Vilnius-Kaunas arba netikėto pokalbio nuotrupos

Važiavome trise: jaunasis fotografas Rimantas Steponavičius, kino ir teatro aktorius Juozas Budraitis, keliaujantis atidaryti savo asmeninės fotografijų parodos „Mano Paryžius”, ir aš. Mašinoje grojo praėjusio šimtmečio muzika, lauke – dangus maišėsi su asfalto spalva ir lyg viso to dar būtų negana, lijo. Kaip man dažnai nutinka, pokalbio metu sužinau visai ne tokių dalykų, kokių tikiuosi iš pradžių (o tikiuosi autoriaus išsiklausinėti apie parodą, kuri tuo metu jau bebaigiama kabinti ant Kauno fotografijos galerijos sienų). Ir gal kaltas metų galas, taip įkyriai verčiantis interpretuoti visa, kas aplink, o gal prieškalėdinė karštinė, kuomet viskas, rodos, įgauna prasmę, bet šis pasišnekučiavimas apie parodą man pažėrė daugiau atsakymų, nei būčiau pagalvojusi.

Žinoma, pradedame kalbėti (tiesa, ne visai iš karto) apie fotografiją. Juozas Budraitis prisipažįsta, kad „Fotoaparatas – kaip šukos kišenėj. Kartais žmona sako: nuvažiuok į „Rimi”, reikia kažko nupirkti. Išeinu į kiemą, galvoju: oi, ir einu atgal pasiimti fotoaparato. Man ramiau, kai jį turiu.“ Jau ne kartą esu girdėjusi, jog mano tardomas fotografas toli gražu savęs tokiu nelaiko. Kadangi kantrybe niekad nepasižymėjau, garsiai išreiškiu savo nustebimą. „Mano anūkas man sako: dedi, ko tu jaudiniesi, tu vis tiek ne fotografas. Sakau: tikrai? O kaip tu vadini, kada yra fotografas? – Kai uždirbi pinigus iš fotografijos. Šiaip tai tu esi ne fotografas, o kvailiotojas labiau.”

Stoja ilga pauzė. Su trūkiais mūsų pokalbis persisuka į filmavimo aikštelę: „Prieš kamerą daugiau egzistuoji. Kinui nelabai tinka vaidyba”. „Matyt, reikia daugiau tikrovės”,– svarsto Rimantas. Pasimetu, ar kalbame iš tiesų apie vaidybą, ar apie ką kita, kuomet J. Budraitis užbaigia mano dar tik pradėtą regzti mintį: „Svarbiausia patikėti ta vieta, tuo laiku ir tuo veiksmu, kurį tu darai. Jeigu nepatikėsi, tada ir prasideda vaidyba.”

Radijinis laikrodis muša trečią valandą. „Jau ponas dievas sukūrė taip žmogų, kad jis turi sugebėjimų savy, kad galėtų išgyventi. Jis turi tų savybių, kurios jame tūno iki tam tikro laiko. Žiūrėkit, kaip buvo, aš vaikystėj su draugu įlindau į sodą, kad galėčiau prisiskinti vyšnių, ir atėjo šeimininkas. Jis užtaisė šautuvą su druska, nusitaikė, ir – į mano draugą, kuris tuo metu jau sėdėjo vyšnioj. Terkšt į užpakalį, o tas ir iškrito iš medžio šaukdamas. O aš šokau lauk ir pasileidau bėgte. Kaip aš peršokau per tą tvorą? Neįsivaizduoju, kaip per tokį aukštį galima peršokti. Na, žinoma, peršokęs nugriuvau tiesiai ant pilvo. O kai skyniau vyšnias, čia mečiau (parodo už apykaklės). Ten jau buvo uogienė...”

