3 x 3 x 3. Jaunieji dailininkai

2016-07-13

Pristatydami profesinę karjerą neseniai pradėjusius menininkus, kritikai ir žurnalistai nevengia vartoti epiteto „jaunas“. Tai tarsi suvienija visą menininkų kartą ir jos atstovams suteikia perspektyvumo aurą. Tačiau ar patys menininkai jaučia savo kartos bendrystę? Jei taip – kas juos sieja? Koks jų ryšys su tradicijomis? Kas skatina kurti? Šiuos tris klausimus uždavėme trims trijų sričių menininkams: dailininkams, teatralams ir muzikams. Pirmojoje pokalbių ciklo dalyje atsakymus pateikia tapytoja Mykolė Ganusauskaitė, grafikas Vilmantas Žumbys ir skulptorius Tauras Kensminas.

 

Pablo Picasso sakė, kad „įkvėpimas egzistuoja, bet jis turi rasti tave dirbantį”. Tačiau kaip rasti motyvacijos dirbti? Kokia motyvacija Jus, kaip menininką, veda į priekį?

Mykolė Ganusauskaitė: Prancūzijoje šis požiūris į kūrybą yra vyraujantis. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog tai labai efektyvu. Motyvacija atsiranda tada, kai atrandi tave dominantį siužetą, o tuomet jau nebegali sustoti. Bet tam reikia labai daug dirbti ir ieškoti, būti atviram visai tave supančiai aplinkai, girdėti ją ir išgirsti save. Tam reikia surasti daug motyvacijos savyje arba pakliūti į tinkamą, kūrybingą erdvę, kas ir nutiko mano atveju.

Mane veda į priekį mano siužetas, lankymasis Lietuvoje, vaikščiojimas po gamtą. Taip pat veda į priekį stiprūs kolegos, dirbantys šalia, arba labai geri pavyzdžiai, kuriais norisi sekti ir prie kurių norisi pasitempti.

Vilmantas Žumbys: Įkvėpimas mane dažniausiai randa kur kas netikėtesniu metu, nei sąmoningai dirbant. Bet gal šį kartą ne apie tai… Kas yra motyvacija? Jei turėčiau įvardyti vienu žodžiu, tai, ko gero, būtų smalsumas. Nežinau, kaip jį rasti, smalsumas atsiranda kažko nežinant, todėl stengiuosi daug nežinoti (juokiasi). Žinoma, norint pateisinti kūrybines ambicijas, ne visada pakanka vien smalsumo, to pradinio impulso man užtenka kūrybinio pagreičio išvystymui, na, o jau vėliau estafetę perima atkaklumas, precizika ir kiti mano „geriausi draugai“.

Tauras Kensminas: Mąstant apie jūsų pacituotą Pablo Picasso mintį, atrodo, jog toks požiūris yra esminis norint apskritai ką nors nuveikti, nebūtinai meno srityje. Dažnai nutinka taip, jog apetitas atsiranda bevalgant.

Savo kūrybinėje praktikoje pastebėjau, jog darbas su konkrečiu kūriniu paprastai turi dvi „duobes“ ir du pakilimus. Pradžioje būna sunku, rodosi, klaidžioji rūke, mėgindamas kažką apčiuopti, kol idėja ima aiškėti. Tada visą energiją skiri jos įgyvendinimui, kol neišvengimai priartėja perdegimo momentas, kuomet jėgos išsenka, pradedi dvejoti, o iki pabaigos dar yra ką daryti. Man šis momentas yra sunkiausias. Dėl to itin svarbu sugebėti paskirstyti tiek fizines, tiek intelektualines jėgas. Ir nepamiršti laiko – idėjos sensta. Ko gero, smarkiai neprašaučiau kūrybinį procesą palygindamas su akademiniu irklavimu – dauguma nepatyrusių irkluotojų varžybų metu, tiesiog šaute šauna iš starto pozicijų ir pirmus penkis šimtus metrų irkluoja labai energingai, o tuomet jėgos išsenka ir lieka dar pusantro kilometro... Kadangi praeityje pats užsiiminėjau akademiniu irklavimu, žinau, kodėl svarbu mokėti paskirstyti jėgas. Dabar užsiiminėju rytų kovos menais. Grįžtant prie kūrybos proceso – kuomet valios pastangomis, galiausiai, pavyksta susidoroti su perdegimu ir baigtą kūrinį pristatai žiūrovų teismui, visuomet apima džiaugsmas, sumišęs su liūdesiu. Tikriausiai panašiai jaučiasi tėvai, kai užaugę vaikai išeina iš namų ir pradeda savarankiškai gyventi. Bet gal tik man šitaip...

