Klaipėdoje susibūrusio teatro „Apeironas“ pavadinimo reikšmė – neapibrėžtas, beribis – kelia dvejopas mintis. Beribiškumas tarsi atliepia teatro ambicijas aprėpti daugelį dalykų, tačiau peržiūrėjus ne vieną šio teatro spektaklį atrodo, kad dar visai jaunas teatras jau turi tam tikrą gana gerai atpažįstamą stilistiką, temų, į kurias dažnai pasineria, lauką, vyraujančius darbo principus, kūrybinę komandą.
Balandžio 17-osios vakarą į „Menų spaustuvės“ Juodąją salę gausus būrys alternatyviosios operos ir multidisciplininio meno gerbėjų susirinko stebėti „Olympian machine“ premjeros, kurios idėjos ir garso montažo autorius – Arturas Bumšteinas.
Kauno Juozo Grušo meno gimnazijoje etnokultūros pamokas pradinukams vedančio, folkloro ansambliui „Dzingulis“ vadovaujančio, Jono Paliaus II gimnazijoje muzikos mokančio ir žygeivių bei folkloro ansamblio „Gilė“ veiklą organizuojančio, 2016-aisiais Metų mokytojo vardą pelniusio Artūro Sinkevičiaus pamokose mokiniai naršo internete, susipažįsta su įvairiais muzikos instrumentais, šiuolaikiškai interpretuoja lietuvių liaudies dainas, pažindinasi su skirtingų tautų muzika. Su pozityviu ir humoro jausmo nepritrūkstančiu A. Sinkevičiumi kalbame apie mokytojo kelio pradžią, patirtis ir iššūkių nestokojantį darbą, kuriame, pasak jo, svarbiausia būti žmogumi.
Visų Vilniaus Jeruzalės rajono gatvių pavadinimai kelia šypseną: Rugių, Kviečių, Avižų, Braškių, Pievų, Aviečių... Tarsi sode, o ne mieste gyvenčiau! Iš tiesų, kadaise Jeruzalė buvo kaimas, nutolęs nuo miesto centro. Tai mena dar ir dabar išlikę privatūs senos statybos namai, kurie žiemą šildomi malkomis ir skleidžia malonų dūmų kvapą, taip primenantį kaimiškas vietoves. Tačiau šiandien Jeruzalė yra toli gražu ne Vilniaus paribiai.
Su tapytoju Simonu Kuliešiumi susitikome VDU menų galerijoje „g101“, parodos „Socialinių plytų peizažas: Dr a Wing“ fone. Tai naujausia menininko paroda, kurioje pirmą kartą rodomi S. Kuliešio piešiniai. Nors daugiausiai dėmesio menininkas skiria tapybai, tačiau surengti vien tik piešinių parodą buvo sena jo svajonė. Su S. Kuliešiumi kalbamės ne tik apie jo parodą, bet ir apie kūrybinį procesą, inspiracijas kurti ir kodėl menininkas negali nekurti.
„Metropolitan Opera“ teatro scenoje, operoje„ Luiza Miler“ legendinis tenoras P. Domingo pagrindinį Rudolfo vaidmenį atliko 1971–1979 m. ir buvo vienas iš daugiausiai kartų dainavusių šią rolę. Šiemet šis tenoras ėmėsi dainuoti baritonui skirto Millerio vaidmens. Naująjame sezone jaunąjį įsimylėjėlį Rudolfą atliks vienas pažangiausių šių laikų tenorų Piotras Beczała. Prieš prasidedant repeticijoms „Metropolitan Opera“ surengė video konferenciją, kurios metu du dainininkai aptarė operą, karjeros perspektyvas ir jų planus artėjančiame 2018–2019 m. sezone.
Filmo „Jūsų Vincentas“ režisieriai Dorota Kobiela ir Hughas Welchmanas pirmieji pasaulyje sukūrė animacinį filmą aliejinės tapybos technika, pasakojantį apie dailininko postimpresionisto Vincento Van Gogho mirtį. „Kino pavasario“ metu susitikome su režisieriais pasikalbėti apie jų pirmąjį ilgo metro filmą.
