Maestro Joną Aleksą prisimenant

Jonas Aleksa, nuotraukos autorius nežinomas

 XX a. istorija, ypač meno, buvo nusėta didžių žmonių ir jų pasiekimų. Lietuva taip pat neliko nuošalyje. Valstybės teatras tarsi pats savaime sėjo daigus augti nuostabiam derliui. Ir tas derlius suviešėjo. Ko gero, pats nuostabiausias vaisius, buvo maestro Jonas Aleksa (1939–2005), kuriam šiemet vasario 23-iąją būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Prisiminimais apie maestro dalinasi Henrikas Tarvydas, Sofija Jonaitytė, Angelė Litvaitytė ir Regina Šilinskaitė.


 

Berlynas, lokiai ir sinonimai

„Dievas egzistuoja, jo vardas Petrunija“

69-asis Tarptautinis Berlyno kino festivalis buvo paskutinis, kai šiai kino šventei vadovavo Dieteris Kosslickas. Pasak Kosslicko, kino kultūra bus gyvybinga tol, kol egzistuos kino teatrai, kurie suteiks bendro žiūrėjimo patirtį, ir tol, kol kino festivaliai suteiks galimybę pamatyti tai, kas yra visuomenės paraštėse. Galiu įžvelgti kelias tendencijas, padedančias festivaliui siekti šio tikslo.


 

Berlinalės vaikai

Kadras iš filmo „Systemsprenger“

Tarptautinio Berlyno kino festivalio direktorius Dieteris Kosslickas pristatydamas šių metų festivalį išskyrė keturias pagrindines temas: vaikystė, šeima, lyčių lygybė ir maistas. Pirmą kartą dalyvauju Berlinalėje, žinau, kad festivalis skelbiasi esąs politinis. Neatsitiktinai šiemet jis prisiminė ir seną šūkį „Personal is political“. Tad buvau pasiruošęs pakliūti į socialinio angažuotumo lauką, iki kurio Lietuvos visuomenei reikia dar užaugti.


 

Du šokio vakarai

Spektaklis „Tvenkti“, nuotr. iš festivalio „Startas“ archyvo

Tautvydas Urbelis apžvelgia keturis šokio spektaklius, vykusius Kaune: „Tvenkti“, „X ir ateities X“, „Nailed it“ ir „Somaholidays“.


 

Miesto desperacija, nerimo rūkas

Lora Kmieliauskaitė spektaklyje „This Order Goes Wrong“. „Glasses’n Beard Photography“

„Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė ’18“ spektaklis „This Order Goes Wrong“ nėra spektaklis. Tai filmas, muzika, Loros akys. Tai švelnumas, kuriuo teatre virsta nerimas. Tai miesto, kuris gyvena mumyse, ekspozicija. Miesto, kuris su mumis elgiasi nejautriai, įelektrina, atima ramų žvilgsnį, pakeičia jį tikais, ruminavimu. Tai performatyvi estetika, kurią turime ne žiūrėti akimis, bet suvokti kūnu.


 

Paleidžiant būtąjį laiką

Laura Šimkutė 2019-02-13
Ieva Savickaitė ir Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.

Pastaruoju metu ne kartą teko susidurti su situacijomis, kai bandomas apginti tikrasis à la aukštasis menas. Klasikinės formos, nors daugeliu atvejų jau pasenusios ir nebepaveikios, yra iškeliamos aukščiau eksperimentų. Ne tik valstybės, bet ir teatro šimtmečio fone mintys nostalgiškai nuklysta į buvusį laiką. T. Bernhardo pjesėje „Teatralas“ kaip tik susiduriame su praėjusiame laike įstrigusiu, tradicinėmis formomis bei teatro magija labiau už viską tikinčiu Bruskonu. Tad nenuostabu, kad eksperimentams atviram režisieriui Jonui Terteliui, kaip jis sako interviu, iš pradžių pjesė labai nepatiko.


