Jubiliejinis O. Narbutaitės koncertas „Centones Meae Urbi“

Ben Lunn 2016-09-09
Onutė Narbutaitė, nuotr. autorius Martynas Aleksa

Naujas semestras, naujas sezonas ir naujas koncertų rinkinys, kurį galiu vertinti. Kaip gi dar pradėti metus, jei ne su nepriekaištingu Onutės Narbutaitės kūriniu „Centones Meae Urbi” (1997)? Šis ypač įtakingas kūrinys, kuris pasitelkia tekstus iš kelių skirtingų kalbų ir šaltinių, grindžiamų sąsajomis su Vilniumi ir Lietuva apskritai, buvo atliktas didžiosios kompozitorės 60-mečio proga.


 

Moralės dilema

Visvaldas Morkevičius, „Public Secrets", nuotr. šaltinis gupmagazine.com

Sakoma, kai paslaptį žino daugiau nei vienas žmogus, tai jau ne paslaptis. Yra dalykų, kuriuos visi pastebi, bet niekas garsiai nekalba ir pirštais nebado. Praleidžia pro akis – išskyrus geltonąją spaudą, kuri menkiausią nesklandumą apibūdina kaip skandalą. Apsilankius Pamėnkalnio galerijoje eksponuojamoje fotografo Visvaldo Morkevičiaus parodoje „Public Secrets“ sudvejoji, ar pavadinimas, paryškintas feisbuko renginio viršelyje reprezentuojama parodos nuotrauka su alų geriančia mergina nubrozdintais keliais, gali būti iškalbingesnis už ekspoziciją.


 

„Tonis Erdmanas“. Juokas per skausmą

Ieva Šukytė 2016-09-05
Tonis Erdmanas

Kai prieš einant į filmą tarp tavo pažįstamų feisbuko srautuose šmėsteli tokios frazės kaip „geriausia metų komedija“, „vienas geriausių metų filmų“, „būtina pamatyti“, pradedi galvoti: arba kūrinys iš tiesų yra kažkuo ypatingas, arba dauguma šių žmonių tiesiog nori pasiduoti masinei nuomonei ir pareikšti, kad ir jie turi gerą skonį kinui. Todėl dar prieš užgęstant kino teatro šviesoms į „Tonį Erdmaną“ (Toni Erdmann, 2016) žiūrėjau kiek nepatikliomis akimis.


 

Ir Kaune galima būti menotyrininku

Česlovas Lukenskas, „Mankšta" (iš ciklo „Dao-dao in blue"), 1984, popierius, rašalas, 32,5 x 22 cm, Modernaus meno centro nuosavybė

Atrodo, Kauno miestas sparčiai bunda kultūrine prasme: kone visiems girdėtas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” projektas, vis labiau domimasi miesto tarpukario architektūra, organizuojami įvairūs renginiai Kauno galerininkų iniciatyva ir t. t. Tačiau įdomu tai, jog recenzijų, kritinių tekstų ir apskritai profesionalių, ar bent pusiau profesionalių, menotyriniu pagrindu rašomų straipsnių apie šiame mieste vykstančius parodas ar renginius spaudoje aptikti nepavyko. Prisipažinsiu, pastaruoju metu itin daug domėjausi, kodėl taip yra, ir nors aiškaus atsakymo iki šiol neturiu, noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į šį fenomenalų reiškinį.


 

3 x 3 x 3. Jaunieji muzikai

2016-08-10
Monika Sokaitė

Pirmoje pokalbių ciklo su jaunaisiais menininkais dalyje dailininkų klausėme, kaip jie vertina savo kartą, jos santykį su dailės tradicijomis ir individualią kūrybinę motyvaciją. Antrojoje ciklo dalyje tuos pačius klausimus pateikėme muzikams: kompozitorėms Monikai Sokaitei ir Justinai Repečkaitei bei pianistui ir dainininkui Vaidriui Smilinskui.


