Apie meno kūrinių ir lankytojų komunikaciją

Deima Žuklytė 2015-11-09

Komunikacijos modelis pagal Claude’ą E. Shannoną ir Warreną Weaverį teigia, jog žinios perdavimui yra būtini keli elementai: siuntėjas, pats signalas, kanalas ir gavėjas; be to, tarp siuntėjo ir gavėjo įsiterpia barjeras arba triukšmas. Šį procesą vizualiniu ir garsiniu būdu savaip perteikia Vilniaus Dailės Akademijos eskperimentinėje ekspozicijų erdvėje „5 malūnai“ veikianti paroda „Komunikacija“. Jos ekspoziciją sukūrė grafikos magistrantė Anastasija Sosunova, o atidarymo metu Dominykas Digimas ir Edmundas Seilius, kaip teigia patys menininkai, perteikė savo elektroakustines garsines patirtis.

Grafikė Anastasija Sosunova sako, jog šiuo atveju pati paroda yra informacijos šaltinis, kurio galutinis tikslas – lankytojas. Taigi žaiskime pagal autorės pasiūlytas taisykles ir pabandykime rasti atsakymą į klausimą, kaip ši paroda komunikuoja su savo žiūrovais.

Pirmiausia įsivaizduokime: atvira galerijos erdvė (puikiai tinkanti ryšio su praeiviais užmezgimui), eksponatai tolygiai nugulę skirtingose plokštumose, tradiciškai prigludę prie sienų, kabantys, gulintys ant grindų, besileidžiantys į rūsį. Tad vos įėjus į VDA Naujuosius rūmus, lankytojo žvilgsnis užkliūva už vieno iš parodos eksponatų – pirminis kontaktas neišvengiamas. Jis pamato skirtingose medijose sukurtus darbus: estampus, cinko plokštelių kompoziciją, filmų ištraukas, instaliacijas.

Taigi numanomas parodos žiūrovas – praeivis, turintis laisvas 5 ar 15 minučių, greičiausiai pats artimai susijęs su menu – jį kuriantis ar profesionaliai besidomintis. Atsižvelgdama į galimą „pažengusio“ meno suvokėjo lygį, autorė užkoduoja meninius objektus, juos priskirdama atitinkamam komunikacijos modelio elementui. Pavyzdžiui, signalą atitinka abstrakčiais lako liejiniais dekoruota cinko plokščių kompozicija, kuri, pasak autorės, simbolizuoja METI (Messaging to Extra-Terrestrial Intelligence, liet. pranešimai nežemiškam intelektui) veiklą, mat  organizacijos pranešimai yra siunčiami ant metalinių plokštelių.

Visgi autorė, rodos, pamiršta, jog toje pačioje komunikacijos teorijoje yra numatoma ir tokia reikšminga smulkmena: kad gavėjas galėtų suvokti gaunamą informaciją, prieš tai turi įvykti jos atkodavimas. Ernstas Gombrichas veikale „Dailė ir iliuzija. Vaizdavimo psichologijos studija“ (1960) rašo, jog dailininko ir vaizdų vartotojo suvokimo strategijos dažnai skiriasi. Taip atsitiko ir šiuo atveju. Tikrovės objektų reprezentacija gali būti atpažįstama tik tuomet, kai objekto pavidalas vartotojui jau yra pažįstamas. Kadangi menininkė plėtoja marginalinę temą, žiūrovui iškodavimą ir žinios interpretavimą apsunkina šios temos neišmanymas. Tiesa, informacija apie METI veiklą tekstiniu pavidalu pateikiama greta cinko plokščių, tačiau neįsigilinus į jų turinį, daugeliui žiūrovų kompozicija taip ir lieka tik dekoratyvus, abstraktus vaizdas.

