Komercinės širdys nukreiptos giliau

Alma Veiverytė, „Širdis“, nuotr. autorės

Tą popietę teko apsilankyti trijose parodose – pirmiausia fotografijos galerijoje vykstančioje Adaukto Marcinkevičiaus ,,Optimistai ir skeptikai‘‘, vėliau Meno parko galerijoje vykstančiose Almos Veiverytės ,,Širdys‘‘ ir ,,Net freedom art show‘‘ parodose. Jos visos skirtingos, visos skirtinguose kontekstuose, o reikia pasirinkti aprašyti vieną... Galbūt Veiverytės paroda pasirodė kiek artimesnė – kelianti viltį pajusti vidinę šilumą orams atšalus.


 

Taip arti, taip toli

Fali Pavri

Klaipėdoje kasmet rengiamas šventinės klasikos festivalis „Salve Musica“ klausytojus kviečia išskirtiniams įspūdžiams. Visą gruodžio mėnesį Klaipėdos koncertų salės organizuojami koncertai atveria galimybes pasiklausyti garsiausių lietuvių ir užsienio šalių atlikėjų ir orkestrų. Vienas pirmųjų festivalio koncertų, vykęs gruodžio 9 dieną, publiką kvietė pasiklausyti dar nematyto dueto. Tą vakarą scenoje susitiko dvi artimos sielos iš tolimų kraštų – pianistai Petras Geniušas ir Fali Pavri (Indija-Jungtinė Karalystė). Koncerto programai jie paruošė įspūdingus  F. Schuberto, M. Ravelio, G. Gershwino  fortepijoninius opusus keturioms rankoms, tarp kurių suskambo ir soliniai atlikėjų numeriai.


 

Vilnius-Kaunas arba netikėto pokalbio nuotrupos

Juozo Budraičio parodos „Mano Paryžius" atidarymas, nuotr. V. Masanauskaitės

Važiavome trise: jaunasis fotografas Rimantas Steponavičius, kino ir teatro aktorius Juozas Budraitis, keliaujantis atidaryti savo asmeninės fotografijų parodos „Mano Paryžius”, ir aš. Mašinoje grojo praėjusio šimtmečio muzika, lauke – dangus maišėsi su asfalto spalva ir lyg viso to dar būtų negana, lijo. Kaip man dažnai nutinka, pokalbio metu sužinau visai ne tokių dalykų, kokių tikiuosi iš pradžių (o tikiuosi autoriaus išsiklausinėti apie parodą, kuri tuo metu jau bebaigiama kabinti ant Kauno fotografijos galerijos sienų).


 

Jaunojo kūrėjo vietos paieškos Lietuvos teatro lauke. II dalis

Teatras neįsivaizduojamas be vieno pagrindinio elemento – aktoriaus. Gerai žinomi aktoriai žiūrovų mėgstami, o jei ir ne, tai bent jau atpažįstami ir matomi. Tačiau įdomu panagrinėti, kokia jaunųjų aktorių situacija, su kokiomis problemomis susiduria jie ir kaip šiems tapti matomiems, išgirstiems, suprastiems? Juk tai yra jų darbo esmė.


 

Vidinė nuodėmių išpažintis

Gruodžio pirmosiomis dienomis susimąstyti ir išgirsti vėl kvietė erdvinė opera tamsoje „Confessions“, grįsta septynių mirtinų nuodėmių tema. Susirinkusieji patirti šį kūrinį prieš ateidami turėjo nusiteikti, kad tai nebus tradicinė opera, o greičiau intervencijos į asmeninę erdvę tolerancijos išbandymas. Publikos reakcijos po šio išpažinčių seanso rodė, kad sąžinės inspekcija ir apsivalymas įvyko. Tačiau jo sėkmės įvertinimas – jau individualus dalykas.


 

Kur moterys randa laiką?

Lilijos Puipienės tapyba

Galvojant paprastai, laikrodis atrodo realiausias laiko materialus pavidalas. Įprastai apvalus, rečiau kvadratinis. Gali būti klasikinio stiliaus su odine rankenėle, nešiojamas ant riešo, arba įmantresnis – kišeninis. Dar gali švytėti skaitmeniniais skaičiais orkaitėje ar, be abejonės, telefone. Kai kur – tiksėti ant sienos. Kitokį nei įprasta laiko apipavidalinimą pristatė menininkės Lilija Puipienė, Marija Puipaitė, Edita Rakauskaitė ir Raima Drąsutytė kolektyvinėje parodoje „Laike“.


