Lauros Slavinskaitės paroda „OBSERVATORija“ galerijoje „Akademija"

2018 10 01 – 2018 10 12

Spalio 1 d. 18 valandą galerijoje „Akademija“ pristatoma jaunosios kartos tapytojos Lauros Slavinskaitės personalinė paroda „OBSERVATORija“.


Parodos kuratorė menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė:

Jaunosios kartos tapytoja Laura Slavinskaitė ir jos kūrybinis kelias puikiai sugula į observatorijos kaip stebėjimo, regos, akylaus matymo metaforą. Menininkė įdėmiai žvelgia į pasaulį, stebi ir pastebi jo prozos moduliacijas. Prie gamtos apsupties pratusi autorė miestą ir jo chaosą jaukinasi teptuku. Jos tapyba yra postmoderni, turinti popartiškų bruožų. Tačiau, priešingai nei popmene, autorė nesiima kritikos. Priešingai – jos drobės, rodos, generuoja savitą fenomeną – jausmingą objektyvumą, emocingą neutralumą. Pastaruoju metu Lauros paveikslų motyvai ima keliauti iš vienos drobės į kitą, visai natūraliai ima kurtis paveikslų grupės, serijos. Tapytoja jau yra atradusi savo ikonografinį lauką ir estetinę kalbą. Jos kūryba autobiografiška ir tuo pačiu labai bendražmogiška. Lauros Slavinskaitės drobėse skleidžiasi jos psichologinės būsenos portretas, bet ir be didelių empatinių pastangų žiūrovas gali susitapatinti su drobių veikėja. Parodos žiūrovas kviečiamas leistis į asmeninių interpretacijų, savo būsenų atspindžių paieškas.


Tapytoja Laura Slavinskaitė:

Į sostinę atvykau lygiai prieš metus, gimtąją pušyno oazę išmainiusi į sėsliai apgyvendintų daugiaaukščių mikrorajoną. Neįprastos, nepažįstamos erdvės įkvėpta, atėjūnės akimis intuityviai pradėjau kaupti įspūdžius, iš jų gimstančius motyvus tapybai. Įnikau į naujo pasaulio stebėjimą be išankstinių nuostatų ir nuolatinį stebėjimąsi. Leidau sau skęsti mane įtraukusioje statiškų (daiktų vitrinose) ir judančių (žmonių) objektų masėje, mėgautis skendimu, tuo pat metu jo prisibijodama. Neįsidėmėjimą veidų, su kuriais kasdien prasilenkinėju gatvėse, pradėjau talpinti į metaforas: manekenus, saldainius, balionus tuščiose, išvalytose erdvėse. Drobėse daiktams leidau atgimti, juos sureikšminau, suteikdama naujas prasmes. Taip susikūrė nežemiška, sapniška pasaulio interpretacija. Tik savęs susistabdymas – autoportretų atsiradimas – nuolat pargrąžina į realybę. Šiame pasaulyje esu tik aš ir jie – nepažįstamieji, įsikūniję netikėtuose pavidaluose.