Paleidžiant būtąjį laiką

Laura Šimkutė 2019-02-13
Ieva Savickaitė ir Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.

Pastaruoju metu ne kartą teko susidurti su situacijomis, kai bandomas apginti tikrasis à la aukštasis menas. Klasikinės formos, nors daugeliu atvejų jau pasenusios ir nebepaveikios, yra iškeliamos aukščiau eksperimentų. Ne tik valstybės, bet ir teatro šimtmečio fone mintys nostalgiškai nuklysta į buvusį laiką. T. Bernhardo pjesėje „Teatralas“ kaip tik susiduriame su praėjusiame laike įstrigusiu, tradicinėmis formomis bei teatro magija labiau už viską tikinčiu Bruskonu. Tad nenuostabu, kad eksperimentams atviram režisieriui Jonui Terteliui, kaip jis sako interviu, iš pradžių pjesė labai nepatiko.


 

Racionaliai suvaldyta netvarka

Monika Radžiūnaitė, „Kaip gražu, kai tavęs nėra“, nuotr. G. Jasinsko

Aliejinė tapyba yra apie laiką. Laiką, praleistą prie molberto ir paletės ruošiantis kūrybiniam procesui, dažų maišymą ir perkėlimą ant drobės, jų džiūvimo procesą, naujo sluoksnio tapymą ir laukimą, kada laku padengta kūrinys nukeliaus iš dirbtuvių į eksponavimą vietą. Paveikslai yra dailininko istorinės patirties ir išgyvenimų ekranai, tačiau tapybos medija yra apie išlaikymą ir konservavimą – (ne)egzistavusios praeities akimirkos išsaugojimą ateičiai. Į Monikos Radžiūnaitės parodą „Stultus Pictorem“ atėjau klausdama savęs, ar įmanoma išspręsti tapybos pobūdyje užprogramuotą konfliktą ir įkūnyti vaizde dabarties tiesą.


 

Nuo bjaurasties link... grožio?

„Šventė“. D. Stankevičiaus nuotr.

Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Šventė“ inspiravo Juozo Grušo „Trys paradoksinės novelės apie švarą“. Režisierius, rašydamas scenarijų, iš rašytojo novelių pasiskolino tik pagrindinę veikėją ir dalį temų, kurias papildė jam rūpimais kontekstais, aktualijomis ir dabarties simboliais.


 

Bekuriant muzikinę gyvybę

Eva Reiter, nuotr. šaltinis evareiter.com

Eva Reiter – ryški senosios ir šiuolaikinės austrų muzikos atlikėja bei kompozitorė, kuri nebijo eiti savo keliu. Jos kūrybos nesupainiosi su niekuo kitu – garsinės erdvės tarsi kruopščiai sumontuoti sonoriniai stebuklai kuriamos jos pačios įvaldytais instrumentais viola da gamba ir išilgine fleita. Apie muzikines įtakas ir klampų bei stebuklingą vidinį muzikos gimdymo procesą su muzike kalbėjosi Ona Jarmalavičiūtė.


 

Teatro kūrėja Jane Arnfield: Svarbu palaikyti dialogą tarp teatro ir mokslo

Jane Arnfield, „performansas Alavanis žiedas“, nuotr. šaltinis thetinring.com

Šių metų pradžioje menininkė, teatro kūrėja Jane Arnfield lankėsi Kaune. Lietuvoje ji viešėjo nebe pirmą kartą – praėjusiais metais dalyvavo VDU vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Teatras ir atminties karai“, kurioje pristatė savo performansą „Alavinis žiedas“. Šį kartą menininkė atvyko su edukacine misija. Su J. Arnfield kalbamės apie jos performansą „Alavinis žiedas“, autentiškos, dokumentinės medžiagos adaptavimo scenai ypatumus, teatro menininkų ir teoretikų santykį.


 

Laikas išmokti kalbėti(s)

Laura Šimkutė 2019-02-06
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.

Kai mokiausi mokykloje, per etikos pamokas mokytojai rodydavo filmus, paliečiančius socialines problemas, tikėdamiesi, kad jie paveiks kaip prevencinė priemonė prieš narkotikus, savo kūno pardavinėjimą, patyčias ir kt. Kalbėtis nebuvo priimtina, tik tyliai žiūrėti filmus ir šifruotis jų siunčiamą informaciją.  Tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks“ leido sugrįžti prie neišsemiamos vienišo ir nesuprasto, savo vietos pasaulyje ieškančio jauno žmogaus temos.


 

Trikdantys autoportreto atšvaitai

Indrės Ercmonaitės darbas, nuotr. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės

Žurnalo „Pašvaistė“ jubiliejinės dešimties metų sukakties proga Vilniaus Rašytojų klube sausio 22 d. atidaryta paroda „Autoportretas pašvaistėje“. Jos kuratorė Austėja Mikuckytė-Mateikienė pristatė jaunosios kartos tapytojų – Indrės Ercmonaitės ir Kristinos Kurilionok – autoportretus. Ekspozicijoje pabrėžiamas santykis – ar tai būtų žmogaus ir gyvūno, ar dviejų žmonių, ar žmogaus ir į jį žiūrinčiojo – žvilgsnis visuomet atgręžtas ir ieškantis kontakto. Kaip ir paties žurnalo jaunimui tematika, ši paroda atspindi jauno žmogaus problemas: savęs pažinimą, aplinkos, kuri dažnai priešinasi, suvokimą.


