Menas periferijoje

Pradėkime nuo to, kad Lietuvoje meno centras visada buvo, ir panašu, kad dar kurį laiką tikrai bus Vilnius. Periferijoje vykstantys renginiai, atrodo, yra įdomūs tik patiems rengėjams ir jų dalyviams. Net gimusieji po 90-ųjų metų čia puikiai supras rusiško posakio сам играю, сам пою, сам билеты продаю reikšmę, nes mažesniuose miestuose aukštojo meno renginiai atrodo būtent taip. Tai, kad ši „menocentrizmo" problema yra ne šiaip opi, o net be galo opi, byloja ir faktas, jog šių metų Lietuvos kultūros tarybos metinės ataskaitos renginyje vykusioje specialiai šiai problemai aptarti ir ieškoti išeičių skirtoje diskusijose nebuvo prieita absoliučiai jokių išvadų. Šio neigiamo reiškinio pavyzdys yra visai neseniai Alytuje atidaryta jaunųjų kūrėjų bienalė „Meno intencija. Suvokimai", kuri kėlė prieštaringų minčių, ar apskritai verta apie šią parodą rašyti.  Tačiau vis dėlto, siekdama nors kiek išjudinti pelkę, bandysiu sudėlioti, kas ir kaip.

Pirmiausia reikėtų pasakyti, kodėl ši paroda yra aprašoma pasirinkus tokį išeities tašką. Pro akis negalėjo praslysti, jog atidaryme dalyvavo parodos kuratoriai (Evaldas Grinius ir Benas Alejūnas), keletas jų draugų (džiugu, kad jie bent jau iš meno pasaulio, jiems tikriausiai buvo įdomu, kas vyksta, o ne atėjo ne vien vedini siekio palaikyti), patys parodos menininkai ir jų šeimų nariai. Na, dar aš, bet kaip ir šeimų nariai, buvau gavusi kvietimą. Menininkams sustojus bendrai nuotraukai, prieš juos beveik neliko žmonių... Štai čia ir pradėsiu dėstymą, kodėl vyksta toks užpelkėjimas. Tam lengviausia bus pasitelkti pliusų ir minusų dėliojimą.

Savaime suprantama, kad sukviesti menininkus iš visos Lietuvos į nedidelį miestą, kuriame parodos lankymas yra atvirkščiai proporcingas naujos parduotuvės lankymui, yra nelengvas uždavinys. Tačiau menininkai jauni, norintys visur dalyvauti ir bet kokiu būdu būti pastebėti, todėl bienalės dalyvių tikrai daug. Parodoje pristatomi tapybos, grafikos, juvelyrikos darbai. Taip pat yra keletas fotografijų ir skulptūrų. Tačiau nesunku pastebėti, kad eksponatai gana smarkiai tarpusavyje kontrastuoja kokybės klausimu. O ir pats atidarymas vėlavo dvi (!) valandas. Prieš pat turėsiantį įvykti atidarymą į parodines erdves įeiti buvo lengva, tačiau ten vis dar vyravo toks pat chaosas, kaip ir už pastato sienų vykstančioje miesto šventėje. Vienintelį (tačiau asmeninį) pliusą įžvelgiau tik tokį, kad galėjau ramiai apžiūrėti jau spėtus pakabinti darbus, nors ir be nuorodų į pavadinimus ir autorius – tiesiog tabula rasa interpretacijoms. Tačiau ir vėliau neatsiradusios kai kurių darbų metrikos (panašu tų, kurių kūrėjai neatvyko į atidarymą) vis dėlto trikdo ir kelia nepatogumų. Prastos organizacijos priežastis, žinoma, nėra provincija, tačiau, pripažinkime, didesnėje auditorijoje į tai nebūtų buvę pažiūrėta pro pirštus. Be to, natūralu, jog ir lankytojų skaičius krenta kuomet atėjus laiku pamatai užrašą, kad reiks laukti dar dvi valandas. O nedideliame miestuke dvi valandas prastumti tiesiog kitoje parodoje ar panašiai yra tikrai ne taip paprasta. Toks vėlavimas buvo aiškinamas miesto valdžios nesupratingumu. Grandininė reakcija vyksta be priekaištų: savivaldybės nariams akivaizdžiai nesvarbus jų miesto meninis lygis, jie trukdo bienalės organizaciniams reikalams, todėl viskas vėluoja, lankytojų skaičius mažėja, renginio lygis krenta, net tiems patiems jauniems menininkams toks chaosas nebeatrodo patrauklus, o už sienų skambančio koncerto muzika, neleidžianti aiškiai girdėti kuratorių žodžių, viską paverčia į vieną didelę betvarkę. Atvykusiajam (man) galvoje sukasi tik viena mintis „kur aš pakliuvau?" ir norisi bėgti kuo toliau iš tos pelkės.

