Priešpriešų susijungimas

Vilniuje, (AV17) galerijoje, iki spalio 9 d. turime galimybę aplankyti skulptoriaus Andriaus Ermino parodą simboliniu pavadinimu „Žmogiškasis faktorius. Kūnai“. Tai – tęstinė autoriaus plėtojamos temos „Žmogiškasis faktorius“ paroda, apmąstanti žmogaus, aplinkos, buities ir jo kūrybos santykius.

Ši paroda užpildo dvi galerijos patalpas, kūriniai salėse išdėstyti sąmoningai vengiant griežtos tvarkos – lengvas padrikimas leidžia pabrėžti kiekvieno kūrinio savitumą ir palieka daugiau erdvės interpretacijai. Nepaisant to, visos skulptūros apjungiamos viena kūno tematika, kuri vėliau salėse išsirutulioja į vidinio ir išorinio žmogaus pasaulių temas. Griežtai apibrėžti meno institucijų dėsniai čia nustoja galioti ir leidžia meno kūriniams tapti pavyzdžiu, kaip kasdieniškai atrodančioje erdvėje priminti apie praeitį, kuri kuria dabartį, ir ateitį, kuri tampa (ne)tobulu visuomeninio bei asmeninio gyvenimo projektu.

Įžengus į pirmąją salę dėmesį iškart prikausto veidrodis, įrėmintas betoniniame rėme. Jo prasmė pasikeitusi, kadangi jis buvo sudužęs, o jo šukės iš naujo sudėliotos betono skiedinyje. Jis prikeltas naujam gyvenimui, tad tampa tarsi laiko vartais, vedančias iš dabarties į praeitį. Tai – simbolis, kad dalį savo išgyvenimų autorius su meno pagalba iškėlė į ekspozicijos erdves. Veidrodis, lyg svarbiausias parodos simbolis, kabo tarp dviejų pasaulių, savyje simboliškai talpina ribą, kurią kiekvienas žiūrovas nusibrėžia atsižvelgdamas į savo asmeninę patirtį, išgyvenimus ar vaizduotės ribas.

Andrius Erminas, parodos „Žmogiškasis faktorius. Kūnai“ eksponatai, nuotr. autoriaus

Analizuodama Andriaus Ermino kūrybą atkreipiau dėmesį, kad jam patinka jungti tarpusavyje nederančias medžiagas ir kurti netikėčiausias objektų formas ir faktūras. Savo darbuose jis ieško naujovių aplinkoje, buityje, kartais naudoja savo sukurtas medžiagas. Pasitelkia vašką, dervą, žemę, cementą, medį, metalą – viskas tam, kad sukurtų savitą išraiškos būdą ir eksperimento pagalba suderintų spalvas, kvapus, įvairias faktūras. Menininkas objektus papildo simboliais ir iš pasąmonės atsirandančiais užslėptais vaizdiniais. Iš kompozicinės visumos šiuos vaizdinius kiekvienas žiūrovas išskiria individualiai, pastebėdamas jam asmeniškai daugiausiai sentimentų keliančius, nostalgiškus.

Kūryboje menininkas atskleidžia savo vidinį ir išorinį pasaulius. Skaidrios, lengvos, žaismingos, įspūdį kuriančios medžiagos kontrastuoja su kur kas griežtesnėmis, buitį ir jos ritmą atkartojančiomis skulptūrų formomis. Pavyzdžiui, pirmojoje salėje, A. Ermino eksponuojamiems rūbams, susijusiems su jo išorinio pasaulio išgyvenimais, suteikta balta spalva. Iš pirmo žvilgsnio ji neleidžia pajusti medžiagos sunkumo, tačiau kūrinio sąlyginai griežtos formos yra perimtos iš menininką supančios kasdienybės ir modifikavus panaudotos skulptūrose.

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vienas iš eksponuojamų darbų – lentyna – naudojamomis medžiagomis kontrastuoja su aplinka, tačiau per savo formą ir tūrį ji organiškai įsilieja į aplinką. Su šiuo eksponatu susisieja aplink eksponuojami faktūriški paukščiai: balandis, kranklys, paukščio sparnai. Tai gyvosios ir negyvosios gamtos susiliejimas, bylojantis apie (ne)sujungiamą priešpriešą ir norą sukurti pusiausvyrą vidiniame pasaulyje ir savo aplinkoje.

Andrius Erminas, parodos „Žmogiškasis faktorius. Kūnai“ eksponatai, nuotr. autoriaus

A. Erminas, kurdamas skulptūras, subtiliai žaidžia dviejų erdvių (gamtos ir žmogaus) ir dviejų laikų (praeities ir dabarties) santykiu. Eksponuojami meno kūriniai provokuoja dialogų gausą, užkerta kelią baigtinėms interpretacijoms, tad jie originalūs ir daugiaprasmiai. Pasitelkiant priešpriešas parodoje bandoma sujungti archajiškumą ir šiuolaikiškumą, akcentą ir visumą, sentimentalumą ir ironiją, jėgą ir pažeidžiamumą. Gautas rezultatas verčia suabejoti tradiciniu požiūriu ir išankstinėmis prielaidomis apie skulptūros paskirtį, tokiu būdu kūriniai perkeliami į naują, šiuolaikinį suvokimo ir interpretavimo lauką.