Fokstrotas su mirtimi

„Fokstrotas“

Gerus filmus geriau atrasti vėliau, negu niekada. Neseniai Skalvijos kino teatre rodytas šių metų „Kino pavasaryje“ pristatytas lenkų kilmės žydų režisieriaus Samuelio Maozo filmas „Fokstrotas“. Filmas Venecijos kino festivalyje buvo apdovanotas Didžiuoju prizu, surinko daugybę kitų festivalių apdovanojimų. Tai antrasis vaidybinis Maozo filmas, kuris, kaip ir pirmasis, buvo įkvėptas asmeninės dalyvavimo Izraelio ir Libano kariniame konflikte patirties.


 

Tapti geto dalimi

„Getas“, nuotr. D. Stankevičiaus

Režisieriui Gintarui Varnui, su teatru „Utopia“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastačiusiam spektaklį „Getas“, pavyko getą suvokti kaip neatsiejamą nuo šiandienos. Čia į teatrinį įvykį žvelgta kaip į individo gyvenimą – žiūrovas nejučia tampa geto dalimi arba siekia jį sugriauti.


 

Nepaprastas susipažinimas su nikelharpa

Didier François, nuotr. šaltinis wikipedia.org

Rugsėjo mėnesį Vilniaus koncertų salėse karaliauja 28-asis Tarptautinis senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale“, kuris savo klausytojams nepaliauja siūlyti vieno muzikinio siurprizo po kito. Šio penktadienio vakarą vilniečius į įspūdingą Valdovų rūmų koncertų salę masino ir traukė Lietuvoje dar nematytas senovinis instrumentas liežuvį pamankštinti reikalaujančiu pavadinimu – nikelharpa (šved. nyckelharpa).


 

Viduramžiško skambesio prisiminimas

Vokalinis ansamblis „Jerycho“, nuotr. šaltinis jerycho2013.tumblr.com

Festivalio „Banchetto musicale“ koncerte „Vox nostra“ skambėjo įvairių tipų organumai. Juos atliekant buvo demonstruojamos viduramžių sakraliosios vokalinės muzikos skambesio platybės, gerai aidinčios giliuose Pranciškonų vienuolyno bažnyčios skliautuose.


 

Šviesos fenomeno apmąstymai. Didingumas ir deprivacija

James Turrell, „Tewlwolow Kernow", 2013, nuotr. šaltinis jamesturrell.com/

Šviesa mistiška, paslaptinga, ji – didingumo apraiška, todėl ją siejame su Dievo sąvoka. Anglų kalboje dažna frazė to see the light, reiškianti kelio į Dievą radimą. Ėjimas į šviesą virsta Dievo paieškomis, kurias bandoma išreikšti tekstais, atvaizdais, dainomis, ritualais.

Sensorinė deprivacija – tai vienas stipriausių poveikių, kuriuos gali sukelti šviesa. Deprivacija – nepriteklius, trūkumas, netektis. Šviesa gali būti panaudota padėti žmogui, kaip terapija, būdas pažadinti vidinį balsą. Tokio panaudojimo pavyzdys būtų menininko Jameso Turrellio darbai.


 

Neracionalus žmogus

Diogo Evangelista, „Besisukantis ratas"

Į Diogo Evangelistos kuriamą erdvę įslinkęs stebėtojas, susidūręs su iš tamsos išnyrančia blizgančia humanoido galva, stebinčia ateivius, gali pasijusti lyg būtų įžengęs į savarankiškai funkcionuojančio organizmo vidurius. Heterotopinė erdvė talpina žėrėjimu geismą žadinančius pusiau robotų skeletus, mirksinčiame televizoriuje dirbtinai gestikuliuojantį primatą, videodarbus, ruošiančius kelionei į kosmosą ir iš Šiuolaikinio meno centro skulptūrų kiemo sklindantį LED’inį saulėtekį.


 

Ingos Likšaitės kvietimas džiaugtis

Inga Likšaitė, parodos „Bangos. Kvietimas džiaugtis“ eksponatas, nuotr. I. Likšaitės

Antano Mončio namuose-muziejuje veikia dailininkės, tekstilininkės Ingos Likšaitės solo paroda „Bangos. Kvietimas džiaugtis“. Menininkė pristato aštuoniolika 2005–2016 m. sukurtų įvairaus pobūdžio tekstilės kūrinių: nuo mišria technika atliktų veltinių eksperimentų, ant drobės ar lino siūtų eskizų iki tarptautinėse parodose pripažintų skaitmeniniu siuvinėjimu sukurtų darbų.


 

Šviesos fenomeno apmąstymai. Vaizduotė ir didingumas

Paulius Šliaupa, „Regėjimo lenta", 2015

Kiekvienas suvokėjas išgyvena skirtingas didingumo patirtis, kurios palieka skirtingą įspaudą jo sąmonėje ir vaizduotėje. Vėliau, transformuojant šias patirtis į meno kūrinius, jos vėl įgauna dalelę to universalumo, neįvardijamos laisvės. Mano – tapytojo – kūryboje glaudžiai persimaišo šviesa, vaizduotė, pojūčiai, didingumas ir atminties temos, todėl nagrinėsiu jas kaip glaudžiai susijusias, kuriančias vientisus derinius.