Apie menininkę Reginą Pečiulytę sužinojau iš negausių internetinėje erdvėje rastų biografijos nuotrupų. Dailininkė yra baigusi dailės istorijos ir teorijos studijas VDA, studijavusi filosofiją ir rusų filologiją. Šis platus humanitarinių interesų spektras perša mintį, kad ir kūrybinėje veikloje autorė turėtų domėtis žmogaus būsena, ieškoti giluminių atsakymų į klausimus, kurie iškyla kiekvienam – kas mes, iš kur atėjome ir kur einame?
Neseniai teko pasikalbėti su naujai susikūrusio ansamblio nariais: Gabriele Ašmontaite, Lukrecija Stonkute, Emile Ribokaite ir Zbignevu Levickiu, rengiančiais koncertą Šv. Velykų proga. Pokalbis jaukioje Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vargonų auditorijoje buvo linksmas ir šiltas. Atlikėjai dalinosi tuo, kas paprastai lieka užkulsiuose: iškilusiais organizavimo, atlikimo iššūkiais, taip pat savo muzikinėmis įžvalgomis.
Šiais metais „Kino pavasario“ festivalyje rodomas „Jūsų Vincentas“ suteikė žiūrovams unikalią galimybę tapti kino istorijos liudininkais ir pamatyti pirmąjį pasaulyje aliejiniais dažais tapytą pilno metro filmą. Filme tapybiškai vaizduojami įvykiai nukelia į laikotarpį praėjus metams po paslaptingos Vincento Van Gogo mirties, kaip tapo įprasta manyti – savižudybės.
„Tik pažiūrėk! Jis ateina!“, cyptelėjo šalia sėdėjusios, dar mokykloje besimokančios merginos. Ir nenuostabu, ši reakcija dirigento tikrai pelnyta. Energingai įbėgęs ir užšokęs ant dirigento pakylos, Martynas Stakionis save nebyliai pristatė – buvo aišku, jog tą vakarą, kovo 24-ąją, Lietuvos nacionalinės filharmonijos publika į svajų bangas nepanirs. Greičiau jau išgyvens Johanneso Brahmso inspiruotas jausmų audras.
Tradiciškai pavasaris prasideda filmų maratonu – Kino pavasariu, šiemet vykstančiu kovo 15 – 29 dienomis. Festivalyje pristatoma lietuviškų trumpametražių filmų programa, kurią apžvelgia Miglė Muderzbakaitė.
Prieš mūsų vidines minčių akis – tyla smėlio gurgždėjime ir neįprastai jautrus meistro susitikimas su Margarita, it adatos varstantis galvą. Prieš mus – meistras ir jo amžinieji namai – miegas, kurį saugo Margarita. Meistras – pretenzingas išsireiškimas, ypač meno pasaulyje, o labiausiai mūsų dienomis, kai visuomenė valdoma produkcijos ir naudos dėsnių. Meistru sau leisiu vadinti šio straipsnio herojų, jaunąjį grafikos dizainerį Lauryną Kamarauską, turėdamas omenyje ne žėruojantį rinkos pragaro ratą, o tai, kas yra demonų buveinės sargo akyse ir rankose – menininką.
Airijoje Golvėjaus mieste vasarį vykusiame teatro vaikams ir kūdikiams festivalyje „Plačiai atmerktos akys“ lankėsi teatro vaikams „Teatriukas“ aktorė Dalia Mikoliūnaitė ir „Pojūčių teatro“ režisierė Karolina Žernytė. Teatro kūdikiams idėjų įkvėptos kūrėjos dalijasi festivalio įspūdžiais.
Kovo 3 d. Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko antroji kompozitoriaus Gintaro Sodeikos operos „Post futurum” premjera, tą vakarą diriguota maestro Roberto Šerveniko. Operoje, įprasminančioje 1918 m. įvykius, ironiškas žvilgsnis nukreipiamas į pačių tautiečių negatyvumu persmelktą dabartinės Lietuvos vertinimą ir paviršutiniškai traktuojamą nacionalinio veikalo sampratą.
Šiuolaikinis kūrinys visada susilaukia didžiulio susidomėjimo, o ypač tada, kada būna pristatomas sustabarėjusioje ir itin klasikinėje LNOBT scenoje. Minint valstybės atkūrimo šimtmetį LNOBT savo žiūrovus pakvietė į Gintaro Sodeikos dviejų veiksmų operą „Post futurum“, kurios premjera įvyko kovo 2 ir 3 dienomis.