Laisvės paieškos Audriaus Gražio ir Mindaugo Juodžio kūryboje

Mindaugo Juodžio ir Audriaus Gražio kūrybinis duetas itin stipriai suskambėjo meno mugėje „ArtVilnius'16“, kur juos atstovavo Panevėžio „A galerija“. Žvalgantis po kitas galerijas bei jų pristatomus menininkus, šie du kūrėjai iš kitų labiausiai išsiskyrė savo kūrinių suderinamumu. Tiek Gražio, tiek Juodžio kūriniai puikiai sugebėjo susikalbėti tarpusavyje. Tačiau ne vien šių menininkų kūrinių tarpusavio ryšiai privertė atkreipti dėmesį į jų kūrėjus. Abu menininkai savo darbuose gvildena laisvės bei jos suvaržymo temas. Laisvė menininkų kūriniuose pateikiama ir kaip fizinė, ir kaip vidinė būsena.

Audrius Gražys „ArtVilnius'16“ pateikė dvi instaliacijas ir kelis tapybos kūrinius. Aiškiausiai ir paveikiausiai laisvės suvaržymo aspektai atsiskleidžia jo instaliacijose. Viena jų – prieš daugmaž metus didelio atgarsio spaudoje sulaukęs kūrinys „Laisvės pojūtis“. Čia ant lubų kaba ventiliatorius-šviestuvas, vietoje kurio sparnų sukasi begalvių vištų iškamšos. Ar tai estetiška, ar taip galima, ir ar tai yra menas – tokie ir kiti panašūs klausimai bėrėsi vienas po kito, kuomet šis kūrinys buvo eksponuojamas Šv. Jono gatvės galerijoje, parodoje „Menamos istorijos. (Ne) Riba“. Kai menas kelia tokius klausimus, provokuoja žiūrovą ir priverčia jo mintis suktis neįprasta linkme – tuomet toks menas ne tik maloniai nuteikia akis, tačiau ir pamalonina protą. Rodos, Gražio kūriniai sugebėjo išjudinti ne vieno meno mylėtojo mintis. Grįžtant prie kūrinio su begalvėmis vištomis, svarbu paminėti taiklias menininko užuominas, kuriomis naudojantis ir imamasi nagrinėti laisvės ir jos suvaržymo temą. Višta – naminis paukštis, praradęs savo laukinio gyvio instinktus, nesugebėsiantis išgyventi be žmogaus, jau savaime yra apribotos laisvės simbolis. Tačiau Gražys neria dar giliau ir pasirenka gana drastišką būdą – meniškai nurauti šioms vištoms galvas, jas pritvirtinti prie ventiliatoriaus-šviestuvo ir priversti, vėlgi, žmogaus pastangomis, skristi. Tačiau ir šis skrydis tėra sukimasis ratu, tol, kol elektros laidais tekės elektra. Kitoje menininko instaliacijoje tokiu pačiu pavadinimu paukštis taip pat yra dominuojantis akcentas. Ne veltui būtent šį gyvūną kaip savo kūrinių herojų pasirenka Gražys – užtenka vien pagalvoti apie nevaržomos laisvės simbolį ir prieš akis iškiltų skrendančio paukščio įvaizdis. Tačiau menininko pasirenkami paukščiai visiškai neatitinka to įsivaizduojamojo sparnuočio. Veikiau, priešingai, jo paukščiai negali skristi, o jei ir gali – tai jų skrydžio trukmė juokingai trumpa. „O kodėl atsiranda paukščiai? Skrydis visada asocijavosi su laisvės pojūčiu, nors šiuo atveju nei vištos, nei strutis pakilti negali.“ – teigia menininkas. Šiame kūrinyje menininkas cemento bloke įkalina didžiulį strutį – tiksliau, jo laibas kojas, tokiu būdu visiškai suvaržydamas ne tik paukščio laisvę skristi, tačiau taip pat ir laisvę bėgti. Apie laisvę menininkas kalba: „Visas mūsų būvis yra susijęs su laisve ir jos apribojimu (apsiribojimu). Nuo vaikystės, šeimos, meilės Tėvynei iki pat šio pasaulio palikimo... Todėl šia temą ir palieku atvirą žiūrovui, nes kiekvienas ją supras ir interpretuos skirtingai. Ar gali būti absoliutus grožis? Meilė? Laisvė?“