Kas motyvuoja mane kurti? Sunku konkrečiai įvardinti. Tai abstraktus jausmas, panašus į geismą, o gal ilgesį? Ilgesį kažko nepatirto, arba to, ką kadaise patyrei, bet pamiršai... Kaip menininką, mane į priekį veda nuolatinis stygiaus jausmas, dvasinis trūkumas, kuris ir verčia vis iš naujo ieškoti atsakymo į neužduotą klausimą.

Mano manymu, menininkas privalo būti lengvai išprotėjęs, kitu atveju, vargu ar pavyktų ilgai kovoti su visada lydinčia abejone, kad, vadovaujantis pragmatiniu požiūriu, to, ką darai, apskritai niekam nereikia. Bet užtenka to, kad reikia tau pačiam, tuomet nebėra ko dvejoti. O įkvėpimo laukti neverta, jis – tas bičiulis, kuris į svečius paprastai užsuka iš anksto nepranešęs.

Koks Jūsų santykis su lietuvių dailės tradicijomis? Ar šis santykis įgyja regimą pavidalą Jūsų kūryboje, kad ir maišto forma?

M. G.:  Tai šaknys, kuriuos mane skiria nuo kitų užsienio menininkų. Lietuvių dailės tradicijos manyje sumišusios su Lietuvos gamta, istorija ir viskuo, kas siejasi su gimtine ir tapatybe.

Esu baigusi Čiurlionio menų mokyklą, mokiausi Vilniaus dailės akademijoje. Šiose mokyklose susiformavo spalvų, kompozicijos, formos pajautimas. Čia įgijau tvirtus akademinio piešimo pagrindus, išlaisvėjau ekspresyvioje tapyboje, susipažinau su lietuvių daile. Visus šiuos Lietuvoje išmoktus ir pajaustus dalykus naudoju ir šiandien, gal netiesiogiai, gal daugiau žaidžiant išmoktomis taisyklėmis, jas pritaikant savaip, o kartais apeinant. Peizažą matau tarsi kambarį – sceną, turinčią sienas, grindis ir lubas. Erdvės ir uždarumo pojūtį konstruoju naudodama akademiniame piešime suvoktas tradicines erdvės ir tūrio taisykles, tačiau jau visai netradiciškai tos taisyklės taikomos gamtos tapybai. Tai tarsi maištas prieš Lietuviškąją mokyklą, jos pačios suteiktais įrankiais.

Įstojus į Paryžiaus Dailės Akademiją ENSBA galima sakyti, jog atsisakiau savo tapybos ir akademinių žinių, naudojau tik tiek, kiek reikėjo, kad būtų perduotas erdvės pojūtis. Naudojau tik grynas spalvas, tapiau smarkiai stilizuotus peizažus, tarsi pieštus flomasteriais. Man to reikėjo tam, kad išlaisvėčiau iš lietuvių dailės mokyklos ir atrasčiau savąjį aš – savo braižą ir dominančią temą. Su laiku, atsargiai, bet kuo toliau, tuo daugiau pasitelkiu žinias, įgytas Lietuvoje. Dabar galiu laisvai jomis naudotis, jos nebevaržo kūrybinės laisvės, o padeda tiksliau save išreikšti, tačiau kaip minėjau, tam pirma reikėjo atrasti savo autentiškąjį aš.

