Ne visada jauku, bet kartais paveiku

Scena iš pasirodymo „Pandemija“. V. Lankauskaitės nuotr.

Kauno miesto kamerinis teatras rugsėjo 17–22 d. festivalyje „Išeities taškas“ kvietė „susprogdinti savo burbulą“išeiti iš įprastos, gerai pažįstamos aplinkos į tą, kurioje ne visada pasitinka tik džiugios temos, o kartais būna ir gerokai nejauku, bet dėl pažinimo tai padaryti būtina.


 

Penkios pasakos su „Vilniaus arsenalu“

„Vilniaus arsenalas“. Ansamblio archyvo nuotr.

Šaltą ir vėjuotą rugsėjo 29-osios popietę kamerinis ansamblis „Vilniaus arsenalas“ pakvietė į savo koncertą „Rudens divertismentas“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Savo 33-ąjį kūrybinį sezoną pradėjęs ansamblis per metus vien tik Vilniuje surengia 5-6 koncertus, kuriuose publika vos sutelpa. Ir išties, originalios programos bei muzikantų profesionalumas priverčia ploti ir prašyti kartoti beveik visus kūrinius.


 

Juokėsi prieš tris šimtus metų, juokiasi ir šiandien

Orperos „Pimpinonė“ akimirka. V. Abramausko nuotr.

Humoras operoje – reikšmingas elementas nuo pat šio žanro atsiradimo ir klestėjimo XVII a. pradžioje. Komiška opera daugeliu atveju publikai buvo net patrauklesnė nei istorinė ir sunkiasvorė opera seria. Žmonės žavėjosi vaizduojamų personažų ir jų situacijų tikrumu, žemiškumu ir žmogiškumu.


 

Plačios šiuolaikinio meno erdvės

Monikos Dirsytės performansas „Kamuolys“. A. Tamulaitytės nuotr.

Rugsėjo 7 d. Panevėžio miesto gimtadienio metu, vyko Monikos Dirsytės performansas „Kamuolys“. Miestų šventės neretai susideda iš itin gausios renginių įvairovės. Įprastiniai komponentai yra prekybininkų mugės, vietinių ir (respublikinio masto) „mega“ žvaigždžių koncertai. Šiuo aspektu Panevėžys, jau ne pirmi metai iš eilės, bando šiaip jau masinei publikai skirtą renginį papildyti šiuolaikinio meno intarpais. Miesto gimtadienio programoje vis atsiranda atskiras punktas „šiuolaikinio meno erdvė“, kuriame, lyg ir turėtų rastis tai, kas traukia ir profesionalų meną vertinantį miestietį. Tačiau supratimas, kas yra šiuolaikinis menas, rodosi labai jau platus.


 

Kaip įžengti į (ne)sąmonę?

Hieronymus Bosch „Žemiškųjų malonumų sodas“, 1490-1510, Museo del Prado (Madridas).

Rudens sezoną Juozo Miltinio dramos teatras atidaro su itin specifiniu bei daug klaustukų paliekančiu Augusto Gornatkevičiaus spektakliu, pastatytu pagal dramaturgo Tomo Šinkariuko pjesę „Kelionė į Edeną“. Šis režisierius Panevėžiui yra pažįstamas kitais savo darbais – „Roberto Zucco“ (2018) bei „Hotel Universalis“ (2019). Tikiu, kad po šio Gornatkevičiaus spektaklio ne vienas žiūrovas išėjo su klausimu „kodėl?“.


 

Ir viskas susidėliojo į vietas

Iš Dominyko Sidorovo parodos „Metonimija“ galerijoje „Vartai“. L. Skeisgielos nuotrauka

Kartais menininkui pakanka vieno įkvėpimo šaltinio, prabylančio graikų Medūzos plaukus atstojančių gyvačių šnabždesiais. Pastarieji temdo tikrovę, įteigdami esą vaizdas prieš akis yra kita, nei matoma. Taip šiukšlių krūvos metamas šešėlis ant sienos virsta žmogaus siluetu, o išslinkę plaukai ant vonios grindų nutrūkusiomis voro kojomis. Tarsi, vaizduote vydamas neredaguotą kasdienybės nuobodulį, lietuvių jaunosios kartos menininkas Dominykas Sidorovas įsiklauso kuždesių ir suteikia jiems pavidalus.


