Pavasario gėrybės

 

Vieną saulėtą šio greitai atėjusio pavasario popietę mane į savo namus su šilta šypsena įsileidžia menininkė Lina Zareckaitė. Sakoma, laimingiausi žmonės yra tie, kurie gyvenime daro tai, ko iš tiesų trokšta ir tai puikiai atsispindi jaunosios dailininkės veide. Prieš kelis metus paklausiusi tėvų patarimo ir baigusi studijas Kauno technologijos universiteto Vadybos ir administravimo fakultete ji suprato einanti blogu keliu ir, nusprendusi toliau nešvaistyti laiko veltui, Lina visu greičiu puolė į meno pasaulį, kuriam visada jautėsi priklausanti. Per dvejus pastaruosius metus menininkė jau yra surengusi tris personalines parodas ir dalyvavusi dvejose bendrose parodose Lietuvoje bei pamažu bando skintis kelią Norvegijoje. Kaip pati Lina teigia, „Sveikas požiūris į gyvenimą, tikėjimas savo jėgomis ir, svarbiausia, nuolatinis darbas su savimi (o kas sakė, kad tai yra lengva?), gali padėti atrasti tai, ko ieškome – kažkam reikia vidinės harmonijos, kitam – išvaikyti nesibaigiantį chaosą savo sieloje, aš tapydama išsivalau ir iškraunu susikaupusias mintis ir energiją“.

 

Kartu aptarusios jos dekoruotas namų Vilniuje interjero detales ir gerdamos arbatą,  patraukiame žiūrėti darbų, puošiančių namų sienas. Erdvė didelė ir šviesi, dėl to nemažos apimties dekoratyvūs paveikslai puikiai tinka jaukioje namų aplinkoje. Mane iš karto paperka šiltą atmosferą kuriančios švelnios žemės spalvos, kurių paletė pereina nuo šviesiai gelsvos iki tamsiai rusvos, tačiau tarpais pertraukiamos ryškiai mėlyna, geltona ar raudona spalvomis. Nors kai kurie spalvų deriniai yra gana netikėti, paveiksluose vis tiek gula harmoningai, tarsi kurdami ritmą. Abstrakčios linijos, organinės formos, kuriančios daug asociacijų, mane tarsi užhipnotizuoja. Kartu su žuvytėmis, kurios tampa lyg kiekvieno paveikslo akcentu ir vedliu, pasineriu į nematytą pasaulį, kartais tamsų, rodos, be šviesos tunelio gale, kartais šviesų ir džiuginantį. Manyje tarsi atgyja nuolatinis neišsprendžiamas konfliktas tarp gero ir blogo, šviesaus ir tamsaus, ir tik pats turi nuspręsti kurią pusę nori matyti. Neregėto pasaulio daugialypiškumas, išnyrančios ir vėl dingstančios formos priverčia susimąstyti apie pasaulio jėgą ir trapumą tuo pačiu metu.

 

Mano mintis pertraukia staiga nušvitęs Linos veidas – ji pradeda kalbėti apie savo kūrybinį procesą: „Prie paveikslo dirbu labai ilgai. Kiekvieną dieną grįžtu ir vis tepu naują dažų sluoksnį, kuriu naujas formas, improvizuoju ir mėgaujuosi, o suklydusi stengiuosi klaidą paversti privalumu. Aš niekada iki galo neužbaigiu darbo“, – sako Lina žiūrėdama į savo paveikslus, – „Jau ir dabar galėčiau kai kuriuos dalykus pakeisti, pakoreguoti ar patobulinti“, – priduria ji. Būtent daug dienų trunkantis darbas,  grįžimas prie paveikslo su naujomis idėjomis ir mintimis gimdo įdomias, nematytas formas, kurias jungia panašus koloritas ir žuvys, kurios tarsi plaukioja tame pačiame vandenyje ir veda mus per paveiksluose besitęsiančią istoriją. Kadangi menininkės darbai yra be pavadinimų, tai suteikia puikią galimybę kiekvienam žiūrovui susikurti savo istoriją, tokią, kokią jis mato pats, neįstatytas į jokius rėmus ir be jokių užuominų.

 

Tačiau, vienas svarbiausių aspektų Zareckaitės darbuose, yra faktūra, kuriama daugiasluoksne tapyba. „Techniniu požiūriu tai pastozinė, aukšto reljefo tapyba, kuri nenaudoja paletės, nes drobės paviršius jai ir yra paletė. Dėl tos pačios priežasties tai daugiasluoksnė, persidengimais ir atodangomis kalbanti tapyba – nepageidautini spalviniai deriniai nenuskutami, bet dengiami naujais, kol galų gale gaunamas norimas rezultatas.“ – teigia Stasys Mostauskis recenzijoje apžvelgdamas jaunosios menininkės parodą „Ichtis“ Ukmergėje (žr. Gintarė Žaltauskaitė, „Ukmergėje atidaryta Linos Zareckaitės tapybos darbų paroda „Ichtis“, lzinios.lt, 2015 01 12lzinios.lt/lzinios/lzinios-lt-rekomenduoja/ukmergeje-atidaryta-linos-zareckaites-tapybos-darbu-paroda-ichtis-/194591). Dėdama sluoksnį ant sluoksnio, maišydama akrilinius, aliejinius dažus bei liedama akvarelę vienoje drobėje, kai kur pereidama į ramias lesiruotes, kai kur raižydama dažus, kai kur šiaušdama paviršių autorė tarsi kuria dar vieną istoriją šalia vaizdinės ir bendrą paveikslo nuotaiką. Pastebėjusi,  kaip tyrinėju faktūrą, Lina prisiartinusi pradeda rankomis glostyti paveikslo paviršių ir sako, jog jai patinka, kai žiūrovas pastebi šiuos dalykus ir priėjęs arčiau gali pats apčiuopti tuos sluoksnius dažų, kalveles, griovelius, kurie tarsi leidžia įsivaizduoti dailininko darbo eigą, pastangas. Juk meno darbų lytėjimas gali sukelti dar neatpažintų ir visai kitokių potyrių nei leidžia rega.

 

Pabaigusi arbatą, padėkoju už viešnagę ir su kokia šypsena buvau pasitikta, su tokia pačia esu ir išlydima. Išėjusi dar ilgai galvoju apie dailininkę, palikusią man labai didelį įspūdį ir įkvėpusią nepasiduoti bei rasti veiklą, kuri ir man suteiktų tiek daug laimės. Kaip greitai ir kupinas vaisių užuomazgų ateina pavasaris gamtoje, taip į meno pasaulį lyg į savo natūralią erdvę atėjo ir Lina, pilna idėjų ir noro mokytis. Tikiu, kad jos kūryboje greitai ateisianti vasara taip niekada ir nesibaigs.