Projektas „Patalpinti“ sumanytas kaip laisvas ir neįpareigojantis kūrinių bei juos lydinčių tekstų junginys, atspindintis ne tik studijų dailės akademijoje patirtį, bet ir asmeninę savistabą, požiūrį į save ir aplinką, kurioje (iš kurios) gimsta tapybos darbai. Projekto autoriai ir dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros III kurso studentai, kurių paroda buvo eksponuojama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Joje greta kūrinių, kaip pilnaverčiai parodos eksponatai, buvo rodomi ir studentų tekstai, dabar persikeliantys į virtualų būvį.

Pasakojimą apie jaunos menininkės Rūtos Šimelionytės (g. 1988)  kūrybos parodą neatsitiktinai norisi pradėti nuo replikos garsiajam Vlado Drėmos veikalui „Dingęs Vilnius“. Rūta su savo paroda „įvelia“ žiūrovą į kiek kitokią situaciją – čia tikrai kalbama apie dingusias Užupio vietas, tačiau ne apie fizinius jo objektus, o apie mįslingai išgaravusius tapybos darbus su šio Vilniaus kvartalo motyvais...

Menininkai iš Šveicarijos Marius Schaffteris ir Jérôme‘as Stünzi, pasivadinę šlovingųjų tapytojų „Old Masters“ vardu, pakvietė publiką į akistatą su savo realybės suvokimu. 2014 m. jie sukūrė „Constructionisme“ – performansą, kurio metu antropologiškai nagrinėja savo sukonstruotus objektus. Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, performansą atliko vienas „Old Masters“ narių – Marius Shaffter. Jis išdidžiai prisistatė kaip geografas, ekologas, inžinierius, menininkas, žodžiu, tikras renesanso žmogus.

Nors atėjęs pavasaris verčia judėti pirmyn ir kurti, tačiau norom, nenorom, bet mintys vis krypsta į gruodžio pradžioje įvykusio projekto „Keramika – Menas – Edukacija“ teorinę dalį — diskusiją „Keramikos idėja”. Joje daug kalbėjome apie keramikos ir viso meno padėtį šiuo metu. Man svarbiausi pasirodė klausimai, susiję su marginalizuotų meno krypčių padėtimi, nusistovėjusia visuomenės nuomone ir aplinkinių sudominimu. Tad naudodamasi proga paanalizuoti studentų ir profesionalių keramikų pokalbį, pateiksiu savo įžvalgas, atsiradusias diskusijos metu.

Į muziejų atskubėjau saulei šviečiant, nuomotu senyvu dviračiu, kiek sušilus, jaučiau, kaip prakaitas teka mano stuburkauliu – Amsterdamo intensyvus gyvenimo tempas privertė judėti įsitempus, atsargiai, todėl didelio malonumo minti pedalus dar nejaučiau. Prisirakinusi dviratį dviem spynomis, patraukiau link Stedelijk muziejaus – dviejų pastatų komplekso, stebinančio netradicine, šiek tiek akį rėžiančia išore. Tamsios, atrodo, juodžiau nei juoda nudažytos sienos, paslaptingi perėjimai tarp salių, tolumoje aidintis moters balsas, tylios, šliaužiojančios žmonių eilės... Tai vieno garsiausių XX a. Nyderlandų fotomeistro ir grando bei filmų kūrėjo Edo van der Elskeno retrospektyvinė paroda, romantiškai pavadinta pagal jo filmą Camera in love.

Šių metų kovo 25 d. 14 val. bei balandžio 7 d. 18 val. GRAFO galerijoje vyks ekskursijos po parodą „Unbearable Simplicity of Being | Nepakenčiamas būties lengvumas“ kartu su menininkėmis Egle Pilkauskaite ir Živile Minkute bei parodos kuratore Aiste Marija Grajauskaite. 

Dailininkų sąjungos galerijoje ir Pamėnkalnio galerijoje vyksta dviejų jaunų tapytojų parodos. Indrės Ercmonaitės parodoje „Amen. Paveikslas irgi žmogus“ kalbama apie kūrybos ir autoriaus simbiozę, o Godos Lukaitės ekspozicijoje „Mano vidinis miestas“ žiūrovas kviečiamas pakeliauti po urbanistinius peizažus ir pasvarstyti apie laiko tėkmę. Abi parodos yra Dailininkų sąjungos galerijos projekto „Rytojaus horizontai“, skirto palaikyti ir skleisti jauną profesionalią kūrybą Lietuvoje, dalis.

