Performuoti peizažus ir ne tik

Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje nuo liepos 20 d. veikia paroda „Perfor(m)uoti peizažai“, kurioje menininkai iš Lietuvos (Lina Lapelytė, Ona Lozuraitytė ir Petras Išora), Slovėnijos (Špela Petrič) ir Vokietijos (Anna Romanenko ir Björnas Kühnas), kuruojami Vytauto Michelkevičiaus, pristato žmogaus santykį su gamta pasitelkdami konkretų – Kuršių Nerijos – kraštovaizdį. Šis projektas įgyvendinamas performatyviai ir interaktyviai įtraukiant peizažą kaip parodos objektą ir subjektą tuo pačiu metu: laužant jo ribas, atveriant netikėtus skerspjūvius, atliekant su juo performansą, tyrimą, stebėjimą, bandymą, o svarbiausia – keičiant nusistovėjusį požiūrį į gamtą. Pasirinktas parodos pavadinimas atveria ne tik žodžio perfor(m)uoti vartojimo galimybes, bet ir trilypę ekspozicijos prasmę: pérformuoti peizažai tampa perkeisti: išardyti, supjaustyti, perkelti; performoti jie virsta performanso dalimi ir netgi pačiu performansu; perforoti peizažo kartonai, išklotinės, žemėlapiai pažeidžiami perforacijos proceso metu ir legitimuojami kaip ekspozicijos objektai – įrašomi į parodos erdvę. Užkoduota trejopa pristatomų meno kūrinių žinia diktuoja tam tikrą netradicinę, daugelį aspektų apimančią žiūrą ir išplečia interpretacijos ribas bei suvokimo galimybes.

Parodos architektai Ona Lozuraitytė ir Petras Išora pavertė Nidos meno ekspozicijų erdvę tikruoju perfor(m)uotu peizažu: jų „Peizažo vadybos“ scenoje vaizduotei ir kūrybai paklūsta įvairūs Kuršių Nerijos elementai: kopų imitacija iš salės erdvę skaidančių užuolaidų, perskrodžiančių viršutinę salės dalį ir suteikiančių muzeologiškai įvietinto peizažo įspūdį; Kuršių Nerijos istoriją fiksuojantis dokumentas, supažindinantis su krašto priklausomybės įvairioms Europos šalims kaita, skrodžiantis erdvę tarsi iškelta laivo būrė ar jūros bangos ketera; senosios Nerijos fotografijos, išdėstytos ant stiklinio stalo su veidrodžiu, vedančiu gilyn į jūros gelmę; pusiasalio išklotinė, perkelta ant balto popieriaus – savotiška aliuzija į tabula rasa – pirmapradį žmogaus santykį su gamta, pagarbią laikyseną jos nepažinumo ir nesuvokiamybės akistatoje; detalios kranto schemos su pažymėtomis smėlio rūšimis ir materialiais jų pavyzdžiais – tarsi gyvosios gamtos įsiveržimas į dirbtinę parodų erdvę. Visa tai sukuria ciklinį formacijos – performacijos – deformacijos tinklą, įpainiojantį žiūrovą ir įpareigojantį jį ieškoti sąlyčio taškų kartu su parodos dalyviais – gyvosios gamtos subjektais ir negyvosios gamtos – technikos objektais.

Špela Petrič, „Fitopolitikos skrodimo įrankiai“, nuotr. L. Skeisgielos

Iš pirmo žvilgsnio paroda primena biolaboratoriją. Išmėtyti laboratorijos įrankiai (pirštinės, mėgintuvėliai, pincetai) byloja apie ekspozicijos atidarymo metu vykusį Špelos Petrič performansą su augalais, apmąstantį žmogaus įtaką gyvajai gamtai. Pačios autorės vadinami „rekombinantiniais“, šie „fitopolitikos skrodimo įrankiai“ leido menininkei prasiskverbti į augalų vidų ir įrodyti jų jautrumą aplinkai, komunikatyvią prigimtį, juntamas reakcijas į žmogaus veiksmus. Akistatoje su augalija paneigiami žmogaus sukurti ekspansyvūs, invadiniai jėgos kontrolės įstatymai ir prisijaukinamas atviras, jautrus, pacifistinis gamtos reglamentas – vadinamoji „fitopolitika“, kuri tampa viso menininkės performanso ir jį primenančios instaliacijos ašimi.

