Miniatiūriniai Vytauto Kuso fragmentai
Nuo šių metų gegužės 25-osios pačiame Palangos centre (Vytauto g. 110) veikia dailininko ir poeto Vytauto Kuso lauko paroda – instaliacija „Miniatiūrų pasaulis“. Vytautas Kusas Lietuvą stebina sukūręs mažiausio dydžio smuiką, knygą, gitarą, stalą ir kėdę prie jo, nutapęs netikėčiausios formos paveikslą-rutulį, ilgiausią miniatiūrą ir sumušęs kitus rekordus, įregistruotus agentūroje „Factum“. Šįkart jo objektas – Lietuvos šimtmečio paminėjimui skirta speciali mini galerija, apjungianti daugiau nei šimtą miniatiūrų, autoriaus pavadintų „100 akimirkų“, sukurtų 2017–2018 metais, kurių kiekvienos dydis – 30 centimetrų. Visa ekspozicija – tai miniatiūrinė dailininko darbų versija, kurios pagrindinė tema yra ne tik valstybė, bet ir jos žmonės.
Žmogus – vienas iš pasikartojančių menininko kūrybos motyvų, atrandamas jo paveiksluose, meniniuose kūriniuose-kubuose, besisukančioje kompozicijoje iš plastiko. Joje iš mažų žmogaus pavidalo figūrėlių sudėliota tarsi į viršų kylanti vaškinė žvakė ar iš šlapio smėlio liejama pilis – fragmentiška, neužbaigta, simboliškai įprasminanti tvarios valstybės pagrindą – žmones. Juolab, kad kiekieviena figūra atstovauja tam tikram visuomenės sluoksniui ir profesijai: ūkininkė, jūreivis, piemenaitė, pjovėja, advokatas, virėja, laiškininkas – visi kažkur skubantys, kažką svarbaus ketinantys nuveikti, sustabdyti tam tikrą savo veiklos momentą. Jie yra valstybės dalis, tuo pačiu ir nuoroda į žmogiškąsias savybes: pastangų, darbo, kūrybos trapumą, nepabaigiamumą, neišsemiamumą.
Vytautas Kusas, „Miniatiūrų pasaulis“, nuotr. D. Aleksandravičiūtės
Dauguma menininko paveikslų-miniatiūrų, atlikti akvarele, aliejiniais dažais ar pieštuku, pasižymi geltonos ir raudonos spalvinės dermės gama ir švariu, taisyklingu, minimalistiniu stiliumi. Juose išlieka pasikartojantis žmonių motyvas – vyro ir moters, poros figūros su besitęsiančiais jų šešėliais. Žvelgiantys į tolį, į nueitą kelią, stovintys slenkstinėje vietoje – ant skardžio, tarp dviejų nesusisiekiančių kraštų, jie yra susimąstę, abejoja, tačiau turi rinktis. Ribinės situacijos pajauta išreiškiama ir kitais motyvais: perpjautų objektų, prasiskiriančių kelių, svyruojančių, tarsi pakibusių ore, iš niekur išnyrančių paprastų kasdienių objektų įsiveržimu į netikėtas erdves, jų deformacijomis. Antropomorfiškumas atsiskleidžia ne tik tolimuose šešėlių siluetuose, bet ir kaukių, veidrodžių, gamtos ženklų pavidalais. Kalno, medžio ar apskritai – antropomorfines formas įgijusio kraštovaizdžio profiliai tapomi paraleliai, lyg stebintys vienas kitą, apmąstantys savo atvaizdą kitame. Tai ieškantys, rymantys, klausiantys pavidalai, atveriantys kitokį – nepažintą, jautrų žmogaus veidą. Gamtovaizdžio motyvų paralelės išreiškia pusiausvyros idėją: tai žmogaus prigimtinė pareiga būti su kitu, turėti savo atspindį. Šios antropomorfizuotos būtybės, kaip ir visa paveiksluose kuriama atmosfera, apgaubti vidinės ramybės ir tylos. Iš čia kyla menininko kūrybos žavesys ir pagava.
Kita svarbi Vytauto Kuso kūrybos linija – peizažai. Gamtovaizdis itin ryškus, atviras ir pagavus gal todėl, kad savas – jame matome tipinius Lietuvos vaizdus: vasaros gėlių nusėtas pievas, nušienautus rudens laukus, apsnigtus miškus. Senasis pakelės ąžuolas, žalieji piliakalniai, svyruojančios beržų giraitės, taki ežero ramuma – visa kuria vientisą, neišardomą krašto gamtovaizdį, kartais pasakišką, apgaubtą paslaptingų tamsių pilių, netikėtų formų, bet dažniausiai – šviesų ir artimą.
Taigi ši paroda yra vertinga dovana Lietuvai, juolab kad Vytauto Kuso mini galerija liks Palangoje kitų, Lietuvos ir užsienio valstybių menininkų, miniatiūrų ekspozicijoms. Tai unikali iniciatyva ir netradicinis meninis sumanymas, atveriantis kelią tolimesnėms autorių idėjoms įgyvendinti. Šiuo projektu – mini lauko galerija miniatiūroms – autorius prisideda prie meno erdvės plėtros Palangoje.