V. Ž.:  Nemanau, kad lietuvių dailės tradicijos iki šiol darė didelę įtaką mano kūrybai. Žinoma, negaliu ir nenoriu visiškai atsiriboti nuo to, kas visada buvo šalia ir greičiausiai paliko ne taip lengvai plika akimi matomą pėdsaką. Manau, kad ta įtaka šiuo atveju yra tarsi giliai pasėta sėkla, kuri priklausomai nuo aplinkybių – sudygs ir galiausiai išaugs į apčiuopiamus vaisius arba ne.

T. K.:  Kalbant apie santykį su lietuvių dailės tradicijomis, sunku vienareikšmiškai atsakyti – koks jis? Jei kalbėtume apie tautodailę, ar, tarkime, XIX a. – XX a. pirmos pusės lietuvių dailę, vargu ar savo darbuose sugebėčiau įžvelgti tiesioginių sąsajų, nors neteigiu, kad to padaryti neįmanoma. Jei kalbėtume apie šiandien kuriančius, tačiau tvirtas tradicijas jau suformavusius menininkus, tokius kaip Mindaugas Navakas ar Vladas Urbanavičius, be abejo – jų įtaką sunku nuneigti, juolab, kad Mindaugas Navakas keletą metų buvo mano studijų Vilniaus dailės akademijoje vadovas. Buvimas greta tokios asmenybės negali nepalikti pėdsako (gerąja prasme). Vėlyvesnės studijos pas profesorių (tuo metu dar docentą) Deimantą Narkevičių, taip pat buvo neįkainojamos. Nepaisant to, kad, kaip asmenybė, jis radikaliai skiriasi nuo Mindaugo Navako ir kad jo studentas buvau tik vienerius metus, iš jo tikrai daug išmokau. Ko gero, studijuojant labiausiai džiugino tai, jog iš skirtingų mokytojų įgytas žinias galėjau pritaikyti savo meninėje praktikoje – ne juos mėgdžiodamas, bet kurdamas kažką savito.

Žaviuosi maištininkais, tačiau pats šiuo keliu kol kas dar nepasukau. Veikiausi todėl, kad dar neapsisprendžiau, prieš ką kovoti.

Kaip manote, kokį bruožą būtų galima įvardyti kaip būdingą išskirtinai Jūsų kartos menininkams?

M. G.:  Manau, jog mano kartos menininkus vienijantis bruožas yra greita tapyba: vienasluoksnė, lengva, gaivi, drąsi tapyba. Neretai darbai nutapomi per vieną dieną ar dvi. Dažnai naudojamos grynos spalvos. Darbuose galime pamatyti persišviečiančią ar iki galo neužtapytą drobę. Siužetai yra skirtingi, vyrauja figūratyvas, pasitaiko peizažų, natiurmortų, interjerų. Gvildenamos aktualijos, kasdieninės temos, prisiminimai.

V. Ž.:  Intensyvus tarptautėjimas. Dabar yra ypač palankus metas žvalgytis po svečių šalių meno laukus. Kaip sakoma greito maisto reklamose, „galite tai daryti neišeidami iš namų“... O jei dar išeini iš namų ir „neduok Dieve“, nukeliauji į Vokietiją, Nyderlandus, Prancūziją ar dar, velniai žino, kur – esi pasmerktas įtakoms. Būtent tai ir pastebiu savo kartos menininkų kūryboje. Nesakau, kad anksčiau šie procesai nevyko  – tiesiog jie nebuvo tokie intensyvūs, masiški.

T. K.:  Mąstant apie savo kartos menininkus, kaip ryškiausias bendras kūrybos bruožas iškyla ribų tarp atskirų disciplinų nykimas. Šiandien tai, jog tapybos parodoje galima išvysti video kūrinį, skulptūros parodoje patekti į garso instaliaciją, o fotografijos parodoje susidurti su objektais, nieko nebestebina ir beveik nebenervina. Nežinau ar tai geras, ar blogas reiškinys, tačiau, mano manymu, tai yra įdomu, todėl nesu skeptiškas. Galų gale ir pats savo paskutiniuose darbuose pasukau tarpdisciplininškumo kryptimi.

 

Parengė Deima Žuklytė