 

Vitos Opolskytės vaistai tikrovei

Vita Opolskytė, nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės

Jaunosios kartos tapytojos Vitos Opolskytės alisiška kūryba prikausto žvilgsnį. Jos interjerų vaizduose susipina skirtingų dydžių baldai, namų fasadai, vaikiški žaislai, lėliški ir tikroviški personažai. Dailininkė buvo du kartus apdovanota skatinamąja premija konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“. Kviečiame skaityti pokalbį su menininke apie jos kūrybą, atmintį ir jaunų tapytojų gyvenimą.


 

Jaunojo kūrėjo vietos paieškos Lietuvos teatro lauke. I dalis

Kartas nuo karto pasigirsta jaunųjų kūrėjų, menininkų skundų, kad jie nežino, ką veikti baigus studijas, kur ieškoti darbo. Kultūros sektoriaus tokia specifika, kad kultūros profesionalas atsidaręs Darbo biržos tinklalapį, greičiausiai daug aktualių pasiūlymų neras. Būnant toje terpėje darosi smalsu, o kur visgi eiti su savo idėjomis, genealiais projektais jaunam, dar nespėjusiam pasižymėti ar jau vieną kitą žinomesnį darbą į savo gyvenimo aprašymą įrašiusiam dramaturgui ar teatro režisieriui.


 

„Gimme Danger“: dionisiško meno pagrindai

„Gimme Danger“

„The Stooges“ yra geriausia visų laikų rokenrolo grupė“, - teigia užkadrinis Jimo Jarmuscho balsas viename naujausių savo filmų (Jarmuschas buvo vienintelis režisierius šių metų Kanų festivalyje pristatęs du filmus – „Gimme Danger“ ir „Patersonas“). Šiuo Jimo Jarmuscho, nepriklausomo Amerikos kino ikonos ir ilgamečio grupės fano, teiginiu ir prasideda „Gimme Danger“ (liet. „Suteik man pavojų“) – dokumentinis filmas apie pankroko pirmtakus „The Stooges“ ir grupės lyderį Iggy Popą.


 

Įsiklausykime... Klausydami išgirsime erdvę

Sfera, nuotr. LMTA Muzikos inovacijų studijų centro

Jaukus ir inovatyvus festivalis „Sferos/Premjeros“ jau trečius metus žvelgia į muziką iš subtiliausių garsų įsiklausymo pusių, įvairiais garso sprendimais erdvėje žadina atrasti kartais nepažiniais atrodančius muzikos klodus. Šį kartą festivalyje dalyvavo kompozitoriai Justė Janulytė ir Mindaugas Urbaitis. Klausytojai galėjo išgirsti po keturis abiejų autorių kūrinius, pritaikytus šiais metais Juliaus Juzeliūno vardą gavusiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos inovacijų studijų centre (MISC) esančioje erdvinio garso sferai.


 

Smiltys tarpuose tarp žodžių

Ainė Jacytė 2016-11-25
Kristinos Inčiūraitės parodos „Dykumėjimai" fragmentas, nuotr. L. Pranaitytės

Ką reiškia ištartas žodis dykumoje? Blyksnį tikėjimo ir viltį sekti paskui ar pastangą paleisti? Galiu įsivaizduoti, kaip žodžių ritmai juda lyg kupranugarių vilkstinės, džiovinami kaitrios saulės ir suklumpa, smigdami į smėlį. Jų negirdimą aidą nusineša vėjas, išbarstydamas nieko nebereiškiančias žodžių dalis įkaitusioje begalybėje.  Dega žodžiai.  Jų niekas nebegirdi.

Pirmasis įspūdis įžengus į Kristinos Inčiūraitės solo parodą galerijoje „POST“ – ištinka tykuma: judesiai sulėtėja, žvilgsnis nusidriekia į tolį, kvėpavimas gilėja.


 

Rosanda Sorakaitė: „Tapau tai, kas yra arti manęs esamu laiku“

Ieva Šukytė 2016-11-18
Rosanda Sorakaitė, „Nakties šviesa", 2016, akrilas, aliejus, drobė, 200x150 cm

Aštuntus metus vykstančiame „Jauno tapytojo prizo“ konkurse komisijos sprendimu nugalėtoja tapo kaunietė Rosanda Sorakaitė. Monochrominėmis spalvomis tapanti dailininkė asmenines parodas pradėjo rengti jau studijų metu. Šiais metais Londone vykusioje šiuolaikinio meno mugėje „Start“ ji pristatė solo darbų prezentaciją, dalyvavo du mėnesius trūkusioje rezidencijoje „CreArt AiR – Artist in Residence program“ Linze, Austrijoje. Skaitytojų dėmesiui pateikiame pokalbį su tapytoja apie neseniai laimėtą konkursą, jos kūrybą ir lietuviškos tapybos mokyklų ypatumus.