 

Vidurvasarį apie žiemą

Iš šių metų San Francisko filmų festivalio „SF DocFest“ programos galima daryti prielaidą,  jog ne visi festivalio filmai turi aukštą meninę vertę, tačiau temų aktualumu jie veikia labai stipriai. Norisi pabrėžti, kad temos – šokiruojančios ir dažnai tokios, apie kurias garsiai nenorima šnekėti. Filmas, kurį ruošiuosi pristatyti, tai ne vienos šeimos tragedija, tai viso Niutauno miestelio, esančio Amerikoje, Konektikuto valstijoje, skausmingas atsitikimas. 2012 m. gruodžio 14 d. Adamas Lanzas namuose į galvą nušovęs savo motiną, nuėjo į pradinę mokyklą „Sandy Hook“ ir joje nušovė 20 mažamečių vaikų ir šešis mokyklos darbuotojus bei nusišovė pats.


 

Nuo marių iki Fausto

 Choras „Aidija" Thomo Manno festivalyje

Ramus marių tyvuliavimas, pušų ošimas ir topolių žiedais, tarsi, apsnigtos vejos. Tai vasaros vidurio ženklai Nidoje, jau dvidešimtą kartą pasitinkantys Thomo Manno festivalio organizatorius, atlikėjus ir bičiulius. Šis intelektualų sambūris kasmet sukviečia ne tik nusipelniusius Lietuvos muzikologus, kompozitorius, profesionalius atlikėjus, bet ir ištikimus festivalio klausytojus. Šių metų jubiliejinio renginio tema – žmogaus orumas. Tai trečioji penkių festivalių ciklo „Modernybės palikimas. 100 metų po Didžiojo karo“ dalis. Minėta tema, atliepianti Thomo Manno humanistines pažiūras, atsispindi visuose festivalio renginiuose: aštuonių koncertų programose, keturiose atidarytose dailės parodose, penkiose paskaitose-diskusijose bei penkiuose Goethe‘s instituto pristatomuose filmų vakaruose.


 

Laisvės paieškos Audriaus Gražio ir Mindaugo Juodžio kūryboje

Audriaus Gražio ir Mindaugo Juodžio darbai mugėje ArtVilnius'16, nuotr. Audriaus Gražio

Mindaugo Juodžio ir Audriaus Gražio kūrybinis duetas itin stipriai suskambėjo meno mugėje „ArtVilnius'16“, kur juos atstovavo Panevėžio „A galerija“. Žvalgantis po kitas galerijas bei jų pristatomus menininkus, šie du kūrėjai iš kitų labiausiai išsiskyrė savo kūrinių suderinamumu. Tiek Gražio, tiek Juodžio kūriniai puikiai sugebėjo susikalbėti tarpusavyje. Tačiau ne vien šių menininkų kūrinių tarpusavio ryšiai privertė atkreipti dėmesį į jų kūrėjus. Abu menininkai savo darbuose gvildena laisvės bei jos suvaržymo temas. Laisvė menininkų kūriniuose pateikiama ir kaip fizinė, ir kaip vidinė būsena.


 

Abortas: moters išsilaisvinimas?

Birželio 2–16 d. San Franciske vykusio dokumentinių filmų festivalio „SF DocFest“ programoje buvo keli tikrai išskirtiniai filmai, apie kuriuos verta papasakoti. „SF DocFest“ yra kasmetinis dokumentino kino festivalis, žiūrovus kviečiantis nuo 2001-ųjų. Tai dviejų savaičių filmų programa, kurioje San Francisko nekomercinio kino teatrų ekranuose žmonės gali išvysti keliasdešimt naujausių Amerikos kūrėjų dokumentinio žanro filmų. Festivalyje matytas Tracy Droz Tragos režisuotas filmas „Abortas: Istorijos papasakotos moterų“ (Abortion: Stories Women Tell, 2016) dar ilgą laiką neapleido mano minčių ir sukėlė daug klausimų, kuriais norėčiau pasidalinti ir ieškoti atsakymų kartu.