Kiekviena epocha pranašauja savosios būties baigtį. Jaučiama apokalipsės nuotaika pasireiškia kiekvieno subjektyviu suvokimu apie savo paties laikinumą. Daugeliui iš to kylantis nerimo jausmas įveikiamas paradoksaliai – susitaikymu su neišvengiamybe –  ramybę suteikiančiu sprendimu. Dainiaus Trumpio parodoje „Nuojauta“, vykstančioje Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“, šis susitaikymas skleidžiasi pilkos spalvos dominavimu, sunkumu paženklintais darbais, verčiančiais svarstyti ne tik apie jų medžiagiškumą, bet ir po juo esančius malonius ar dėl pačios praeities kontraversiškumo nemalonius prisiminimus.

Turbūt pirmą kartą su akto piešimu susidūriau žiūrėdama 1997 metų filmą „Titanikas“. Toks romantizuotas veiksmas, įgyvendintas jaunų Džeko ir Rauzės, augančiai mergaitei suformavo idealizuotą proceso įvaizdį. Tačiau kiek romantikos lieka, kai šiugždančių pieštukų ar grafitų sąlytyje su popieriumi pozuotoją tuo pat metu eskizuoja dar dešimt piešėjų? Apie tai pasvarstyti paskatino Slaptosios piešiančiųjų draugijos paroda „Aktai“ galerijoje „555“.

Įsivaizduokite kiemą, kuriame ant virvės kabo skalbiniai. Įsivaizduokite, kad tai ne kiemas, o parodinė erdvė. Įsivaizduokite, kad aplinkui jus ne džiūstantys skalbiniai, o įvairiaspalvės drobės. Menininkė Agnė Juodvalkytė būtent ir padžiauna drobes projektų erdvėje „Kabinetas“, pirmojoje personalinėje parodoje, pavadintoje „Traces“, norėdama išplėsti ne tik tapybos technines prasmes, tačiau ir suteikti/sukurti kitokį žiūrėjimo būdą į pačią tapybą.

2016-ieji metai nebuvo trumpi dėl daugelio didžiųjų pasaulinių temų: nuo JAV rinkimų, iki pabėgėlių krizės Europoje, Brexito, terorizmo atakų, Davido Bowie mirties… Jeremy’io Dellerio, 2013-aisiais atstovavusio Jungtinei Karalystei Venecijos bienalėje, sukurtas automobilio lipdukas „Velniop jus, 2016-ieji”, yra tikras ženklas, kad meno pasaulis žengia koja kojon su pasaulinėmis pastarųjų metų nuotaikomis.

Nuslūgus praėjusių metų vertinimų pikui, publikuojame dailės kritikės Hettie Judah straipsnį apie 2016-aisiais vizualiuosiuose menuose vyravusias tendencijas. Kai kurios iš jų buvo pastebimos ir Lietuvoje, todėl šalia tarptautinių menininkų vardų pateikiame ir vietinį kontekstą.

Kai kurie žmonės mano, jog gyvenimą mato realistiškai ir į kitus žvelgia lyg žiūrinčius į pasaulį pro „rožinius” akinius, t.y. su fantazijos kibirkštimis. Vienas iš pastarųjų buvo neseniai miręs fotomenininkas Romas Juškelis (1946–2016). Fotografo atminimui pažymėti Kauno fotografijos galerijoje sausio 3 – 22 d. veikia autoriaus personalinė paroda. Dėl nuolatinio darbo savo kūrybinėse dirbtuvėse „tyliuoju kauniečiu” pramintas menininkas, sukurdamas retrospektyvinį žaismą tarp dokumentikos ir spalvų, į gyvenimą siūlo žiūrėti per spalvotą prizmę.

Vaidilos teatre (A. Jakšto g. 9, Vilnius) gruodžio 29-sausio 27 d. veikia Agnės Palilionytės tapybos paroda „Žvaigždžių dulkėse“. Palilionytė neslepia žavesio visata ir gyvybės formomis tiek Žemėje, tiek už jos ribų. Gyvybe tapytoja vadina ir žvaigždes, ir kitus kosminius objektus. Menininkė nesiliauja stebėtis atsitiktinumu ar lemtimi egzistuoti protu neaprėpiamoje begalybėje.

