Šventa kasdienybės rutina

Mažytėje Savicko paveikslų galerijoje keičiamųjų parodų erdvėje kabo itin ryškių potėpių ir spalvų Andriaus Makarevičiaus kūriniai. Parodos pavadinimas „Matymo virpesiai“ taikliai nurodo į menininko drobių paviršiuje spalviniais potėpiais kuriamą virpėjimą, iš kurio galiausiai išnyra vaizdiniai, figūros, bei atsiveria ištisas gyvenimas.

Apie Andriaus Makarevičiaus kūrybą skaityti derėtų klausantis muzikos. Labiausiai rekomenduotinas džiazas, kadangi būtent džiazo muzika įkvepia menininką, ir galbūt būtent dėl džiazo jo drobės paviršiuje kaip muzikinės natos nusėda faktūriški potėpiai. Iš jų susikuria visa muzikinių garsų ir vizualinių vaizdų amplitudė. „Džiazas pasirenkamas ne kaip konkretus stilius, tai, tiesiog mažiausiai meluojanti muzika“ – teigia pats menininkas ir apie muziką, kaip ir tapybą, rodos, galėtų kalbėti ištisas valandas. Ištisas valandas menininkas galėtų ir tapyti: „Neįsivaizduoju savęs užsiimančio kuo nors kitu. Jeigu galėčiau visą laiką skirti vienai veiklai, tai tik tapyčiau“.

Kaip džiaze vyrauja improvizacijos drąsa, taip ir Andriaus Makarevičiaus drobėse pasirodo drąsa tarpusavyje komponuoti įvairias spalvas, kurios, iš pirmo žvilgsnio, atrodytų konfliktuojančios – purpuriniame fone nusėda geltoni dažai, ryški raudona spalva randa kompaniją tamsiai mėlynos spalvos pašonėje, o žalia spalva pranyksta geltonų saulės spindulių nutviekstoje vonioje. Taip, kaip džiazas kviečia mėgautis gyvenimu ir net su juo flirtuoti, taip ir šio tapytojo drobėse spalvos koketuoja viena su kita.

Tapytojo darbuose nuolat pasirodo muzikiniai instrumentai, tačiau neteisinga būtų sakyti, kad būtent jiems yra skiriamas didžiausias menininko dėmesys. Muzikiniai instrumentai – ar tai būtų pučiamieji, ar styginiai – tėra tik menininko kuriamų herojų įrankiai, kuriais šie išreiškia savo jausmus. O jausmų Andriaus Makarevičiaus kuriamų herojų gyvenimuose yra begalės.

Kūrinyje „Vonios ramybė“ prabanga nedvelkiančioje vonioje įsikūrę prabangių marmurinių kūnų savininkai, susipynę pernelyg ilgomis rankomis ir kojomis taip, kad nė neaišku, kur prasideda vienas kūnas, o kur baigiasi kitas. Tačiau, kad ir kokiomis šaltomis spalvomis menininkas tapytų kūnus ir juos įkurdintų nejaukioje vonioje, visą kūrinį sušildo iš neiškaus šaltinio sklindanti šviesa. O gal tai tik karšto vandens garai, apšviesti elektros lemputės šviesos? Tokia nežinomybė – tai savotiškai kuriama harmonija, svyruojanti nuo kasdieninės buitinės romantikos, kuriai menininkas sugeba suteikti nepaaiškinamo šventumo.

Kitame kūrinyje „Poilsis gamtos garsuose“ menininkas savo kuriamai herojei uždeda baltakailio zuikio kaukę, kuri paslepia tik jos veidą, tačiau nė kiek neuždengia emocijų. Paliktos nuogos rankos ir kojos vešlioje žolėje, žydro dangaus fone priverčia žiūrovo akis ieškoti ir antro herojaus, kuris su tokia pačia zuikio kauke pasirodo antrame kūrinio plane.

Vienas pačių ekspresyviausių šioje parodoje eksponuojamų Andriaus Makarevičiaus kūrinių – tai darbas „Laužo šviesoje“. Čia yra dvi figūros, savo veidus pradanginusios po kaukėmis, viena figūra groja gitara. Tačiau atidžiau įsižiūrėjus į šį paveikslą, atsiskleidžia menininko siekis fiksuojamą momentą pavaizduoti laiko tėkmėje – taip, tarsi gitara būtų grojama nuolat. Todėl nestebina pasirodančios kelios herojaus rankos ar du vienos gitaros grifai – muzikos skambesys juntamas vien tik žvilgsniui klaidžiojant po kūrinio užkaborius. Šalia muzikanto romantiškai ant žolės guli vienintelis klausytojas – zuikio kaukę užsidėjusi herojė. Laužo, kurio šviesa apšviečia personažus, tapytojas nevaizduoja, tačiau pirmajame plane ant žolės gulinčios figūros nugara dailiai paliesta šiltos šviesos.

Pastebėtinas dar vienas įdomus Andriaus Makarevičiaus kūrybos aspektas – menininko drobėse dažnai pasitaiko nujaučiamo, tačiau kūrinyje nesančio veikėjo buvimas. Jeigu drobėje tevaizduojamas vienas personažas, visuomet jaučiamas ir antrasis. Tokia dviejų žmonių sąjunga, tiek neperskiriamais kūnais, tiek neperskiriamu buvimu kartu, yra vienas stipriausių menininko kūrybos bruožų. Spalvos, potėpiai, muzikiniai instrumentai sukuria šių herojų gyvenimus.

Taip yra ir kūrinyje „Laukiant lietaus“, kuriame bevystančių pienių pievoje auksaplaukė mergina slepia savo veidą, o už jos nugaros kaupiasi lietaus debesys. Tačiau ne lietus ir ne audra yra numanomas įvykis šiame kūrinyje, o nematomas, tiksliau nevaizduojamas personažas, paslėptas menininko, plačiai atvertomis akimis žvelgiantis į merginą. Ir šis nematomo herojaus žvilgsnis į nuogą merginą, kurios kūną kiek pridengia vystančių pienių lapai, anaiptol nėra vojeristinis, o tik suvokiantis merginą kaip gamtos dalį.

Parodoje „Matymo virpesiai“ eksponuojamuose kūriniuose galima pamatyti ir menininko mėgiamos architektūros vaizdų. Tačiau miesto, grynosios civilizacijos simbolių pasirodo labai mažai, nebent kažkur tolumoje (tarsi tai būtų nereikalingas, nesvarbus kūrinio aspektas), tačiau jie itin stipriai atskleidžia herojų norą pabėgti nuo šurmulio ir mėgautis muzika bei vienas kito kompanija.

„Matymo virpesiai“ – tai paroda apie spalvomis ir potėpiais kuriamą muziką. Tai paroda apie santykius, šventai paskendusius kasdienybės rutinoje. Tai paroda apie tai, kaip būdamas vienas žmogus gali jaustis kupinas pilnatvės, nes šalia jo yra kažkas nematomo, tačiau tikro.

 

Paroda vyksta iki birželio 16 d. Savicko galerijoje, J. Basanavičiaus g. 11/  Teatro g. 1