Einant toliau, žiūrovas kviečiamas į Annos Romanenko ir Björno Kühno „Vietinius susijungimus“, kur siūloma įvairiais įrenginiais patirti ilgalaikės sąveikos su gyvenamąja aplinka sąlygojamus pasikeitimus. Šioje parodos zonoje galima pasitikrinti savo biologinę orientaciją –pasirinkimus ir reakcijas tam tikrų gamtinių situacijų akivaizdoje – užpildžius elektroninį klausimyną čia pat kabančiame ekrane ir ją pagilinti, pakreipti, „pramankštinti“ menininkų sukurtais savęs pažinimo įrenginiais. Jie, atrodantys ir kaip žemės ūkio padargai, ir kaip sportiniai treniruokliai (plg. pavadinimus: kasimo, gabenimo, žygiavimo, siūbavimo, rinkimo ir kt. įrenginiai) sujungia abi šias sritis – susitikimą su žeme ir žmogaus savęs lavinimą. Akistatoje su gamta individas yra skatinamas performuluoti savo judesius tvaraus „monu-mentaliteto“ labui.

Pasivaikščiojęs, prasimankštinęs, apžiūrėjęs kartografinę, archyvinę ir kitą gamtos tyrimo medžiagą, lankytojas yra kviečiamas relaksacijai „gamtoje“ stebint Linos Lapelytės vaizdo ir garso instaliaciją „Veiksmas paralelėms“. Ši ekspozicijos pabaigai palikta pramoga, kaip ir kiti jau aptarti žaidybinių elementų turintys objektai, nuteikia dviprasmiškai: žiūrovas, atėjęs su tikslu pailsėti, vėl yra prikaustomas ir skatinamas aktyviam dalyvavimui – įsiklausymui ir įsijautimui. Menininkės instaliacijoje girdimi bažnyčios varpų ir miško gaudesiai sudaro sąskambį su performanso dalyvių judesiais, kuriais yra kuriama „aimanuojanti miško skulptūra“. Čia stebėtojas taip pat yra kviečiamas permąstyti gamtos–žmogaus ryšį ir tapti performanso, instaliacijos ir apskritai visos ekspozicijos dalyviu.

Lina Lapelytė, „Veiksmas paralelėms“, nuotr. L. Skeisgielos

Taigi šioje parodoje patenkama į gamtos ir žmogaus sąveikos poligoną, kuriame prisijaukinant, atveriant, puoselėjant ir nesavanaudiškai tiriant biologinius išteklius yra atskleidžiamas mus supančios aplinkos potencialas, o lankytojas yra skatinamas tapti ekspozicijos dalyvių ir parodos kūrėjų gamtosauginių idėjų bendrininku. Tokiu būdu steigiamas biologinio lauko diskursas formuoja individo savimonę, leidžia įvertinti savo veiksmus, darančius negrįžtamą poveikį gamtai, ir juos keisti alternatyviais, aplinką tausojančiais sprendimais. Šioje parodoje taikoma netiesioginė žmogaus sąmoningumo ugdymo taktika, kai už performatyvių žaidybinių detalių, audio– ir video–relaksacijos zonos, kūno treniruočių slypi gamtos pažeidžiamumo ir išsaugojimo būtinybės signalai, siunčiami individui nė nepastebėjus.

Išėjusi iš parodos, permąstydama savo patirtis, ėmiau geriau suprasti jos rengėjų intenciją gamtos ir žmogaus sąveikos problemą iškelti ne prikišamai ar kaltinamai, bet priimtinesne – žaidimo, ugdymo – forma. Taip sužadinamas asmeninis suinteresuotumas ir iš nesavanaudiškų paskatų kylanti individuali iniciatyva suvokti gamtos jautrumą ir mūsų pačių daromą įtaką peizažų formavimui(si). Įsisąmoninus savo vaidmenį bendroje ekosistemoje ir poveikį kiekvienai biologinio tinklo dalelei, mažiausiems floros ir faunos mikroorganizmams, galima atsižvelgti į savo pasirinkimus ir gal net kai kurių iš jų atsisakyti, taip leidžiant žemesnėms bioįvairovės rūšims skintis kelią į gyvenimą. O juk tai ir būtų svarbiausias šios parodos indėlis – išsivesti sąmoningą individą, kuris vartotojiškumo akivaizdoje nepabijotų atsigręžti į tolerantišką sugyvenimą su gamta ir atsakingą jos resursų naudojimą, performuluojantį jo principus, performuojantį nykstančius peizažus.