Ingos Likšaitės kvietimas džiaugtis

Iki rugsėjo 21-osios dienos Antano Mončio namuose-muziejuje veikia dailininkės, tekstilininkės Ingos Likšaitės solo paroda „Bangos. Kvietimas džiaugtis“. Menininkė pristato aštuoniolika 2005–2016 m. sukurtų įvairaus pobūdžio tekstilės kūrinių: nuo mišria technika atliktų veltinių eksperimentų, ant drobės ar lino siūtų eskizų iki tarptautinėse parodose pripažintų skaitmeniniu siuvinėjimu sukurtų darbų.

Inga Likšaitė, parodos „Bangos. Kvietimas džiaugtis“ eksponatas, nuotr. I. Likšaitės

Pastarieji yra unikalaus Ingos Likšaitės stiliaus atpažinimo ženklai. Jie ypatingi tuo, kad atlikti ne paprasta elektrine siuvamąja, bet specialia kompiuterizuota mašina, tiksliais dygsniais atkuriančia kompiuteryje menininkės sukurtus vaizdus. Tai tapybiški, fotografiją, grafiką primenanatys darbai, jungiantys dailę ir siuvimą. Menininkė, daugelio meno kritikų apibūdinama kaip „tapanti siūlais“, iš tiesų moka tarsi teptuku sukurti paveikslą. Itin impozantiškas parodos eksponatas, žavintis savo monumentalumu (jo matmenys: 200×200 cm) ir išraiškingumu – „Šokėja“. Atliktas skaitmeninio siuvinėjimo technika, jis kuria ritmingą ekspresiją ir fotografiniu tikslumu fiksuoja baleto šokėjos judesį. Tai monochromiškas raudonos figūros paveikslas juodame fone, kuriame visas dėmesys sutelktas į šokėjos torsą ir rankų mostus. Kaip ir kitiems, šiam kūriniui dinamikos suteikia pasikartojantys dygsniai, kurie, keičiant žiūrėjimo rakursą, kuria judėjimo įspūdį.

Autorės tekstilės darbai pasižymi minimalizmu, monochromiškumu, jos kūrybos motyvuose išsiskiria ritmika ir abstrakcija. Pasirinkdama peizažus, architektūrinius vaizdus, portretus ar animalistines detales, dailininkė juos abstrahuoja ir įjungia į savo kuriamą abstrakčią paveikslo erdvę, kuri, grafiškai suskirstyta ar tapybiškai išlieta, primena ne siuvimo ar veltinio, bet tapybos kūrinius. Tokiu būdu, atradusi naują, savitą techniką, menininkė stebina ir kviečia pasidžiaugti savo kūryba. Minimalios, abstrakčios formos atveria minties ir kūrybos perspektyvas, leidžia į darbus „įeiti“ –  tai liudija ir parodos tema, įvedanti kvietimą kaip pagrindinę, žiūrovą pasitinkančią mintį. „Bangos. Kvietimas džiaugtis“ taip pat išreiškia kūrybos dinamiką – nepastovią ir banguojančią, o kartu skatina mėgautis ne tik gautais rezultatais, bet ir pačiu procesu – gal todėl parodoje eksponuojami ne vien užbaigti ir jau pripažinti darbai, bet ir niekam nerodyti, nebaigti eskizai ir meniniai eksperimentai.

Inga Likšaitė, parodos „Bangos. Kvietimas džiaugtis“ eksponatas, nuotr. I. Likšaitės

Galima drąsiai teigti, kad Inga Likšaitė perkeičia tekstilės meną, priartindama jį prie šiuolaikinių moderniųjų technologijų, skaitmeninės kultūros ir fotografinės patirties. Tai priverčia kitaip pažvelgti į tekstilę – ne kaip į seną taikomosios dekoratyvinės dailės rūšį, bet kaip į naują, tapybai prilygstančią išraiškos priemonę.