Šiose dvejose instaliacijose Gražys itin akivaizdžiai nurodo laisvės suvaržymą, tuo tarpu kalbant apie Mindaugo Juodžio kūrinius, ši tema menininko kūryboje nagrinėjama ne nurodant į fizinį laisvės suvaržymą, o dėmesį labiau kreipiant į vidinius, žmogaus mintimis sukurtus pančius. Kūrinių cikle „Mūza“ drobės sudalintos į kelias dalis, kuriose tai spirale, tai tiesiomis linijomis juda figūros. Nors figūros ir juda, tačiau jų judėjimo tikslas yra nepasiekiamas – jos eina į niekur ir iš niekur ateina. Jos tampa įkalintos tarp spalvų, linijų ir formų, o jų pasikartojančios stovėjimo, ėjimo pozos tik dar labiau sustiprina įkalinimo įvaizdį. Juodžio kūriniuose kuriami savotiški labirintai puikiai atspindi žmogaus protą ir jo sudaromas kliūtis bei barjerus. Stambiomis linijomis suskaidytos į kelias plotmes menininko drobės žiūrovą ima hipnotizuoti. Ypač tuomet, kai esi priešais visus tris „Mūzos“ kūrinius. Akys ima sekti stambias ir itin smulkias linijas paveiksluose, jos sukasi, pinasi, veja viena kitą, kol galiausiai tarp šių susivijusių linijų iškyla moterų figūros – patys aiškiausi kūrinių akcentai. Jos, atrodančios tokios materialios ir kūniškos, nepasiduoda linijų įtakoms ir galų gale yra įkalinamos jose. O visuose trijuose kūriniuose pasirodančios mūzos tėra tik kaip bandymas išsilaisvinti iš sustabarėjusio proto ir minčių kalėjimo, kuris, vis taip pat ir taip pat, linijomis ir ratu, vis labiau varžo žmogaus norus ir veiksmus.

Juodis gana filosofiškai pažvelgia į laisvės sampratą, todėl ir jos suvaržymas kūriniuose perteikiamas paslėpus tai po keliais, ne tik dažų, tačiau ir prasmių sluoksniais. „Kas tai yra absoliuti laisvė, aš nežinau. Tai, kad galvojama apie laisvę reiškia, kad nesame laisvi nei viduje, nei išorėje. Kūryba yra laisvės išraiška. Tai, kas atsitinka kūrinyje, yra atspindys to kas atsitinka žmogaus (kūrėjo) viduje.“ – apie laisvę kalba Juodis. Taigi, jo kūriniuose esantys labirinto akcentai, su iš jo negalinčia, o gal ir nenorinčia išsilaisvinti daugelį kartų atkartota mūza, išreiškia paties menininko svarstymus, kas priverčia žmogų įsipainioti į tokius labirintus ir kaip vėliau iš jų išeiti. Laisvė tampa tik gražiai sudėliota fikcija. Tačiau, kaip teigė Juodis, jeigu galvojame apie laisvę – vadinasi, jos neturime.

Apie laisvę – minties, kūrybos, žodžio – kalbėti ir mąstyti galime be perstojo. Apie jos suvaržymą – taip pat. Menininkai Audrius Gražys ir Mindaugas Juodis savo kūriniuose gana stipriai paliečia šią temą, tačiau ją kvestionuoja skirtingai. Gražys labiau linksta į simbolių kalbą, tuo tarpu Juodis nyra į filosofinius laisvės aspektus. Taigi, lieka vienintelis neatsakytas klausimas, kurį retoriškai uždavė Gražys – ar gali būti absoliutus grožis? Meilė? Laisvė?