Dailė
Industrinio dizaino pagrindinis uždavinys yra suderinti funkcionalumą, estetiką bei idėją viename objekte. Kuo geriau išspręsti šią problemą savo bakalauro darbuose bandė ir menininkai, dalyvę Jaunojo dizainerio prizo konkurse. Bet ar baigę pirmosios pakopos studijas jie tikrai sugeba išradingai sujungti šiuos tris elementus viename gaminyje?
Įdomu, kokios mintys kyla, kai išgirstame žodį „pliažas“. Vieniems tai – vasara, kitiems – Lietuvos pajūris, atostogos, ramybė ar tiesiog karšti čeburekai. Skirtingos asociacijos gali būti išryškinamos ir fotografijos mene. Štai kasmetinis Kauno tarptautinis fotomeno festivalis „Kaunas Photo“ siūlo užsukti į Mykolo Žilinsko dailės galerijoje veikiančią parodą „Pliažo sezonas“, kurioje iš tikrųjų galima pasijusti kaip prie jūros.
„Jaunojo dizainerio prizas“ – jau tradicija tapęs Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centro organizuojamas konkursas, kasmet paskatinantis varžytis apie 60-70 skirtingų dizaino krypčių studentų. Įdėmesnis žvilgsnis į eksponatus ir noras išvengti paviršutiniškos analizės privertė atsisakyti minties aprėpti visą parodą, be to, nesinorėtų atskleisti visų detalių tiems, kurie dar tik ketina apsilankyti ekspozicijoje, todėl šį kartą – apie mados dizainą.
Knygų iliustracijas visuomet neišvengiamai apriboja tekstas, tačiau meistriškai sukurtos, jos gali papasakoti ir atskleisti tai, ko neįmanoma išreikšti žodžiais. Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje šiuo metu veikia Lietuvos knygų iliustracijų paroda „Šiltas prisiminimas“. Įvairių dailininkų tapybos ir grafikos darbai pristatomi kaip savarankiški kūriniai, iliustracijoms sukurti eskizai ir projektai, dar nepasklidę tarp daugybės spausdinto teksto puslapių.
Nūdienos meniniame gyvenime jau beveik nebestebina, kad net tradiciniais laikomi dailininkai ne vien ieško amžinosios Tiesos ir Grožio, tariamai glūdinčio paveikslo estetikoje, bet ir gilinasi į jautrius sociopolitinius klausimus, reaguoja į įvykius, tiesiogiai paliečiančius žmones. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė – ne išimtis. Dailininkė pristatė parodą pabėgėlių krizės tema „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“.
Vakar tai buvo, šiandien yra, o rytoj vis dar bus paveikslas, nutapytas Jono Jurciko, vaizduojantis menkai kisiantį (tik kiek laikas jį palies ir autorius trokš pakeisti) fragmentą iš istorijos apie tai, kaip „Stovėjome plačiai pražioję burnas, negalėdami patikėti tuo, ką padarėme”.
Lietuvoje kuriančių erotine tematika rasime ne vieną, galima paminėti kad ir ekscentriškąjį Evaldą Jansą ir jo darbą, kuriame menininkas aistringai bučiuoja menotyrininkę. Tačiau šį kartą trumpai papasakosiu apie erotinio meno parodą, kurioje Jansas nedalyvavo – apie parodą visai čia pat, Vilniuje, netoliese lenkiškai ir rusiškai klegančio Halės turgaus – „Medusa” galerijoje.
Birželis – tai mėnuo, kuomet Vilniaus ir Lietuvos gyventojams atsiranda masinių kultūrinių renginių pasiūla. „Instagram“ ir „Facebook“ paskyrose sužiba nuotraukos iš meno mugės „ArtVilnius“ ar Kultūros nakties. Hashtag'ų jūroje mirga „ArtVilnius“, „ContemporaryArt“, „Kulturosnaktis“, „Art“ ir t.t. Per metus retai meno parodose besilankantys individai gauna dvi puikias progas meno fotosintezės būdu įsisavinti tiek, kiek jiems reikia, ir toliau gyvuoti ateinančius metus.
Birželio 1–8 dienomis Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje vyksta asmeninė grafikės Urtės Baranauskaitės paroda „Interakcija“. Parodą sudaro nuotraukų serija, instaliuotas tapybos darbas, o pagrindinis „eksponatas“ – atmosfera. Parodoje eksponuojama su šviesa komunikuojanti drobė – tuo pačiu ir baigiamasis U. Branauskaitės Vilniaus dailės akademijos grafikos specialybės darbas.
Antrojo Kauno galerijų savaitgalio metu (gegužės 11–14 d.) aplankyti parodas buvo galima ne tik įprastose meno galerijose, bet ir alternatyviose erdvėse. Viena jų – „Menų bankas“. Patalpose išmušinėtomis staktomis, atidengtomis mūro sienomis ir puošniai dekoruotomis lubomis buvo galima judėti lyg tarp stotelių, kuriose išvystame skirtingų menininkų kūrinius, vienas nuo kito nutolusius savo idėjomis ir išraiškos formomis. Tad pasivažinėkime po „Menų banko“ parodas, stabtelėdami keliose stotelėse.
Gegužės 10 dieną alternatyvioje Vilniaus dailės akademijos ekspozicinėje erdvėje „Krematoriumas“ atidaryta asmeninė Adomo Storpirščio tapybos ir animacijos paroda. Tai – antroji animatoriaus specialybę studijuojančio jaunojo menininko paroda. Apie tai, jog pateksime į paradoksalią erdvę, įspėja Anglijos metro logotipą imituojantis parodos plakatas ir pavadinimas „Aboveground Underskies Aboveskies“. Būtent vėsiame rūsyje esame pakilę virš žemės, debesų, ir apskritai virš realybės, kitaip tariant, siurrealistinėje plotmėje.