 

Racionaliai suvaldyta netvarka

Monika Radžiūnaitė, „Kaip gražu, kai tavęs nėra“, nuotr. G. Jasinsko

Aliejinė tapyba yra apie laiką. Laiką, praleistą prie molberto ir paletės ruošiantis kūrybiniam procesui, dažų maišymą ir perkėlimą ant drobės, jų džiūvimo procesą, naujo sluoksnio tapymą ir laukimą, kada laku padengta kūrinys nukeliaus iš dirbtuvių į eksponavimą vietą. Paveikslai yra dailininko istorinės patirties ir išgyvenimų ekranai, tačiau tapybos medija yra apie išlaikymą ir konservavimą – (ne)egzistavusios praeities akimirkos išsaugojimą ateičiai. Į Monikos Radžiūnaitės parodą „Stultus Pictorem“ atėjau klausdama savęs, ar įmanoma išspręsti tapybos pobūdyje užprogramuotą konfliktą ir įkūnyti vaizde dabarties tiesą.


 

Nuo bjaurasties link... grožio?

„Šventė“. D. Stankevičiaus nuotr.

Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Šventė“ inspiravo Juozo Grušo „Trys paradoksinės novelės apie švarą“. Režisierius, rašydamas scenarijų, iš rašytojo novelių pasiskolino tik pagrindinę veikėją ir dalį temų, kurias papildė jam rūpimais kontekstais, aktualijomis ir dabarties simboliais.


 

Bekuriant muzikinę gyvybę

Eva Reiter, nuotr. šaltinis evareiter.com

Eva Reiter – ryški senosios ir šiuolaikinės austrų muzikos atlikėja bei kompozitorė, kuri nebijo eiti savo keliu. Jos kūrybos nesupainiosi su niekuo kitu – garsinės erdvės tarsi kruopščiai sumontuoti sonoriniai stebuklai kuriamos jos pačios įvaldytais instrumentais viola da gamba ir išilgine fleita. Apie muzikines įtakas ir klampų bei stebuklingą vidinį muzikos gimdymo procesą su muzike kalbėjosi Ona Jarmalavičiūtė.


 

Teatro kūrėja Jane Arnfield: Svarbu palaikyti dialogą tarp teatro ir mokslo

Jane Arnfield, „performansas Alavanis žiedas“, nuotr. šaltinis thetinring.com

Šių metų pradžioje menininkė, teatro kūrėja Jane Arnfield lankėsi Kaune. Lietuvoje ji viešėjo nebe pirmą kartą – praėjusiais metais dalyvavo VDU vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Teatras ir atminties karai“, kurioje pristatė savo performansą „Alavinis žiedas“. Šį kartą menininkė atvyko su edukacine misija. Su J. Arnfield kalbamės apie jos performansą „Alavinis žiedas“, autentiškos, dokumentinės medžiagos adaptavimo scenai ypatumus, teatro menininkų ir teoretikų santykį.


 

Laikas išmokti kalbėti(s)

Laura Šimkutė 2019-02-06
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.

Kai mokiausi mokykloje, per etikos pamokas mokytojai rodydavo filmus, paliečiančius socialines problemas, tikėdamiesi, kad jie paveiks kaip prevencinė priemonė prieš narkotikus, savo kūno pardavinėjimą, patyčias ir kt. Kalbėtis nebuvo priimtina, tik tyliai žiūrėti filmus ir šifruotis jų siunčiamą informaciją.  Tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks“ leido sugrįžti prie neišsemiamos vienišo ir nesuprasto, savo vietos pasaulyje ieškančio jauno žmogaus temos.