 

Tyrimas per patyrimo prizmę

„Džiugai Open Air“ simpoziumo akimirka, nuotr. V. Paplausko

„BiteVilnius AiR“ rezidencijos organizuojamo „Džiugai Open Air“ savaitgalio simpoziumo idėja pagrįsta Ažuožeriuose, Anykščių rajone, 1988 ir 1989 m. vykusiais pirmaisiais hepeningų festivaliais Lietuvoje, inicijuotais Gintaro Sodeikos. Netoliese esančiame Džiugų kaime, Anykščių rajone, 2016 metais įkurta „BiteVilnius AiR“ erdvė simboliškai aproprijuoja pirmuosius tokio pobūdžio menininkų susibūrimus šalyje, kurie yra ir svarbus menininkės ir meno pedagogės, rezidencijos įkūrėjos Marijos Griniuk tyrimo objektas. Atsispirdama nuo pirmojo tokio performatyvaus, neinstitucinio, menininkų iniciatyva suburto renginio, „BiteVilnius AiR“ rezidencija meta simbolišką iššūkį Lietuvos meno laukui.


 

Trijų moterų troškimai

Miglė Kosinskaitė, „Salvadoro vaikystė“, nuotr. A. Krauleidžio-Vermonto

Atrodytų, kad vasara diktuoja savo ritmą – kaskart lėtą ir neįpareigojantį, turintį savotiško žavesio. Leidžiantį individui neįpareigojančiai reflektuoti tikrovę ir galbūt kurti projekcijas į ateitį. Ne tik dvasiškai, bet ir kūniškai pasinerti į troškimus. Tokios mintys kilo aplankius Palangos „Ramybės“ galeriją, kurioje veikia trijų menininkių atskiros parodos – tapytojos Miglės Kosinskaitės, tekstilininkės Eglės Gandos Bogdanienės ir Paryžiuje gyvenančios menininkės Rūtos Jusionytės.


 

Miniatiūriniai Vytauto Kuso fragmentai

Vytautas Kusas, „Miniatiūrų pasaulis“, nuotr. D. Aleksandravičiūtės

Nuo šių metų gegužės 25-osios pačiame Palangos centre (Vytauto g. 110) veikia dailininko ir poeto Vytauto Kuso lauko paroda – instaliacija „Miniatiūrų pasaulis“. Vytautas Kusas Lietuvą stebina sukūręs mažiausio dydžio smuiką, knygą, gitarą, stalą ir kėdę prie jo, nutapęs netikėčiausios formos paveikslą-rutulį, ilgiausią miniatiūrą ir sumušęs kitus rekordus. Šįkart jo objektas – Lietuvos šimtmečio paminėjimui skirta speciali mini galerija.


 

Kelionė po žvaigždynus

Spektaklio „Signalai“ plakatas, nuotr. Meno ir mokslo laboratorijos

Rugpjūčio 8 d. naktį Meno ir mokslo laboratorija žiūrovams pristatė atmosferinio dangaus stebėjimą – radijo teatro spektaklį „Signalai“. Mediniais laiptais užlipus į renginio vietą, akims dar pilnai nepripratus prie tamsos, pasitiesi pledą šalia kitų susirinkusiųjų ir atsigulęs ant nugaros lauki, kol prasidės ekskursija. Po žvaigždynus ir galaktikas. 


 

Kai pasiduodama destrukcijai

Ieva Šukytė 2018-08-09
„Karštos vasaros naktys“

Karštomis vasaros dienomis paskutinis dalykas apie kurį galvojama yra kino teatras. Tačiau taip nutiko, kad į jį atkeliavo kaip tik joms dedikuotas filmas „Karštos vasaros naktys“. Režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Elijaho Bynumo debiutinis filmas tyrinėja mažo miesto gyventojų atostogų gyvenimą ir į jį užklydusio jaunuolio likimą.


 

Performuoti peizažus ir ne tik

„Perfor(m)uoti peizažai“, nuotr. L. Skeisgielos

Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje veikia paroda „Perfor(m)uoti peizažai“, kurioje menininkai iš Lietuvos, Slovėnijos ir Vokietijos pristato žmogaus santykį su gamta pasitelkdami konkretų – Kuršių Nerijos – kraštovaizdį. Šis projektas įgyvendinamas performatyviai ir interaktyviai įtraukiant peizažą kaip parodos objektą ir subjektą tuo pačiu metu: laužant jo ribas, atveriant netikėtus skerspjūvius, atliekant su juo performansą, tyrimą, stebėjimą, bandymą, o svarbiausia – keičiant nusistovėjusį požiūrį į gamtą.