 

Palaidokit mane kaip kupranugarį

„Minotauras", rež. Kārlis Vītols

Po šių metų Scanoramos „Naujojo Baltijos kino” (NBK) programos aš visai nenorėčiau rašyti nei jokių įžangų, nei prologų. Kaip ir jaunieji Baltijos šalių kūrėjai, norėčiau eiti tiesiai prie esmės. Mano atveju – nerti į pokalbį apie pačius filmus, o filmų atveju – kalbėti apie šiandieną ir tai, kas vyksta aplink. Tad leidau šiam kinui save pavedžioti už nosies ir pasižiūrėti, kas bus toliau. 


 

Ibseno atspindžiai veidrodžių upėje

„Kai mes mirę nubusim“, nuotr. D. Stankevičiaus

Koks kūrėjo ir jo kūrinio santykis? Ar modelis, pagal kurį kuriamas meno kūrinys yra jo bendrasavininkas, dalininkas ar tik priemonė menininko tikslui pasiekti? Kiek žmogaus aistrų ir norų lieka menininko viduje, kai jis kuria meną? Tokius klausimus sukelia naujasis Monikos Klimaitės režisuotas spektaklis, teatrinio sezono pradžią paminėti žiūrovus sukvietęs į Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgąją salę.


 

Dzenbudistiška kraštotyra, arba politiškai atsakinga refleksija

Elena Grudzinskaitė, „Įvietinta", ekspozicijos fragmentas, nuotr. N. Jankausko

Globalių permainų laikotarpiu sunku atsiriboti nuo reakcijos į kintantį pasaulio portretą. Net įprastas, rutinos ritualu apibrėžtas rytas su filtruotos kavos gurkšniu įgauna aitresnį prieskonį, kai stebi geometrinių figūrų spalvos kaitą žemėlapyje. Raudona, mėlyna, raudona. Iki prasidedant žiaukčiojimo stadijai nuo smegenis plaunančios psichodelikos, išskuodžiau į pasaulį, kuris (dar nebuvau pasirengusi to išgirsti) po rinkimų užatlantėje pasikeitė. Laimei, nepatyrusi provokuojamo anafilaksinio šoko, perbėgau į paralelinę plotmę, kurioje grafikė Elena Grudzinskaitė ištrynė spalvas.


 

Julius Juzeliūnas tarp sentimentuose paskendusių autorių

Roger Arve Vigulf, nuotr. iš piano.lt archyvo

Lapkričio 7-osios vakarą Piano.lt salės sceną kviestinis svečias Rogeris Arve Vigulfas dalijosi su styginių kvartetu „Chordos“ . Vigulfas yra norvegų kilmės klarnetininkas, jau beveik trisdešimt metų laisvas menininkas, aktyviai rengiantis solo ir kamerinės muzikos koncertus Norvegijoje bei kitose šalyse. Nors vakaras pavadintas „Julius Juzeliūnas ir pasaulis“, nereikėtų manyti, jog tai – dar vienas kompozitoriaus gimimo metinių paminėjimas. Koncerto muzika buvo derinama su norvegiškais kūriniais, kurie sukūrė be galo skirtingų muzikinių kalbų dialogą. Tai padėjo suvokti bei įvertinti Juzeliūno muziką platesniame, ši kartą norvegiškos muzikos, kontekste.


 

Ar gali būti suderinamas renesansas ir fašistinė Italija?

„Romeo ir Džuljeta", nuotr. E. Krasuckos

1935-ųjų metų rugsėjį Sankt Peterburgo visuomenės laukė didelė šventė – kompozitorius Sergėjus Prokofjevas publikai pristatė savo naujausią darbą – 3 veiksmų baletą „Romeo ir Džuljeta“. Praėjus daugiau nei aštuoniasdešimčiai metų Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) Vilniaus publiką taip pat pakvietė į premjerą – ilgai lauktą ir žiūrovų mylimą spektaklį. Dar 1993 m. Vilniuje šį baletą buvo pastatęs rusų choreografas Vladimiras Vasiljevas, o dirigavo genialusis maestro Mstislavas Rostropovičius. Po trumpos pertraukos į teatro repertuarą grįžusio Prokofjevo šedevro ėmėsi LNOBT baleto trupės vadovas Krzysztofas Pastoras, kuris šiam pastatymui sukūrė ir baleto choreografiją.