„One woman show“ – Yoko Ono

„The world’s most famous uknown artist: everybody knows her, but nobody knows what she does“ – „Žymiausia pasaulyje nežinoma menininkė: visi ją žino, bet niekas nežino ką ji daro“ – taip 7-ajame dešimtmetyje Yoko Ono yra apibūdinęs jos antrasis vyras Johnas Lennonas. Nors šiuo metu Yoko Ono yra užsitarnavusi žymios menininkės vardą, tačiau pirmaisiais savo kūrybos metais ji daugumai buvo žinoma kaip Johno Lennono žmona, įvairiais performansais skelbianti taikos idėją pasaulyje, ir kaip moteris, galbūt išskyrusi „The Beatles“. Tiesą pasakius, prieš kelias savaites eidama į jos parodą Niujorke, Modernaus meno muziejuje (MoMa), nešiausi štai tokį žinių apie šią menininkę, bagažą. Ir likau labai nustebinta.

„One woman show: 1960–1971“ – taip vadinosi retrospektyvinė Yoko Ono paroda, pristatanti jos vienos ir kartu su Johnu Lennonu sukurtus darbus. Eksponatai buvo labai įvairūs, nes pati Yoko Ono yra plataus spektro menininkė: tapybos darbai, piešiniai, audio ir vaizdo įrašai, skulptūros, nuotraukos, plakatai etc. Pati autorė laikoma avangardinio meno atstove, kurios kūrybai didelę įtaką darė Fluxus (Jurgis Mačiūnas formaliai pakvietė Yoko Ono prisijungti prie Fluxus grupės, ji netgi dalyvavo pirmojoje jų parodoje 1961 m., tačiau prie Fluxus prisijungti atsisakė, nes norėjo išlikti nepriklausoma). Tai liudijo eksponatas pirmojoje, įvadinėje salėje – obuolys, padėtas ant aukšto, skaidraus stiklo pjedestalo. Obuolį per atidarymo šventę padėjo pati menininkė, o žiūrovai kiekvieną dieną stebėjo, kaip jis puvo ir keitėsi, o jo pavidalas kalbėjo apie laikinumą, nepastovumą ir privertė kiekvieną permąstyti savo vertybes.

Nors darbų spektras ir buvo labai įvairus, tačiau ekspozicija buvo sudėliota labai aiškiai ir paprastai. Visi skirtingų tipų kūriniai buvo eksponuojami atskirose salėse, tarp jų buvo ir kelios interaktyvios vietos. Viena labiausiai intriguojančių – „Touchroom“ („Lietimų kambarys“), kuriame žiūrovai buvo skatinami liesti vienas kitą. Šioje parodoje kūno tema buvo viena iš pagrindinių. Menininkė eksponavo savo filmus bei nuotraukas, kuriuose vaizduojami nuogi vyrai ir moterys. Filmuose buvo rodomos įvairios kūno vietos, tačiau dažniausiai – genitalijos. Šiais darbai menininkė kalba apie socialinių sluoksnių hierarchiją ir nori parodyti, jog visi yra lygūs ir visi turi kai ką bendro – kūną.

Nuo savo pirmųjų parodų Yoko Ono pasižymi noru ekspozicijose sumažinti arba išvis ištrinti ribas tarp meno ir gyvenimo bei menininko ir žiūrovo. Šiuo aspektu įdomiausias buvo „Bagpiece“ („Maišo kūrinys“) arba, kaip pati autorė apibūdino, „Invisibility Cloak“ („Nematomas apsiaustas“). Salės kampe stovėjo balta pakyla, ant jos buvo padėtas didelis tamsios medžiagos gabalas, po kuriuo kviečiamas palįsti žiūrovas galėjo kurti savo meną – daryti įvairiausias figūras, skleisti garsus. Po šia paklode esantis žmogus lieka nematomas, tačiau pats jis gali matyti žiūrovą ir jo išraišką. Šiuo kūriniu autorė išreiškia, kokia nematoma ji jautėsi didžiąją savo gyvenimo dalį, ypač būdama šalia Johno Lennono. Kita „atrakcija“ šioje parodoje buvo kūrinys „To see the sky“ („Pamatyti Dangų“). Tai statūs, tris kartus spirale apsivynioję strypą laiptai, vedantys į saulės apšviestą erdvę. Tačiau kadangi toje vietoje sienos yra baltos, atsispindėjusi saulė tarsi apakina ir žiūrovas apsvaigsta nuo šviesos bei aukščio. Žiūrėjimas į dangų apsvaigina, o laiptai pradeda atrodyti labai nestabilūs – ne vienas žiūrovas jais nulipa drebančiomis kojomis. Dangaus tema taip pat liečiama ir kitame darbe „Sky TV“ („Dangaus televizija“), kuriame per televizorių yra rodoma tiesioginė dangaus transliacija. Gamta, dangus yra dažna menininkės tema, kuomet ji kalba apie neribotumą, nepastovumą ar destrukciją. Kaip ir tie laiptai, kurie tarsi perspėja, kad siekti šviesos gali būti labai pavojinga.

Šioje ekspozicijoje taip pat daug dėmesio skirta Yoko Ono muzikai. Ji buvo pristatyta atskirame kambaryje, ant kurio durų buvo užrašytas menininkės buvusios muzikos grupės pavadinimas „Plastic Ono Band“. Viso kambario sienos buvo iškabinėtos autorės plokštelių viršeliais, o palei sienas einantis suoliukas leido žiūrovui atsikvėpti ir per šalia esančias ausines atsisėdus pasiklausyti įvairiausių grupės kurinių.

Mane labiausiai nustebino tai, kad nors šioje parodoje ir buvo kalbama labai įvairiomis temomis (karas ir taika, kūnas ir lytis, socialiniai sluoksniai, gamta ir destrukcija), tačiau ekspozicijoje vyravo tikra harmonija, viskas buvo surikiuota ir sustatyta į tinkamas vietas ir puikiai atskleidė menininkės ir stilistines, ir idėjines tendencijas. O kadangi Yoko Ono per šį laikotarpį išbando beveik visas įmanomas meno šakas, nes bendravo su labai daug įvairių jai įtaką padariusių menininkų, kartu ši paroda atskleidžia ir bendrą laikotarpio meno pasaulio situaciją.