Viltingi balto molio pokalbiai

Kaune, Rotušės rūsio Keramikos muziejuje šiuo metu dieną ir naktį vyksta pokalbiai. „Pokalbiai“ – pirmoji personalinė jaunos keramikės Kristinos Alšauskienės paroda ir pokalbis su atėjusiu žiūrovu, kolega, pačia savimi.

Pokalbis bus negarsus, nieko nereikės aiškinti(s) ar įrodinėti. Kolegoms bus akivaizdu, kad po padarytos kūrybinės pauzės (po mokslų Kristina Alšauskienė buvo pasinėrusi kiton sritin) į jų būrį ateina brandi menininkė, puikiai valdanti techniką (amatą) ir turinti ką pasakyti (jos pokalbiai – prasmingi, įžvalgūs, temos – globalios, jautrios). Pati sau menininkė pateikia kūrybinius iššūkius ir drauge pasitikrina, ar jos darbai atliepia širdyje, galvoje užgimusias idėjas, ar išsipildo medžiagoje, pagaliau – ar skamba kaip proporcijų vienis.

Žiūrovas ypač turi ką veikti – žengęs žingsnį į parodos erdvę, papuola į nedidelį spektaklį, kuriame dramą sukuria centrinės ekspozicijos savotiška scenografija iš keramikos. Didžiuliai balti, tarsi kokių dinozaurų kiaušiniai skilę per pusę: taip, kaip skyla pasirodant gyvybei, deja,  gyvybės juose nėra – plonytį balto molio lukštą išraizgiusios kraujagyslės (medžių šaknys, skystas molis, glazūra) sudžiūvusios, pamėlusios ir pajuodusios.

O gal vis dėlto ne taip: kraujagyslės blizga, šviesoje mainosi jų glazūrinės spalvos, gal jos išduoda giliai tūnančią gyvybę, telaukiančią lašelio vandens? „Pabaigos pradžia“ – galvoje besivystančiam siužetui sufleruoja kūrinio pavadinimas. Vadinasi dar kitaip – gyvybės tose kiaušinį išraizgiusiose kraujagyslėse yra, bet vilties – ne. Jei beatodairiškai elgsimės su gamta, pasauliu (pasaulis kaip kiaušinis) viltis tebus tos pajuodusios, išdžiūvusios kraujagyslės.Nebegalinčios pernešti nei kraujo, nei deguonies, o jų blizgesys ir violeto atspalviai – tarsi lavondėmės, kai irimo, nykimo procesas nebesustabdomas.

Taigi tai – centrinė parodos ekspozicija, rodanti menininkės žmogiškąją laikyseną arba pokalbių kryptį, temą. Kiti aplink „Pabaigos pradžią“ sustatyti Alšauskienės kūriniai atskleidžia jos profesionalumo skalę, technologinius ieškojimus ir atradimus. Įvairovė praturtina parodą ir kitokiais, kiek lengvesniais pokalbiais („Meilės pokalbis“, šiųmečiame keramikos simpoziume „Mes-Redukcija“ pabaigtas darbas„Gervė“, pirmasis menininkės parodinis kūrinys „Paslaptis“), o svarbiausia – supažindina ir įtikina, kad autorė ne tik turi apie ką kalbėti, jos pokalbiai ne tušti, ji juos suvaldo, nedaugiažodžiauja, ieško savojo „keraminio“ žodyno.

Jaunoji menininkė pirmajai personalinei parodai nepasirinko jauniesiems dažnai patrauklesnio, neretai ir lengvesnio konceptualaus kelio sprendimo, kurį, ne paslaptis, pirmiausiai reikia „perkąsti“, ar visi tie „konceptai“ nedangsto elementaraus profesionalumo, amato išmanymo stygiaus. Šiuokart aišku – nedangsto, parodoje matome įdomius plokštuminius darbus, lėkštes, kuriuose keramikė talentingai žaidžia formomis ir spalvomis, deriniais su kitomis medžiagomis – metalu, augalais, šaknimis. Dekoratyvinių lėkščių, ciklo „Mirusios kopos“ reljefai pabrėžtinai grubūs, faktūros – šiurkščios, jos atskleidžia kūrinių paviršių spalvų muziką, augalų trapumą. Apskritai, visą parodą jungia rūpestis dėl gamtos, ekologijos, aplinkos pokyčių, nors net nepastebi, todėl krūpteli, kai švelnus balto molio Andante pereina į gyvybės ir mirties priešpriešą, aiškiai išreikštą Fortissimo, kuris netampa riksmu, neviltingu šauksmu, bet, pasitelkus apvalių, harmoningų formų dominavimą, pakreipia pokalbį intelektualia vaga, ieškant išeities, sprendimų – stengiamasi apie tai kalbėti, bet ne rėkti ar atvirai kaltinti.

Taigi sugrįžti į keramiką Alšauskienė tiesiog privalėjo, o kai taip yra, atsiranda ir kas (Konstancija Dzmidavičienė) padrasina bei primena – dar mokantis Kauno kolegijoje, Justino Vienožinskio menų fakultete, menininkė buvo pastebėta. Atsiranda ir kas (Gediminas Šibonis) padeda atgaivinti įgūdžius bei technologijas. Maža to, Kristina Alšauskienė įsitikino, kad „iš keramikos“ galima pragyventi – įkūrusi Keramikos dienos centrą, menininkė jame atveria molio paslaptis ir mažam, ir dideliam, o pati sau galvoje brandina būsimuosius kūrinius.

Paroda veikia iki lapkričio 30 d.

Keramikos muziejus (Rotušės a. 15, Kaunas)

Dirba antradieniais–sekmadieniais 11–17 val., ketvirtadieniais 11–19 val.