 

Trikdantys autoportreto atšvaitai

Indrės Ercmonaitės darbas, nuotr. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės

Žurnalo „Pašvaistė“ jubiliejinės dešimties metų sukakties proga Vilniaus Rašytojų klube sausio 22 d. atidaryta paroda „Autoportretas pašvaistėje“. Jos kuratorė Austėja Mikuckytė-Mateikienė pristatė jaunosios kartos tapytojų – Indrės Ercmonaitės ir Kristinos Kurilionok – autoportretus. Ekspozicijoje pabrėžiamas santykis – ar tai būtų žmogaus ir gyvūno, ar dviejų žmonių, ar žmogaus ir į jį žiūrinčiojo – žvilgsnis visuomet atgręžtas ir ieškantis kontakto. Kaip ir paties žurnalo jaunimui tematika, ši paroda atspindi jauno žmogaus problemas: savęs pažinimą, aplinkos, kuri dažnai priešinasi, suvokimą.


 

Muzikologo Christiano Heindlio kelias

Christianas Heindlis, nuotr. M. Publig

Šis žmogus visą savo gyvenimą ir karjerą paskyrė vienam tikslui – pasauliui pristatyti Austrijos modernios muzikos sceną. Muzikologas ir žurnalistas Christianas Heindlis, ko gero, asmeniškai pažįsta daugiau austrų kilmės kompozitorių, nei bet kuris kitas šių dienų muzikologas. Heindlis dalina patarimus dirbantiems su šiuolaikine rimtąja muzika ir pasakoja apie savo profesinę gyvenimo patirtį.


 

Apie koncertų ciklą „CRRNT“ ir alternatyvią muziką

Domantas Pūras 2019-01-21
 „Aurelijus Užameckis Axiom“ koncertas Kauno menininkų namuose, nuotr. Enesto Lylaus

Vis dažniau baruose, klubuose ir tiesiog miestuose galime nugirsti keistesnės, neįprastos muzikos skambesį. Alternatyviosios akademinės bei elektroninės muzikos festivalių lankytojų kiekis ir susidomėjimas jais auga. Lietuvos muzikinis pogrindis pradėjo sparčiai kisti. Vieną vėlų žiemos penktadienį susitikau su keturiais vyrais, atsakingais už alternatyvios muzikos koncertų ciklą „CRRNT“. Tai Aurelijus Užameckis, Kristupas Gikas, Kazimieras Jušinskas ir Simonas Kaupinis. Norėjau šiek tiek daugiau išsiaiškinti apie jų veiklą ir atstovaujamą muziką.


 

Die Wisdom Vendor

Rūtos Matulevičiūtės paroda „Wisdom Vendor“, nuotr. Vyto Nomado

2019-uosius Pamėnkalnio galerijoje pradėjęs Rūtos Matulevičiūtės „Wisdom Vendor“ atvejis forma juodai iškrenta iš paprastai tapybiško pačios menininkės konteksto, o ir ekspozicijų erdvei, pratusiai prie sienas klojančios tapybos ar išsibarsčiusių skulptūrinių objektų, neatrodo labai patogus.


 

(Ne)lauktas atsisveikinimas su „Traviata“

„Traviata“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Lietuvio pasąmonėje yra įsitvirtinusi nuomonė, jog su G. Verdi opera „Traviata“ privaloma sutikti Naujuosius metus. Net ir tas žmogus, kuris gyvenime nėra buvęs operoje, „Traviatos“ pavadinimą žino ar bent jau yra girdėjęs. Per 98-erius metus LNOBT scenoje „Traviata“ rodyta daugiau nei 800 kartų.


 

Kas įsiminė 2018-aisiais?

2018-12-31
„Šokis  dulkių siurbliui ir tėčiui", nuotr. L. Vansevičienė, Menų spaustuvės archyvas

Jaunosios kritikos forumo „M-puslapiai“ autoriai pasidalino 2018-ųjų metų įspūdžiais: labiausiai įsiminusiais jaunaisiais menininkais, projektais ir pastebėjimais, ko šiemet stigo teatro, muzikos, dailės ir kino srityse.


 

Kūrybinės dovanos

Menininkų dilemos, kurios kartojasi kiekvienąmet.