Parodoje atskirai eksponuojamos ir METI siunčiamų pranešimų interpretacijos. Tai –taikiai nusiteikusio vyro aktai, sukurti linoraižinio technika ir išeksponuoti ant tarsi domino kaladėlės griūvančių sienelių. Patys aktai ir eksponavimo būdas atskleidžia autorės ironiją jos nagrinėjamo mokslo atžvilgiu. Be to, žmonių figūros vaizduojamos ir greta kartoninės[1] papūgėlės, tarsi stebint, kaip ne žmogus, bet kitas gyvas sutvėrimas reaguoja į neva universalų, visiems suprantamą iškeltos rankos gestą. Šiuose darbuose, taip pat ir anksčiau aptartose cinko plokštėse atsispindi Anastasijos kūrybai būdingi bruožai: elegantiškas abstrakcijos ir figuratyvo derinys, subtilus spalvinis pajautimas, kurie liudija grafikės talentą.

Menininkė žaviai valdo ne tik plokštumoje leidžiančias pasireikšti medijas. Jos įvairiapusiškumas atsiskleidžia gebėjimu puikiai suvaldyti erdvinę formą. Mediniuose juoduose rėmuose ištemptas subanguotas metalinis tinklas savo struktūra ir minimalizmo plastika šiek tiek primena amerikietės postminimalizmo atstovės Evos Hesse kūrybą. Anastasijos tinklo, pavadinto „Priimtu signalu“, įkvėpimo šaltinis buvo Wernerio Herzogo dokumentinis filmas „Tylos ir tamsos žemė“ (1971), tiksliau jo herojės, aklos ir kurčios iš prigimties Finės Straubinger savo likimo žmonių prilyginimas raibuliams tamsiame, giliame ežere. Parodoje rodoma filmo ištrauka, kuri kelia esminį klausimą: kas mes būtume be gebėjimo komunikuoti mums įprastomis formomis? Viena vertus smagu, kad autorė randa taip taikliai jos sumanymą atspindintį video darbą. Kita vertus, gaila, jog jos pačios kurti objektai nėra pakankamai iškalbingi, jog šią žinią perduotų savarankiškai.

Dabar telieka aptarti dar vieną komunikacijos grandinės elementą – barjerą. Jį atitinka ištrauka iš Andrejaus Tarkovskio filmo „Veidrodis“ (1975), kurioje mikčiojantis herojus hipnozės seanso metu bandomas išgydyti nuo šio sutrikimo. Filmo garsai sklinda apžiūrinėjant kitus eksponatus, tačiau realių trikdžių žiūrovams nesudaro, tad atlieka grynai simbolinį vaidmenį.

Taigi kaip parodą įvertintų gana paviršutiniškas, 5 minutes parodai skyręs lankytojas? Pasak psichologo, meno teoretiko Rudolfo Arnheimo, meniškai pavykusiu kūriniu galima laikyti tą, kurio elementai darniai perteikia visumą. Parodoje „Komunikacija“ visi eksponatai darniai plėtoja vieną temą, vieni kitus papildo, tad šiuo atžvilgiu lankytojas veikiausiai ją laikys sėkminga. Visgi jis įžvelgs ir tam tikrus trūkumus. Komunikacijos atžvilgiu ekspozicija yra vizualiai iki galo neiškomunikuota žinutė, daugiausiai bendraujanti ne vaizdiniais, o tekstiniais pavidalais. Tad skubančiam žiūrovui kūriniai pasirodys paprasčiausiai estetiškai patrauklūs objektai, o menininkės koncepcija tikriausiai liks nepastebėta.

Paroda veikia VDA parodų erdvėje ,,5 malūnai“ (Malūnų g. 5) iki lapkričio 17 d.


 



 

[1] Parodos atidarymo metu narvelyje buvo patupdyta gyva banguotoji papūgėlė, gebanti išmokti atkartoti girdimus garsus – išmokstanti „kalbėti“. Visgi vėliau šio sumanymo atsisakyta, pagrindinė priežastis, kaip sako Anastasija „labai paprasta: negaliu disponuoti kito sutvėrimo gyvybe ir paversti jį parodos objektu, nors ir neįtikėtinai gerai papildančiu parodos sumanymą bei atmosferą. Likęs papūgėlės muliažas yra autoironiškas to pripažinimas.“