Anksčiau Sidorovas sutiktas kukliomis porcijomis – grupinėse parodose, akademijos (VDA) „koridoriuose“ ar tolimesniuose regionuose – Panevėžyje, kur vyko pirmoji autoriaus personalinė paroda „Preparacija“ (2018). Sostinėje prasidėjus naujam vaizduojamųjų menų sezonui, į šurmulį menininkas įsiliejo su antrąja asmenine paroda, kuria išsamiau pristatoma jo kūryba Vilniaus auditorijai. Šiais metais sukurti darbai rodomi kaip vientisa kolekcija ir apibūdinami graikų kalbos žodžiu metonymia, kuris reiškia vardo pakeitimą arba perkeltinės prasmės pasakymą išlaikant tiesioginį santykį su originalia fraze (skaitau Maironio kūrybą – skaitau Maironį).


 

Nomeda ir Gediminas Urbonai: menas negali egzistuoti be žiūrovo

Kauno bienalė 2019-09-17
Gediminas ir Nomeda Urbonai. Martyno Plepio nuotr.

Šią vasarą gyvenantys knyga „Pelkės ir Nauja Vaizduotė“ ir planuojantys naujo kūrinio „Ateitybės sala“ atidarymu Bostone, JAV gyvenantys menininkai Gediminas ir Nomeda Urbonai pokalbiui atskubėjo į Kauną. Čia, Vytauto Didžiojo universitete, jiems suteiktas vizituojančių profesorių statusas, o 12-oje Kauno bienalėje eksponuojamas svarbus menininkų gimtajai šaliai kūrinys „Družba“.

Jūsų kūryba pastaraisiais metais glaudžiai siejasi su pelkėmis: Venecijos bienalei buvo įrengtas „Pelkių paviljonas“, toliau tęsiama „Pelkių mokyklos“ veikla, inicijuojami tyrinėjimai ir ekspozicijos... Pelkes sudaro labai daug elementų, tiek augmenija, tiek visi dariniai ir įvairi gyvūnija. Kurie elementai atspindėtų kiekvieną iš jūsų ar judu kaip duetą?
Nomeda: Jei jau reikia kažką išskirti, pirmiausia pagalvoju apie tai, kas įsiminė iš paskutinių susitikimų pelkėje-lagūnoje šių metų gegužės–birželio mėnesiais rezidencijos Venecijoje metu. Tai – salikornija (lot. salicornia) – žavus ir labai skanus augalas. Norėčiau ja būti. „Pelkių mokyklos“ kūrinių kolekcijoje, šiuo metu eksponuojamoje VDU Kaune, yra islandų dizainerio Tomas Pausz darbas, kuris vizualizuoja kaip salikornija „kuria“ žemę ir padeda įsitvirtinti kitiems augalams.


 

Vargonų ir obojaus meistrų koncertas Kauno Įgulos bažnyčioje

Robertas Beinaris. Autorės nuotr.

Pažaislio muzikos festivalio koncertą „Muzika dviem“ atliko du garsūs atlikėjai: vargonininkas Virginijus Barkauskas ir obojininkas Robertas Beinaris. Šios pavardės klausytojams reiškia aukštą instrumento valdymo meistriškumą ir muzikavimo meną.