 

Muzikologo Christiano Heindlio kelias

Christianas Heindlis, nuotr. M. Publig

Šis žmogus visą savo gyvenimą ir karjerą paskyrė vienam tikslui – pasauliui pristatyti Austrijos modernios muzikos sceną. Muzikologas ir žurnalistas Christianas Heindlis, ko gero, asmeniškai pažįsta daugiau austrų kilmės kompozitorių, nei bet kuris kitas šių dienų muzikologas. Heindlis dalina patarimus dirbantiems su šiuolaikine rimtąja muzika ir pasakoja apie savo profesinę gyvenimo patirtį.


 

Apie koncertų ciklą „CRRNT“ ir alternatyvią muziką

Domantas Pūras 2019-01-21
 „Aurelijus Užameckis Axiom“ koncertas Kauno menininkų namuose, nuotr. Enesto Lylaus

Vis dažniau baruose, klubuose ir tiesiog miestuose galime nugirsti keistesnės, neįprastos muzikos skambesį. Alternatyviosios akademinės bei elektroninės muzikos festivalių lankytojų kiekis ir susidomėjimas jais auga. Lietuvos muzikinis pogrindis pradėjo sparčiai kisti. Vieną vėlų žiemos penktadienį susitikau su keturiais vyrais, atsakingais už alternatyvios muzikos koncertų ciklą „CRRNT“. Tai Aurelijus Užameckis, Kristupas Gikas, Kazimieras Jušinskas ir Simonas Kaupinis. Norėjau šiek tiek daugiau išsiaiškinti apie jų veiklą ir atstovaujamą muziką.


 

Die Wisdom Vendor

Rūtos Matulevičiūtės paroda „Wisdom Vendor“, nuotr. Vyto Nomado

2019-uosius Pamėnkalnio galerijoje pradėjęs Rūtos Matulevičiūtės „Wisdom Vendor“ atvejis forma juodai iškrenta iš paprastai tapybiško pačios menininkės konteksto, o ir ekspozicijų erdvei, pratusiai prie sienas klojančios tapybos ar išsibarsčiusių skulptūrinių objektų, neatrodo labai patogus.


 

(Ne)lauktas atsisveikinimas su „Traviata“

„Traviata“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Lietuvio pasąmonėje yra įsitvirtinusi nuomonė, jog su G. Verdi opera „Traviata“ privaloma sutikti Naujuosius metus. Net ir tas žmogus, kuris gyvenime nėra buvęs operoje, „Traviatos“ pavadinimą žino ar bent jau yra girdėjęs. Per 98-erius metus LNOBT scenoje „Traviata“ rodyta daugiau nei 800 kartų.


 

Kas įsiminė 2018-aisiais?

2018-12-31
„Šokis  dulkių siurbliui ir tėčiui", nuotr. L. Vansevičienė, Menų spaustuvės archyvas

Jaunosios kritikos forumo „M-puslapiai“ autoriai pasidalino 2018-ųjų metų įspūdžiais: labiausiai įsiminusiais jaunaisiais menininkais, projektais ir pastebėjimais, ko šiemet stigo teatro, muzikos, dailės ir kino srityse.


 

Kūrybinės dovanos

Menininkų dilemos, kurios kartojasi kiekvienąmet.


 

Jei kabinu ant sienos, vadinasi tai menas

Ikea instrukcija, kaip prisiklijuoti paveiklą prie sienos, nuotr. šaltinis ikea.lt

Modernus ir šiuolaikinis menas – tikras nesusipratimas. Suprantamas menas – tai, ką tautiečiai gausiai perka ir kabinasi savo namuose. Pažvelkime tiesai į akis. Populiariausia Vilniaus galerija (cha, jau pats populiarios galerijos išsireiškimas skamba kaip oksimoronas), prekiaujanti namų dekorui skirtais paveikslais, yra „Ikea“.


 

Jie ateina Helverio

„Helverio naktis“, nuotr. E. Sabaliauskaitės

Gruodžio 11d. Menų spaustuvėje svečiavosi Klaipėdos Jaunimo teatras ir lauktuvių vilniečiams atvežė Valentino Masalskio režisuotą spektaklį „Helverio naktis“. Režisieriaus sprendimas dirbti su šia drama nestebina – ji kelia šiandien aktualias temas. Valandos su puse trukmės kūrinys – nuoširdaus žmogiškumo ir absoliutaus antihumaniškumo susidūrimas.


 

Dviejų Korėjų nesusijungimas

Spektaklio „Dvi Korėjos“ plakatas

Susitikime su režisieriais, kuriame dalyvavo Gintaras Varnas, Jonas Vaitkus ir Eimuntas Nekrošius, buvo išsakyta mintis, kad jaunieji teatro režisieriai nekuria madų, o jomis seka. Drįsčiau paprieštarauti šiai užkietėjusių teatro vilkų minčiai ir pareikšti, kad šiuo metu lietuviškojo teatro miškuose lizdus ima sukti tikrai įdomi režisierių karta. O Gintaro Varno auklėtinė Kamilė Gudmonaitė yra bene viena perspektyviausių šios kartos atstovių, turinti daug potencialo gan greitai tapti naujų teatro madų kūrėja.


 

Besmegenizmas

Rasa Jančiauskaitė dalinasi kalėdinio vartotojo portretu.


 

Apie nemokšiškai žaginamą teatrą

Nieko 2018-12-20
„Hamletmachine“, nuotr. iš Artūro Areimos teatro archyvo

Šiandien „Kably“ žiūrėjau Artūro Areimos pastatytą Heinerio Müllerio „Hamletmachine“ ir net nežinau, nuo ko pradėti. Pasirodo, galima pastatyti spektaklį, kuris būtų mažiau nei nieko. Kuris būtų mažiau nei perskaitymas.