Mūsų mašinos trio pradeda garsiai mąstyti apie netikėtumus ir kaip niekad nieko negali žinoti. „Man kartais sakydavo: kaip tu, teisės studentas, vieną dieną tiesiog pradėjai filmuotis? Niekada nesvajojau, niekada net aktoriumi būti nenorėjau. Mane visą jaunystę žavėdavo medicina, ypač chirurgija. Buvau nusipirkęs įvairiausių knygų apie anatomiją, terapiją, viską buvau išstudijavęs. Bet kai iš kariuomenės grįžus reikėjo stoti, aš pamaniau, kad ten konkursas didžiulis ir neįstosiu. Tuomet man reikės grįžti į kariuomenę atgal, o taip nesinorėjo. Tada pamačiau, kad į teisę galima įstoti be konkurso. Taip ir buvo.” Susimąstau. Paklausiu, kaip tuomet Budraitis tapo aktoriumi. „Būnant studentu pakvietė filmuotis, filmas išgarsėjo ir mus visus pradėjo kviesti režisieriai. Pradžioj, žinoma, buvo sunkiau, kadangi kiti aktoriai mokėjo vaidinti, o aš – ne. Bet pasirodo, kad mano sistema, taip sakant, pakankamai tiko kinui. Egzistencija mane domino visą laiką: egzistavimas čia ir dabar. Kas įvyksta per šią sekundę, tas jau buvo, tas, kas buvo, nėra, o to, kas bus, irgi nėra. Yra tik dabar ir čia.” Rimantas patikina, jog tai tinka fotografijai – dabar-ir-čia akimirkos fiksavimas. „Man patiko tas momentinis vaizdas, kai jį pamatai. O pradėjau fotografuoti, nes norėjau užfiksuoti savo draugus. Tada filmas būdavo filmuojamas apie pusę metų. Aštuonios valandos per dieną – toks darbo laikas būdavo. Jo buvo laikomasi griežtai. Jei būdavo lietus – negalim filmuoti, nes juosta nejautri, kartais šviesdavo saulė – negalim filmuoti, nes reikia ne saulės, sninga – negalim filmuoti, nesninga – galim. To laiko filmavimo aikštelėje būdavo labai daug: spėji susidraugaut, spėji net įsimylėt, kai kurie net susituokia. Jei antra filmo serija, tai net vaiką pagimdo. Toks gyvenimas tada buvo.”

Kalba pasisuka apie dabartį ir šiandieninį fotografijos vertinimą. Kaip pasitikrinti? „Pavyzdžiui, Remigijus Treigys laikina kai kurias mano nuotraukas, kurios jo supratimu jam tinka. Man tai – jau komplimentas. Arba Gintautas Trimakas, arba Ramūnas Danisevičius, Virginijus Kinčinaitis.“

Rimantas Steponavičius ir Juozas Budraitis pradeda šnekėti apie techniką, t.y. tai, ką poetiškai tariant galėčiau pavadinti fotografų kalba, arba trumpiau – viską, ko nesuprantu. Tiesa, sužinau ir kitų įdomių dalykėlių apie (ne)fotografą. Pavyzdžiui tai, jog „Fotografas žiūrėtų kadrą iškart, nusistatytų parametrus, o aš nieko neįsipareigoju, tauškinu ir viskas. Prieinu, ir koks išeis, toks išeis. Visgi jaučiu, kad išeis. Taip ir fotografuodavau visą laiką: fokuso nereikia, labai patogu.” Arba: „Kažkada jaunystėj aš su Leica fotografavau savo žmoną. Stovi ji prie veidrodžio ir žiūriu, labai gera šviesa krenta ant veido. Jinai ten šukavosi. Ar ką darė, ką moterys daro prie veidrodžio? Ir nuspaudžiau du kartus. Pirmas kartas – fantastiškas portretas gavosi. Bent jau mano kolekcijoje. O dabar, kartais pleškini pleškini ir nieko nesigauna vis vien.”

Įvažiuojame į Kauną. Vienaip ar kitaip reikia staigiai sugrįžti į tai, kas laukia, į tą pilką ir niūrų lauką ir apyšiltę mašiną. Jau norisi kišti galvą gilyn į palto apykaklę ir tyliai susiraukus pradėti ruoštis artėjančiam žmonių šurmuliui (vis tik, kaip minėjau, važiuojame į parodos atidarymą), bet Budraitis nugali: „Filmavausi pas vieną studentą jo diplominiam darbui. Per vieną dieną jie mane nufilmavo, bet taip nusikaliau per tą dieną, nes viską reikėjo įsivaizduoti. Ir liko man dar vienas kadriukas. Per pertrauką sėdžiu koridoriuj ant suoliuko. Sėdžiu, sėdžiu, galvoju reikia selfiką pasidaryt. Įdėjau jį į Facebook. Visi pradėjo laikinti, komentuoti „koks puikus portretas” ir t.t., ir staiga viena moteriškė rašo: „Labai blogas selfikas”. Ir še tau, kad nori. Pasižiūrėjau, kas ji tokia, pasirodė rūstoka. Parašiau jai: laba diena, miela ponia, linkiu jums gražios saulėtos dienos ir gražių įspūdžių. Daugiau ji nieko neatrašė.“