 

Atlikėjas tėra ekranas – vaizdinius klausytojas susikuria pats

Ansamblis  „Vivante“. Nuotr. iš www.vivante.at

Tore Tomas Denysas – belgų tenoras, įkūręs keletą senosios muzikos ansamblių. Dainininkas pasižymi nepaprastu kūrybingumu ir drąsa išbandyti save ir kitose meno srityse – buvo aktoriumi, muzikos prodiuseriu, videomenininku bei dirigentu. Be to, muzikinį kelią pradėjo kaip trimitininkas, bet pamažu atrado aistrą dainavimui. Šešerius metus dalyvavo Zalcburgo vasaros festivalyje kaip Vienos operos teatro choro narys. Šiemet T. T. Denysas grįžo į festivalį kaip solistas, su savo ansambliais atliekantis Renesanso muzikos repertuarą. Su dainininku kalbamės apie jo karjerą, darbo kasdienybę ir kūrybinius siekius.


 

Darna per kontrastą

Marija Griniuk 2019-08-02
Paroda „Integracija“, Marijos Griniuk nuotr.

Paroda „Integracija“, vykstanti Kauno fotografijos galerijoje, yra bendras šios ir „Meno Parko“ galerijų projektas. Ji sujungia dvi menines praktikas, kurių kiekviena savita raiška vaizduoja miesto konstruktus ir objektus – medžiagas, istorijas, infrastruktūras – ir informuoja bei skatina žiūrovą perskaityti bendrą skirtingos prigimties vaizdų pasakojimą.

Remigijaus Treigio fotografijos perkelia į melancholišką sustabdyto laiko kinematografinę erdvę. Vaizdo fragmentai – tarsi fotografo poetikos žingsniai, kuriuos žiūrovas gali skaityti kaip tarpusavyje persipinančias, paslaptingas ir nepaviršutiniškas miesto istorijas. Eimučio Markūno tapybos darbuose šviečia negailestinga saulė. Spinduliuojančios spalvos ir reljefinės dažo formos (aliuzija į miesto erdvės koloritą) žiūrovus perkelia į gestinės tapybos erdvę, kuri pabrėžia jų kūrimo procesinį pobūdį.


 

Dvigubas jaunųjų pianistų rečitalis

Amelija Būrytė. Organizatorių nuotr.

Vos prieš du mėnesius atšventinta vienintelė Lietuvoje vienabokštė barokinė Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos Bažnyčia atveria duris ne tik tikintiesiems, bet ir muzikos bei meno mėgėjams. Liepos 22-osios vakarą čia įvyko dvigubas fortepijoninės muzikos rečitalis, kurį surengė jau ketvirtus metus organizuojamas „Ars SummerFest“ festivalis. Kaip teigia renginio organizatoriai, festivalio tikslas – ne tik suteikti galimybę Vilniaus gyventojams bei miesto svečiams išgirsti jau tarptautinį pripažinimą pelniusių klasikinės muzikos atlikėjų pasirodymus, bet ir rengti meistriškumo kursus bei pristatyti visuomenei jaunuosius Lietuvos ir užsienio talentus.


 

Laisvė reiškia kristi

Ispanų fizinio teatro kolektyvas „Cia Moveo“, spektaklio „Pasekmės“ akimirka. Dainiaus Putino nuotr.

Vinco Kudirkos aikštėje vykęs šiuolaikinio šokio ir kontaktinės improvizacijos spektaklis „Pasekmės“ į populiarią Vilniaus miesto vietą subūrė beveik šimtą žiūrovų. Aikštėje dažnai matomus riedlentininkus keitė akrobatai-šokėjai. Keletą vakarų iš eilės ispanų fizinio teatro kolektyvas „Cia Moveo“ užkerėjo publiką ir nukėlė kasdienybėje paskendusius miestiečius į stebuklingą šokio pasaulį. Šis pasirodymas pakerėjo savo laisvumu bei lengvumu: vis dėlto spektaklis ant Kudirkos aikštės grindinio yra nekasdienis vaizdas.


 

Kur susijungia akrobatika ir draugystė?

Spektaklio „Gregarious“ akimirka. Dainiaus Putino (Glasses'n beard Photography) nuotr.

