Dailė

 

Kultūros užribiuose

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, parodos „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“ eksponatas, nuotr. galerijos „Arifex"

Nūdienos meniniame gyvenime jau beveik nebestebina, kad net tradiciniais laikomi dailininkai ne vien ieško amžinosios Tiesos ir Grožio, tariamai glūdinčio paveikslo estetikoje, bet ir gilinasi į jautrius sociopolitinius klausimus, reaguoja į įvykius, tiesiogiai paliečiančius žmones. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė – ne išimtis. Dailininkė pristatė parodą pabėgėlių krizės tema „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“.


 

Tapybinė matrica

Jonas Jurcikas, „We stood There Openmouthed Unable to Believe What We Done", nuotr. M. Valatkaitės

Vakar tai buvo, šiandien yra, o rytoj vis dar bus paveikslas, nutapytas Jono Jurciko, vaizduojantis menkai kisiantį (tik kiek laikas jį palies ir autorius trokš pakeisti) fragmentą iš istorijos apie tai, kaip „Stovėjome plačiai pražioję burnas, negalėdami patikėti tuo, ką padarėme”.


 

Erotinio meno paroda

Erotinio meno paroda, nuotr. S. Bėrontaitės

Lietuvoje kuriančių erotine tematika rasime ne vieną, galima paminėti kad ir ekscentriškąjį Evaldą Jansą ir jo darbą, kuriame menininkas aistringai bučiuoja menotyrininkę. Tačiau šį kartą trumpai papasakosiu apie erotinio meno parodą, kurioje Jansas nedalyvavo – apie parodą visai čia pat, Vilniuje, netoliese lenkiškai ir rusiškai klegančio Halės turgaus – „Medusa” galerijoje.


 

#Menocelės, #ArtVilnius ir #VDAgynimai

Ieva Šukytė 2017-06-25
Raimonda Sereikaitė, „#selfie", nuotr. iš mugės organizatorių archyvo

Birželis – tai mėnuo, kuomet Vilniaus ir Lietuvos gyventojams atsiranda masinių kultūrinių renginių pasiūla. „Instagram“ ir „Facebook“ paskyrose sužiba nuotraukos iš meno mugės „ArtVilnius“ ar Kultūros nakties. Hashtag'ų jūroje mirga „ArtVilnius“, „ContemporaryArt“, „Kulturosnaktis“, „Art“ ir t.t. Per metus retai meno parodose besilankantys individai gauna dvi puikias progas meno fotosintezės būdu įsisavinti tiek, kiek jiems reikia, ir toliau gyvuoti ateinančius metus. 


 

Apnuoginta nežinomybė

Urtė Baranauskaitė, „Interakcija“, nuotr. U. Baranauskaitės

Birželio 1–8 dienomis Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje vyksta asmeninė grafikės Urtės Baranauskaitės paroda „Interakcija“. Parodą sudaro nuotraukų serija, instaliuotas tapybos darbas, o pagrindinis „eksponatas“ – atmosfera. Parodoje eksponuojama su šviesa komunikuojanti drobė – tuo pačiu ir baigiamasis U. Branauskaitės Vilniaus dailės akademijos grafikos specialybės darbas.


 

Menų banko stotelės

„Menų bankas", nuotr. V. Paplausko | Gallery Weekend archyvas

Antrojo Kauno galerijų savaitgalio metu (gegužės 11–14 d.) aplankyti parodas buvo galima ne tik įprastose meno galerijose, bet ir alternatyviose erdvėse. Viena jų – „Menų bankas“. Patalpose išmušinėtomis staktomis, atidengtomis mūro sienomis ir puošniai dekoruotomis lubomis buvo galima judėti lyg tarp stotelių, kuriose išvystame skirtingų menininkų kūrinius, vienas nuo kito nutolusius savo idėjomis ir išraiškos formomis. Tad pasivažinėkime po „Menų banko“ parodas, stabtelėdami keliose stotelėse.


 

Adomo Storpirščio požeminių padangių miestai

Adomas Storpirštis, „Užmiršti amžiai", nuotr. autoriaus

Gegužės 10 dieną alternatyvioje Vilniaus dailės akademijos ekspozicinėje erdvėje „Krematoriumas“ atidaryta asmeninė Adomo Storpirščio tapybos ir animacijos paroda. Tai – antroji animatoriaus specialybę studijuojančio jaunojo menininko paroda. Apie tai, jog pateksime į paradoksalią erdvę, įspėja Anglijos metro logotipą imituojantis parodos plakatas ir pavadinimas „Aboveground Underskies Aboveskies“. Būtent vėsiame rūsyje esame pakilę virš žemės, debesų, ir apskritai virš realybės, kitaip tariant, siurrealistinėje plotmėje. 