Nepaisant organizacinių minusų, vis tik džiuginantis kuratorių pasišventimas visais įmanomais būdais skleisti žinią apie savo renginį (neabejoju, jog daugelis kultūros veikėjų savo facebooko paskyroje kelias savaites matė vien bienalės spam'ą). Kaip minėjau, dalyvių taip pat buvo labai gerų ir perspektyvių. Verta išskirti Ievos Prūsaitės drobes „Paralelės“ (2014), kuriose ji suliedama du matymo paviršius į vieną paveikslą pateikia persipynimus, tarsi analizuodama priežasties ir pasekmės santykį. Mėlynai pilkas drobių koloritas dar labiau sustiprina ir taip susiliejusių paviršių mistiškumo įspūdį. Katažynos Sokolovskos abstrakcijos „Metafora“ ir „Lygi“ (abi 2015) neblogai iliustruoja bienalės pavadinimą, apskritus spalvotus ratilus kiekvienas suvoks savaip, kaip amžinybės akį, vienaląstį gyvūną ar garso virpesius, o pati tapytoja sako, jog tai animagramos (lot. sielos kreivė), kurios tarsi atspindi jos vidinę būseną. Naudojama apskritimo forma apgaubia ir įkalina emocijas, o pasirinktos ryškios spalvos byloja apie harmoningą ir pozityvią jų kilmę. Linkti į savianalizę būdinga daugeliui autorių, Živilė Minkutė sako, kad jos kūriniuose gausu nuorodų į tapatybės paieškas, savo būties apmąstymus. Lina Morkūnaitė-Vilkelienė pateikia autoportreto variantą, o Karolina Latvytė tarsi dienoraštiniuose peizažuose perteikia savo prisiminimus. Dėmesį traukia ir Andriaus Makarevičiaus „Derliaus šventė“, kuri iš kitų darbų išsiskiria deformuotais kūnais ir ryškiu koloritu. Jo vaizduojami žmonės primena Algio Skačkausko braižą, tik gal yra šiek tiek kruopštesnių potėpių, kaip kad mėgo Raimundas Sližys. Tad menininkai surinkti įvairūs ir geri, menine prasme paroda vykusi, bet... Čia vėl gi išlenda minusas. Daugelis darbų (tiek aptartų, tiek kitų autorių, tokių kaip Beno Alejūno, Renatos Murauskaitės, Urtės Jasenkaitės) jau ne kartą matyti didžiuosiuose miestuose. Periferijai – tai, kas liko? Pabuvojusi keliose tokiose parodose, į trečią nebevažiuočiau, nes žinočiau – vis tiek pamatysiu tą patį. O nauji darbai bus tik Vilniuje. Sakysite, alytiškiai jų dar nematė. Bet juk siekiama, kad parodą aplankytų ir miesto svečiai, kuo platesnis ratas žmonių.

Galiausiai problemos sprendimo būdo čia nepateiksiu. Tiesiog akivaizdu, kad norint išjudinti tokią meno pelkę, reikia ne vieno žmogaus iniciatyvos. Svarbus tiek kuratoriaus, tiek miesto valdžios, pačių miestiečių indėlis. O viena svarbesnių dalių, manau, yra menininkų požiūris, jog jų kūriniai bus eksponuojami ne šiaip kur nedideliame eiliniame miestelyje, o tokioje pat svarbioje ekspozicijoje, kokios yra sostinėje. Alytaus bienalės organizatoriai sakė, jog jų siekis yra po dviejų metų surengti tokio pat lygio parodą, kaip kad Jaunųjų Europos kūrėjų. Siekis gražus, bet iki jo dar toli. Tačiau tikiuosi, kad jiems pavyks. Aš taip pat ne iš Vilniaus, todėl man svarbu, kad periferijoje vyktų tokios pat geros ir didelės parodos, kaip ir Lietuvos meno centre.

 

Parodą galima aplankyti Alytaus miesto teatro parodinėse erdvėse (Rotušės g. 2) iki liepos 31 d.