Jaunųjų kritikų platformos „M-puslapiai“ tekstų autoriai dalijasi įspūdžiais, kas įminė teatro, kino ir dailės srityse 2016-aisiais metais. Aptariami aktyviausi jaunieji menininkai ir jų meniniai projektai, meno kritikos situacija ir ryškiausi jaunieji kritikai bei dalijamasi pastebėjimais, ko šiemet pasigesta. Savo mintimis dalijasi Gražina Montvidaitė, Monika Valatkaitė, Ilona Vitkauskaitė ir Astijus Krauleidis-Vermontas.

Dviejų garsių vokiečių tapytojų modernistų, Emilio Noldes (1867 – 1956) ir Paulos Becker (1876 – 1907) keliai susikirto tik vieną vienintelį kartą – 1900 m. pavasarį Paryžiuje, kur dar jauni ir nežinomi menininkai atvyko mokytis ir kurti. Šiuo metu Vokietijos Bremeno mieste, Paulos Modersohn-Becker muziejuje veikianti paroda „Emilis Nolde susitinka su Paula Modersohn-Becker“ sukuria dailininkams unikalią progą – po beveik 120 metų susitikti antrąjį kartą. Tik šįkart jie vienas į kitą žvelgia nebyliomis savo paveikslų akimis.

Tą popietę teko apsilankyti trijose parodose – pirmiausia fotografijos galerijoje vykstančioje Adaukto Marcinkevičiaus ,,Optimistai ir skeptikai‘‘, vėliau Meno parko galerijoje vykstančiose Almos Veiverytės ,,Širdys‘‘ ir ,,Net freedom art show‘‘ parodose. Jos visos skirtingos, visos skirtinguose kontekstuose, o reikia pasirinkti aprašyti vieną... Galbūt Veiverytės paroda pasirodė kiek artimesnė – kelianti viltį pajusti vidinę šilumą orams atšalus.

Važiavome trise: jaunasis fotografas Rimantas Steponavičius, kino ir teatro aktorius Juozas Budraitis, keliaujantis atidaryti savo asmeninės fotografijų parodos „Mano Paryžius”, ir aš. Mašinoje grojo praėjusio šimtmečio muzika, lauke – dangus maišėsi su asfalto spalva ir lyg viso to dar būtų negana, lijo. Kaip man dažnai nutinka, pokalbio metu sužinau visai ne tokių dalykų, kokių tikiuosi iš pradžių (o tikiuosi autoriaus išsiklausinėti apie parodą, kuri tuo metu jau bebaigiama kabinti ant Kauno fotografijos galerijos sienų).

Galvojant paprastai, laikrodis atrodo realiausias laiko materialus pavidalas. Įprastai apvalus, rečiau kvadratinis. Gali būti klasikinio stiliaus su odine rankenėle, nešiojamas ant riešo, arba įmantresnis – kišeninis. Dar gali švytėti skaitmeniniais skaičiais orkaitėje ar, be abejonės, telefone. Kai kur – tiksėti ant sienos. Kitokį nei įprasta laiko apipavidalinimą pristatė menininkės Lilija Puipienė, Marija Puipaitė, Edita Rakauskaitė ir Raima Drąsutytė kolektyvinėje parodoje „Laike“.

Jaunosios kartos tapytojos Vitos Opolskytės alisiška kūryba prikausto žvilgsnį. Jos interjerų vaizduose susipina skirtingų dydžių baldai, namų fasadai, vaikiški žaislai, lėliški ir tikroviški personažai. Dailininkė buvo du kartus apdovanota skatinamąja premija konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“. Kviečiame skaityti pokalbį su menininke apie jos kūrybą, atmintį ir jaunų tapytojų gyvenimą.

Inga Navickaitė, kurios projektas „Super duper" buvo pristatytas vasarą vykusioje geriausių VDA metų darbų parodoje „Meno celės", siekia išleisti grafinę knygą „Knygstarterio" platformoje. Knygoje lietuvių mitologija pasakojama originaliomis, naujai į pažįstamą temą kviečiančiomis pažvelgti iliustracijomis. Kviečiame prisidėti prie meninio projekto įgyvendinimo iki lapkričio 30 d. užsirezervuojant grafikės knygą čia.