 

Projektas „Patalpinti“. III dalis

Eglė Karanauskaitė, „Mantas išeina”

Projekto „Patalpinti“ autoriai ir dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros III kurso studentai, kurių paroda buvo eksponuojama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Joje greta kūrinių, kaip pilnaverčiai parodos eksponatai, buvo rodomi ir studentų tekstai, dabar persikeliantys į virtualų būvį. Dalijamės trečiąja dalimi, kurioje savo kūrybą pristato Eglė Karanauskaitė, Iveta Utakytė ir Eimantė Šimkutė.


 

Projektas „Patalpinti“. II dalis

Jūratė Girdvainis, be pavadinimo

Projekto „Patalpinti“ autoriai ir dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros III kurso studentai, kurių paroda buvo eksponuojama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Joje greta kūrinių, kaip pilnaverčiai parodos eksponatai, buvo rodomi ir studentų tekstai, dabar persikeliantys į virtualų būvį. Dalijamės antra dalimi, kurioje savo kūrybą pristato Jūratė Girdvainis, Ieva Jaruckytė ir Tatjana Seredocha.


 

Tikrovės refleksijos: tarp regimybės ir neapibrėžtumo

Ievgenas Petrovas, „Karas" (2016)

Ukrainiečių tapytojas Rustamas Mirzoevas kartu su Ievgenu Petrovu ir Mykolu Belousu kovo 23 – balandžio 22 dienomis pristatė darbus parodoje „Atstumtieji“. Darbai, eksponuoti Vilniaus galerijoje „Cechas“ ne tik reprezentavo skirtingus autorius, bet taip pat išryškino jų panašumus. Autoriai pabrėžia individualų tikrovės-fantazijos suvokimą, perteikiamą per plastiką ir figūratyvumą.


 

Projektas „Patalpinti“. I dalis

Viktoras Paukštelis, iš ciklo „Eklipsė“

Projektas „Patalpinti“ sumanytas kaip laisvas ir neįpareigojantis kūrinių bei juos lydinčių tekstų junginys, atspindintis ne tik studijų dailės akademijoje patirtį, bet ir asmeninę savistabą, požiūrį į save ir aplinką, kurioje (iš kurios) gimsta tapybos darbai. Projekto autoriai ir dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros III kurso studentai, kurių paroda buvo eksponuojama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Joje greta kūrinių, kaip pilnaverčiai parodos eksponatai, buvo rodomi ir studentų tekstai, dabar persikeliantys į virtualų būvį.


 

Dingęs Vilnius (Užupis)

Rūtos Šimelionytės tapyba

Pasakojimą apie jaunos menininkės Rūtos Šimelionytės (g. 1988)  kūrybos parodą neatsitiktinai norisi pradėti nuo replikos garsiajam Vlado Drėmos veikalui „Dingęs Vilnius“. Rūta su savo paroda „įvelia“ žiūrovą į kiek kitokią situaciją – čia tikrai kalbama apie dingusias Užupio vietas, tačiau ne apie fizinius jo objektus, o apie mįslingai išgaravusius tapybos darbus su šio Vilniaus kvartalo motyvais...


 

Asociacijų žaidimas

„Old Masters" performansas, nuotr. iš NDG archyvo

Menininkai iš Šveicarijos Marius Schaffteris ir Jérôme‘as Stünzi, pasivadinę šlovingųjų tapytojų „Old Masters“ vardu, pakvietė publiką į akistatą su savo realybės suvokimu. 2014 m. jie sukūrė „Constructionisme“ – performansą, kurio metu antropologiškai nagrinėja savo sukonstruotus objektus. Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, performansą atliko vienas „Old Masters“ narių – Marius Shaffter. Jis išdidžiai prisistatė kaip geografas, ekologas, inžinierius, menininkas, žodžiu, tikras renesanso žmogus.


 

„Keramikos idėjos“ atgarsiai

Projekto dalyvių darbai prieš degimą, nuotr. E. Gedvilaitės

Nors atėjęs pavasaris verčia judėti pirmyn ir kurti, tačiau norom, nenorom, bet mintys vis krypsta į gruodžio pradžioje įvykusio projekto „Keramika – Menas – Edukacija“ teorinę dalį — diskusiją „Keramikos idėja”. Joje daug kalbėjome apie keramikos ir viso meno padėtį šiuo metu. Man svarbiausi pasirodė klausimai, susiję su marginalizuotų meno krypčių padėtimi, nusistovėjusia visuomenės nuomone ir aplinkinių sudominimu. Tad naudodamasi proga paanalizuoti studentų ir profesionalių keramikų pokalbį, pateiksiu savo įžvalgas, atsiradusias diskusijos metu.


