. Kai kur – tiksėti ant sienos. Kitokį nei įprasta laiko apipavidalinimą pristatė menininkės Lilija Puipienė, Marija Puipaitė, Edita Rakauskaitė ir Raima Drąsutytė kolektyvinėje parodoje „Laike“.

Jaunosios kartos tapytojos Vitos Opolskytės alisiška kūryba prikausto žvilgsnį. Jos interjerų vaizduose susipina skirtingų dydžių baldai, namų fasadai, vaikiški žaislai, lėliški ir tikroviški personažai. Dailininkė buvo du kartus apdovanota skatinamąja premija konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“. Kviečiame skaityti pokalbį su menininke apie jos kūrybą, atmintį ir jaunų tapytojų gyvenimą.

Inga Navickaitė, kurios projektas „Super duper" buvo pristatytas vasarą vykusioje geriausių VDA metų darbų parodoje „Meno celės", siekia išleisti grafinę knygą „Knygstarterio" platformoje. Knygoje lietuvių mitologija pasakojama originaliomis, naujai į pažįstamą temą kviečiančiomis pažvelgti iliustracijomis. Kviečiame prisidėti prie meninio projekto įgyvendinimo iki lapkričio 30 d. užsirezervuojant grafikės knygą čia.

Ką reiškia ištartas žodis dykumoje? Blyksnį tikėjimo ir viltį sekti paskui ar pastangą paleisti? Galiu įsivaizduoti, kaip žodžių ritmai juda lyg kupranugarių vilkstinės, džiovinami kaitrios saulės ir suklumpa, smigdami į smėlį. Jų negirdimą aidą nusineša vėjas, išbarstydamas nieko nebereiškiančias žodžių dalis įkaitusioje begalybėje.  Dega žodžiai.  Jų niekas nebegirdi.

Pirmasis įspūdis įžengus į Kristinos Inčiūraitės solo parodą galerijoje „POST“ – ištinka tykuma: judesiai sulėtėja, žvilgsnis nusidriekia į tolį, kvėpavimas gilėja.

Aštuntus metus vykstančiame „Jauno tapytojo prizo“ konkurse komisijos sprendimu nugalėtoja tapo kaunietė Rosanda Sorakaitė. Monochrominėmis spalvomis tapanti dailininkė asmenines parodas pradėjo rengti jau studijų metu. Šiais metais Londone vykusioje šiuolaikinio meno mugėje „Start“ ji pristatė solo darbų prezentaciją, dalyvavo du mėnesius trūkusioje rezidencijoje „CreArt AiR – Artist in Residence program“ Linze, Austrijoje. Skaitytojų dėmesiui pateikiame pokalbį su tapytoja apie neseniai laimėtą konkursą, jos kūrybą ir lietuviškos tapybos mokyklų ypatumus.

„Gray portretai“ anaiptol ne apie pilką spalvą ir atspalvius. Iš tiesų, tai tapytojos Dalios Skridailaitės įsivaizduojamų Doriano Grėjaus giminės moterų portretai. Paroda veikia Vaidilos teatre (A. Jakšto g. 9) lapkričio 18 – gruodžio 18 dienomis.

Globalių permainų laikotarpiu sunku atsiriboti nuo reakcijos į kintantį pasaulio portretą. Net įprastas, rutinos ritualu apibrėžtas rytas su filtruotos kavos gurkšniu įgauna aitresnį prieskonį, kai stebi geometrinių figūrų spalvos kaitą žemėlapyje. Raudona, mėlyna, raudona. Iki prasidedant žiaukčiojimo stadijai nuo smegenis plaunančios psichodelikos, išskuodžiau į pasaulį, kuris (dar nebuvau pasirengusi to išgirsti) po rinkimų užatlantėje pasikeitė. Laimei, nepatyrusi provokuojamo anafilaksinio šoko, perbėgau į paralelinę plotmę, kurioje grafikė Elena Grudzinskaitė ištrynė spalvas.

Šiandien retas kuris menininkas imasi akvarelės. Galbūt ši technika reikalauja specifinio įdirbio, meditatyvaus požiūrio ar skaidrios sąmonės? Vis dėlto kai kuriems XXI a. menininkams akvarelė išlieka įdomi, galinti padėti išpildyti jų idėjas. Įrodymas, kad skaidrios spalvos yra patrauklios – tai 6-osios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ pagrindinė atrankinė konkursinė paroda „Kryptys ir iššūkiai“, veikianti Kauno paveikslų galerijoje. Apžiūrėti šios parodos darbų ekspoziciją – puikus būdas bent trumpam į šalį nuvyti rudens darganą.