 

Nuogas kūnas ir teatras: suderinama?

Artūro Areimos spektaklis „Nevykėlis", nuotr. Donato Stankevičiaus

Galima teigti, kad teatras – atspindys to, kas vyksta realiame gyvenime. Šiandien nuogas kūnas žmonių nebestebina, kadangi jo gausu visur: televizijoje, spaudoje, internete, meno pasaulyje. Teatras nėra išimtis, tad ir spektakliuose vis dažniau galima išvysti apnuogintą kūną. Iškyla klausimas: ar teatro scena yra tinkama vieta nuogo žmogaus kūno vaizdavimui? Nekalbėkime apie dalinai apnuogintą kūną ar intymias scenas su apatiniais, pasvarstykime apie režisierių norą prieš pilną salę žiūrovų aktorių parodyti be rūbų – nuogut nuogutėlį


 

3 x 3 x 3. Jaunieji dailininkai

2016-07-13
Mykolė Ganusauskaitė, „Atlydis", 2015

Pristatydami profesinę karjerą neseniai pradėjusius menininkus, kritikai ir žurnalistai nevengia vartoti epiteto „jaunas“. Tai tarsi suvienija visą menininkų kartą ir jos atstovams suteikia perspektyvumo aurą. Tačiau ar patys menininkai jaučia savo kartos bendrystę? Jei taip – kas juos sieja? Koks jų ryšys su tradicijomis? Kas skatina kurti? Šiuos tris klausimus uždavėme trims trijų sričių menininkams: dailininkams, teatralams ir muzikams. Pirmojoje pokalbių ciklo dalyje atsakymus pateikia tapytoja Mykolė Ganusauskaitė, grafikas Vilmantas Žumbys ir skulptorius Tauras Kensminas.


 

Ruta Lee: „Palmės tiktai siūbuoja, kvietkai kvepia, žydi...“

Ruta Lee, nuotr. listal.com

Artėjant Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimui, į Lietuvą skaityti pranešimo grįžta ir garsi mūsų šalies Holivudo aktorė – Ruta Lee. Nors pašnekovė atvirai sako, jog dar nežino, ką pasakos „tam jaunimui“, ji nekantriai laukia kelionės į Lietuvą. Ir dalinasi savo prisiminimais apie Lietuvą, šeimą ir, žinoma, kelią, kurį teko nueiti, siekiant savo svajonės tapti aktore. 
Su aktore jos namuose Los Andžele, Kalifornijoje, kalbėjosi Brigita Kulbytė.


 

Būtinas atsakas referendumui

Ben Lunn 2016-07-07
Vitalija Glovackytė, nuotr. britishmusiccollection.org.uk

Benas Lunnas yra anglų kompozitorius, šiuo metu studijuojantis magistrantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Be savo kūrybinės veiklos, Lunnas domisi šiuolaikine Baltijos šalių muzika ir rašo tinklaraštį „Baltic Musical Gems“. Publikuojame įrašą iš jo tinklaraščio, parašytą kaip atsaką į Didžiosios Britanijos birželio referendumą. Straipsnyje pristatomi jauni lietuvių kompozitoriai, gyvenantys ir kuriantys Anglijoje, ir pateikiamos nuorodos į jų įrašus.


 

Kai plaukioti savuose vandenyse nebeužtenka

Marius Paplauskas ir Marius Pinigis projekte „(G)round Zero", nuotr. Artūro Bulotos

Marius Pinigis ir Marius Paplaukas – skirtingų šokių stilių atstovai, savo pečius surėmę bendram projektui „(G)round Zero“. Pinigis – profesionalius šiuolaikinio šokio atstovas, savo karjerą pradėjęs Kauno šokio teatre „Aura”. Šiuo metu jis aktyviai atstovauja Lietuvą ir Kauno miestą šiuolaikinio šokio spektakliuose įvairiuose pasaulio kampeliuose. Pinigis taip pat yra „Kaunas 2022” komandos narys, atstovaujantis jaunuosius menininkus. Jo porininkas Paplauskas yra gatvės šokių atstovas, savo pasiekimais gerai žinomas gatvės šokių bendruomenėje bei atstovaujantis Lietuvos vardą įvairiuose užsienio gatvės šokių čempionatuose.