 

Edas van der Elskenas: medžiojantis, keliaujantis, mylintis

Parodos plakatas, nuotr. iš Stedelijk muziejaus archyvo

Į muziejų atskubėjau saulei šviečiant, nuomotu senyvu dviračiu, kiek sušilus, jaučiau, kaip prakaitas teka mano stuburkauliu – Amsterdamo intensyvus gyvenimo tempas privertė judėti įsitempus, atsargiai, todėl didelio malonumo minti pedalus dar nejaučiau. Prisirakinusi dviratį dviem spynomis, patraukiau link Stedelijk muziejaus – dviejų pastatų komplekso, stebinančio netradicine, šiek tiek akį rėžiančia išore. Tamsios, atrodo, juodžiau nei juoda nudažytos sienos, paslaptingi perėjimai tarp salių, tolumoje aidintis moters balsas, tylios, šliaužiojančios žmonių eilės... Tai vieno garsiausių XX a. Nyderlandų fotomeistro ir grando bei filmų kūrėjo Edo van der Elskeno retrospektyvinė paroda, romantiškai pavadinta pagal jo filmą Camera in love.


 

Ekskursija po parodą „Nepakenčiamas būties lengvumas“

2017-03-15
Parodos plakatas

Šių metų kovo 25 d. 14 val. bei balandžio 7 d. 18 val. GRAFO galerijoje vyks ekskursijos po parodą „Unbearable Simplicity of Being | Nepakenčiamas būties lengvumas“ kartu su menininkėmis Egle Pilkauskaite ir Živile Minkute bei parodos kuratore Aiste Marija Grajauskaite. 


 

I. Ercmonaitės ir G. Lukaitės vidinių pasaulių autoportretai

Indrė Ercmonaitė, „Herbas tapybai", nuotr. A. Mikuckytės

Dailininkų sąjungos galerijoje ir Pamėnkalnio galerijoje vyksta dviejų jaunų tapytojų parodos. Indrės Ercmonaitės parodoje „Amen. Paveikslas irgi žmogus“ kalbama apie kūrybos ir autoriaus simbiozę, o Godos Lukaitės ekspozicijoje „Mano vidinis miestas“ žiūrovas kviečiamas pakeliauti po urbanistinius peizažus ir pasvarstyti apie laiko tėkmę. Abi parodos yra Dailininkų sąjungos galerijos projekto „Rytojaus horizontai“, skirto palaikyti ir skleisti jauną profesionalią kūrybą Lietuvoje, dalis.


 

„Nuojauta pilko. Nuojauta šalto. Nuojauta plokščio... Tylos nuojauta“

Dainiaus Trumpio parodos „Nuojauta" fragmentas, nuotr. D. Trumpio

Kiekviena epocha pranašauja savosios būties baigtį. Jaučiama apokalipsės nuotaika pasireiškia kiekvieno subjektyviu suvokimu apie savo paties laikinumą. Daugeliui iš to kylantis nerimo jausmas įveikiamas paradoksaliai – susitaikymu su neišvengiamybe –  ramybę suteikiančiu sprendimu. Dainiaus Trumpio parodoje „Nuojauta“, vykstančioje Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“, šis susitaikymas skleidžiasi pilkos spalvos dominavimu, sunkumu paženklintais darbais, verčiančiais svarstyti ne tik apie jų medžiagiškumą, bet ir po juo esančius malonius ar dėl pačios praeities kontraversiškumo nemalonius prisiminimus.


 

Slaptųjų pozuotojų draugija

P. Juškos piešinys, nuotr. M. Valatkaitės

Turbūt pirmą kartą su akto piešimu susidūriau žiūrėdama 1997 metų filmą „Titanikas“. Toks romantizuotas veiksmas, įgyvendintas jaunų Džeko ir Rauzės, augančiai mergaitei suformavo idealizuotą proceso įvaizdį. Tačiau kiek romantikos lieka, kai šiugždančių pieštukų ar grafitų sąlytyje su popieriumi pozuotoją tuo pat metu eskizuoja dar dešimt piešėjų? Apie tai pasvarstyti paskatino Slaptosios piešiančiųjų draugijos paroda „Aktai“ galerijoje „555“.


 

Abstrakcijų tipai Agnės Juodvalkytės kūryboje

Agnės Juodvalkytės parodos „Traces" fragmentas, nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės

Įsivaizduokite kiemą, kuriame ant virvės kabo skalbiniai. Įsivaizduokite, kad tai ne kiemas, o parodinė erdvė. Įsivaizduokite, kad aplinkui jus ne džiūstantys skalbiniai, o įvairiaspalvės drobės. Menininkė Agnė Juodvalkytė būtent ir padžiauna drobes projektų erdvėje „Kabinetas“, pirmojoje personalinėje parodoje, pavadintoje „Traces“, norėdama išplėsti ne tik tapybos technines prasmes, tačiau ir suteikti/sukurti kitokį žiūrėjimo būdą į pačią tapybą.