Nuo buities prie būties

Jaunosios kartos dailininkė Kristina Asinus (Asinavičiūtė, g. 1994) parodoje „Minties Avenue“ pristato per pastaruosius keletą metų sukurtus tapybos darbus. Juose vaizduojamos kasdienybės scenos, kuriomis siekiama per paprastus objektus perteikti perkeltines reikšmes. Anot autorės, trumpam išjungus loginį mąstymą, vaizdai gali įgauti daugiau ir naujesnių prasmių.

Tai jau antroji K. Asinus personalinė paroda. Natūralu, kad jauni menininkai nuolat ieško, todėl nejučia imi lyginti, kas pasikeitė pastarųjų metų kūryboje, o kurie taškai išliko tie patys. Ankstesnėje parodoje „Akimirka“, 2018 m. surengtoje VDA galerijoje „5 malūnai“, menininkė daugiau dėmesio kreipė į žmogų, kaip paveikslo objektą. Dabar menama žmogaus figūra perkeliama į betonines miesto džiungles, kur jo egzistavimą byloja kambariniai augalai ir kitos buities detalės. Vaizduojama jo aplinka ir asmenybė. Paveiksluose žmogaus nematyti, bet yra aiškiai jaučiamas jo buvimas. Anksčiau paveikslo veikėjas mėgavosi savo buvimu abstrakčioje gamtinėje aplinkoje. Dabar pastaroji išlieka, tačiau keičia savo vietą drobėje, tampa bene pagrindiniu objektu, tampriai susietu su žmogaus ūkine veikla (paveiksluose ganosi karvės, kudakuoja vištos, driekiasi kaimo keliukai ar miesto gatvės). Antropomorfinė figūra transformuojama į kasdienius, buitinius objektus. Per keletą metų gana stipriai pakito ir koloritas. Pastelines, prigesintas spalvas, kiek besiliejantį vaizdą dabar keičia fovistinė tapymo maniera. Paveikslai ryškių, grynų, kontrastingų spalvų, atsiranda tam tikro konstruktyvaus suplokštinimo.

Šioje beveik grynosios spalvos tapyboje pasireiškia menininkės universalumas, baigtų grafikos studijų įtaka: dažnai naudojama juoda kontūro linija, o kur jos nėra – spalvinės vaizduojamų objektų ribos tokios griežtos, kad optiškai akį apgaudinėja menamu kontūravimu. Paveikslas konstruojamas spalvinių dėmių pagalba ir komponuojant plokštumas. Jų grubus geometriškumas primena lino raižinio kompozicinius principus. Grafiškumo įspūdį taip pat stiprina ir puikiai įvaldytas akademinis piešinys. Vėl gi, lyginant su ankstesne kūryba, matyti kaip organiškai autorė (trans)formuojasi: drobėse paliekama tam tikro neišbaigtumo, eskiziškumo. Menininkė žaidžia kontrastais ne tik kolorite, bet ir bendrame kūrinių svoryje – čia dera ir švelni lesiruotė, ir pastoziški potėpiai. Tokiais kontrastais mintis raginama šokinėti. Neapsistojama vien ties pagrindine tema, o sudaromos galimybės dėmesį atkreipti ir į antrą planą, paslėptą mintį. Kūrinių vaizdas fiksuojamas pagal pačios autorės susigalvotą formulę: pastebėti + mąstyti + matyti. „Pastebėjus vaizdą, jį eskizuoju. Tuo metu vyksta intensyvus idėjos generavimas ir apmąstymas, kuris tampa piešiniu ant drobės. Finale, kai viską pamatau, sudėlioju spalvas ir potėpius, kurie užbaigia šio proceso ratą. Atidžiau žvelgiant, daugumoje darbų ši formulė yra itin pastebima“, – sako K. Asinus.

Parodoje vaizduojama kasdienybė perša mintį, kad jos suvokimas priklauso nuo proto lankstumo ir jautrumo. Šią mintį iliustruoja darbo „Tiranozauro palikuonys“ sukūrimo istorija. „Kartą, stebint belakiojančias vištas, šmėstelėjo mintis, kad jos paradoksaliai panašios į tiranozaurus. Susimąsčiau, kad net prabėgus milijonams metų, žmogus iki šiol instinktyviai jaučia istorijos tėkmę prieš savo akis gamtoje. Įvyksta tarsi keliavimas laiku. Žvelgiant į vištas tampa aišku, kad kūnas – tik kosminis laiko kostiumas, kuriame gali tilpti nuožmiausi grobuonys ir trapiausi bei nekalčiausi padarai. Jie vienu metu gyvena čia ir dabar.“ Taigi akivaizdu, jog K. Asinus svarbi laiko tėkmė. Laiko suvokimas ir pačios savęs suvokimas laike. Jos drobėse vis kažkur keliaujama: link savęs paieškų, bandoma suvokti, kaip viskas keičiasi, o gal kaip tik atvirkščiai – išlieka taip pat, tik žmonės, veikiami nuolatinės evoliucijos, yra linkę manyti, jog kaita vyksta. Iš esmės menininkės naudojamas laikas yra cikliškas. Tai atsispindi ne tik kūrinių temose, bet ir jos naudojamuose kūrybiniuose metoduose, kuomet besikeičiant vis grįžtama prie tų pačių principų.

Tuo pačiu, pats tapymo procesas, o kartu ir jo rezultatas, Kristinai tampa lyg dienoraščio rašymas. Menininkė paveikslais tarsi klaidžioja nuo to, kur yra (fiziškai) į ten, kur nori būti (yra emociškai). Keliaujama nuo realybės prie troškimų, nuo buities prie būties. Kelionė vyksta mintimis per konkrečius įvaizdžius, daiktus. Autorė tai vadina minties sparta arba „Minties Avenue“. Sąvoka avenue reiškia platų taką, gatvę, prospektą, alėją ir, netgi, būdą. Tai yra dalykus, kurie simbolizuoja tėkmę, judėjimą, dinamiką. „Kelių gali būti daugybė. Menininkas pateikia savo viziją, bet tai nebūtinai reiškia, kad žiūrovas bus nuvestas tuo pačiu avenue“,– savo idėjas aiškina K. Asinus.

Paroda Pylimo galerijoje veikia iki kovo 7 d.