 

Menas periferijoje

Ieva Prūsaitė, „Paralelės“, nuotr. A. Kavaliauskaitės

Pradėkime nuo to, kad Lietuvoje meno centras visada buvo, ir panašu, kad dar kurį laiką tikrai bus Vilnius. Periferijoje vykstantys renginiai, atrodo, yra įdomūs tik patiems rengėjams ir jų dalyviams.  Šio neigiamo reiškinio pavyzdys yra visai neseniai Alytuje atidaryta jaunųjų kūrėjų bienalė „Meno intencija. Suvokimai", kuri kėlė prieštaringų minčių, ar apskritai verta apie šią parodą rašyti.  Tačiau vis dėlto, siekdama nors kiek išjudinti pelkę, bandysiu sudėlioti, kas ir kaip.


 

Istorija, kaip Timonas nerado laisvės

„Timonas", nuotr. Dmitrij Matvejev, LNDT archyvas

Nuo seniausių laikų žmonės troško laisvės ir bandė ją išsikovoti, kėlė filosofines diskusijas, kaip ją pasiekti. Šiuolaikinis žmogus vis dar ieško atsakymo į klausimą, kas yra laisvė, ir ar ji apskritai įmanoma. Viena iš tokių ieškančiųjų yra režisierė Kamilė Gudmonaitė. Statydama savo baigiamąjį, jau ketvirtąjį, režisūros studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje spektaklį „Timonas“, ji iš visų šioje dramoje užkoduotų problemų daugiausia dėmesio skyrė būtent laisvės temai.


 

Beatričės Mockevičiūtės kasdienybės kaleidoskopas

Beatričės Mockevičiūtės darbai galerijos „5 malūnai" stende mugėje „ArtVilnius'16". Nuotr. B. Mockevičiūtės

Pokalbis su Beatriče Mockevičiūte, VDA skulptūros katedros studente, išrinkta geriausia jaunąja „ArtVilnius’16“ menininke, manyje transformavosi į įspūdžių kratinį ir paliko sunkiai nusakomą nuotaiką, o gal nuojautą. Besisukančios spalvos, lengvumas, grynumas, materija ir forma. Štai apie ką mes kalbėjom.


 

Kokia yra tekstilė šiandien?

Andrius Erminas, „Savas kūnas", 2016, nuotr. D. Žuklytės

Apsilankius VII Lietuvos tekstilės meno bienalėje, sunku galvoje atsirinkti įspūdžius ir prisiminimus. Matyti kūriniai pinasi į vieną labai eklektišką vaizdinį, kuris šįkart išeina už tradicinės tekstilės ribų. Skaitant kūrinių aprašymus stebina tekstilei nebūdingų medžiagų gausybė. Prie vilnos ar lino šliejasi polietilenas, plaukai, metalas, o kur dar video ir fotografijos medijose sukurti darbai. Rodos, nebeįmanoma apčiuopti ribos, kur prasideda ir baigiasi tekstilė, bet galime pabandyti punktyru nužymėti parodos ekspozicijos lauką.  


 

Šventa kasdienybės rutina

Andrius Makarevičius, „Laužo šviesoje“, nuotr. autoriaus

Mažytėje Savicko paveikslų galerijoje keičiamųjų parodų erdvėje kabo itin ryškių potėpių ir spalvų Andriaus Makarevičiaus kūriniai. Parodos pavadinimas „Matymo virpesiai“ taikliai nurodo į menininko drobių paviršiuje spalviniais potėpiais kuriamą virpėjimą, iš kurio galiausiai išnyra vaizdiniai, figūros, bei atsiveria ištisas gyvenimas.