Projekto „Patalpinti“ autoriai ir dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros III kurso studentai, kurių paroda buvo eksponuojama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Joje greta kūrinių, kaip pilnaverčiai parodos eksponatai, buvo rodomi ir studentų tekstai, dabar persikeliantys į virtualų būvį. Dalijamės trečiąja dalimi, kurioje savo kūrybą pristato Eglė Karanauskaitė, Iveta Utakytė ir Eimantė Šimkutė.
Projekto „Patalpinti“ autoriai ir dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros III kurso studentai, kurių paroda buvo eksponuojama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Joje greta kūrinių, kaip pilnaverčiai parodos eksponatai, buvo rodomi ir studentų tekstai, dabar persikeliantys į virtualų būvį. Dalijamės antra dalimi, kurioje savo kūrybą pristato Jūratė Girdvainis, Ieva Jaruckytė ir Tatjana Seredocha.
Ukrainiečių tapytojas Rustamas Mirzoevas kartu su Ievgenu Petrovu ir Mykolu Belousu kovo 23 – balandžio 22 dienomis pristatė darbus parodoje „Atstumtieji“. Darbai, eksponuoti Vilniaus galerijoje „Cechas“ ne tik reprezentavo skirtingus autorius, bet taip pat išryškino jų panašumus. Autoriai pabrėžia individualų tikrovės-fantazijos suvokimą, perteikiamą per plastiką ir figūratyvumą.
Projektas „Patalpinti“ sumanytas kaip laisvas ir neįpareigojantis kūrinių bei juos lydinčių tekstų junginys, atspindintis ne tik studijų dailės akademijoje patirtį, bet ir asmeninę savistabą, požiūrį į save ir aplinką, kurioje (iš kurios) gimsta tapybos darbai. Projekto autoriai ir dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros III kurso studentai, kurių paroda buvo eksponuojama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Joje greta kūrinių, kaip pilnaverčiai parodos eksponatai, buvo rodomi ir studentų tekstai, dabar persikeliantys į virtualų būvį.
Pasakojimą apie jaunos menininkės Rūtos Šimelionytės (g. 1988) kūrybos parodą neatsitiktinai norisi pradėti nuo replikos garsiajam Vlado Drėmos veikalui „Dingęs Vilnius“. Rūta su savo paroda „įvelia“ žiūrovą į kiek kitokią situaciją – čia tikrai kalbama apie dingusias Užupio vietas, tačiau ne apie fizinius jo objektus, o apie mįslingai išgaravusius tapybos darbus su šio Vilniaus kvartalo motyvais...
Menininkai iš Šveicarijos Marius Schaffteris ir Jérôme‘as Stünzi, pasivadinę šlovingųjų tapytojų „Old Masters“ vardu, pakvietė publiką į akistatą su savo realybės suvokimu. 2014 m. jie sukūrė „Constructionisme“ – performansą, kurio metu antropologiškai nagrinėja savo sukonstruotus objektus. Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, performansą atliko vienas „Old Masters“ narių – Marius Shaffter. Jis išdidžiai prisistatė kaip geografas, ekologas, inžinierius, menininkas, žodžiu, tikras renesanso žmogus.
Nors atėjęs pavasaris verčia judėti pirmyn ir kurti, tačiau norom, nenorom, bet mintys vis krypsta į gruodžio pradžioje įvykusio projekto „Keramika – Menas – Edukacija“ teorinę dalį — diskusiją „Keramikos idėja”. Joje daug kalbėjome apie keramikos ir viso meno padėtį šiuo metu. Man svarbiausi pasirodė klausimai, susiję su marginalizuotų meno krypčių padėtimi, nusistovėjusia visuomenės nuomone ir aplinkinių sudominimu. Tad naudodamasi proga paanalizuoti studentų ir profesionalių keramikų pokalbį, pateiksiu savo įžvalgas, atsiradusias diskusijos metu.
Į muziejų atskubėjau saulei šviečiant, nuomotu senyvu dviračiu, kiek sušilus, jaučiau, kaip prakaitas teka mano stuburkauliu – Amsterdamo intensyvus gyvenimo tempas privertė judėti įsitempus, atsargiai, todėl didelio malonumo minti pedalus dar nejaučiau. Prisirakinusi dviratį dviem spynomis, patraukiau link Stedelijk muziejaus – dviejų pastatų komplekso, stebinančio netradicine, šiek tiek akį rėžiančia išore. Tamsios, atrodo, juodžiau nei juoda nudažytos sienos, paslaptingi perėjimai tarp salių, tolumoje aidintis moters balsas, tylios, šliaužiojančios žmonių eilės... Tai vieno garsiausių XX a. Nyderlandų fotomeistro ir grando bei filmų kūrėjo Edo van der Elskeno retrospektyvinė paroda, romantiškai pavadinta pagal jo filmą Camera in love.
Šių metų kovo 25 d. 14 val. bei balandžio 7 d. 18 val. GRAFO galerijoje vyks ekskursijos po parodą „Unbearable Simplicity of Being | Nepakenčiamas būties lengvumas“ kartu su menininkėmis Egle Pilkauskaite ir Živile Minkute bei parodos kuratore Aiste Marija Grajauskaite.