Nuotaikingas šiuolaikinio cirko pasirodymas „Gregarious“, sukurtas dueto „Soon Company“, iš pirmo žvilgsnio atrodo mažų mažiausiai žavus, be to, po įspūdingų akrobatinių triukų apvalkalu galima įžvelgti daugybę egzistencinių idėjų. Vieną jų atspindi prancūzų rašytojo Antuano de Sent Egziuperi mintis: „Vienintelė vertybė žemėje – tai žmogaus ryšys su žmogumi.“


 

Skambantis karilionas ir jo galimybių ribos

Vilniaus karilionas. V. Sciavinsko nuotr.

Liepos 10 d. prasidėjo jau trečius metus Vilnių aplankantis Kariliono festivalis, kviečiantis penkis trečiadienius iš eilės nemokamai klausytis unikalaus skambesio muzikos. Kariliono tradicijos Lietuvoje vis dar formuojasi, tačiau sprendžiant iš sausakimšos Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios matyti, jog žmonių susidomėjimas šia muzika neslūgsta. Šis įspūdingas instrumentas Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bokšte buvo įrengtas 2015 metais ir yra didžiausias centrinėje Europoje, turintis net 61 varpą.


Akimis permetus šiųmečio festivalio programą, galima nujausti organizatorių ambicijas ir nuoširdų žavėjimąsi instrumentu. Šiais metais festivalyje pristatomi kariliono duetai su saksofonu, vokalu, gitara ir akordeonu.


 

XVI Tytuvėnų vasaros festivalis įgauna pagreitį

JKK 2019-07-15

Lygiai prieš šešiolika metų Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblyje nuskambėjo pirmieji Tarptautinio Tytuvėnų vasaros festivalio koncertai. Per šį laiką festivalis išaugo ir tapo didžiausiu profesionalaus muzikos meno reiškiniu Šiaulių krašte. Įpusėjęs festivalis jau dovanojo keletą nuostabių koncertų. Antroje liepos mėnesio pusėje ir visą rugpjūtį, numatyti dar aštuoni koncertai, kurie vyks tradicinėse erdvėse, tokiose kaip Tytuvėnų vienuolyno ansamblis, Kelmės dvaras, Šeduvos bažnyčia,  ir naujose lokacijose: Baisogalos, Dabikinės (Akmenės raj.) dvaruose, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje.


 

Meno negalima atskirti nuo likusio pasaulio

Paulas Hertelis po spektaklio „Imperatoriaus rožė“. B. Palffy nuotr.

Austrų kompozitoriaus, vadybininko ir dirigento Paulo Hertelio kūryba atliekama daugybėje šalių, tokiuose festivaliuose kaip „Aspekte Salzburg“, Štirijos, „Festival de Ville d’Avray“, „Austria Today“ bei kitur. Ilgą laiką greta sėkmingos kompozitoriaus karjeros jis taip pat dirbo kaip režisierius Brėgence, Vienoje, Grace. Kaip filmų ir operų kompozitorius bendradarbiavo su „Deutsche Oper“ Berlyne. Kompozitorių pakalbinau apie muzikos komponavimo subtilybes ir muzikanto gyvenimą Vienoje.


 

Technologinė redukcija

 Albrecht Dürer, medžio raižinys. Metropolitan kolekcijos nuosavybė

Anot dailėtyrininkų geltonosios biblijos: „technikų ir technologijų indelis į kūrinio suvokimą ir interpretacinį potencialą yra esminis dailės ir dailėtyros ištakų dėmuo.“ (Dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos, vadovėlis, sudarytoja Giedrė Mickūnaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidyklą, 2012, p. 39). Nuo tapybos darbų analizės neatsiejami technologinių sprendimų klausimai, nes jie daro tiesioginę įtaką meno kūrinio galutinei formai ir estetinei išraiškai. Iš vienos pusės technologijos leidžia tapybą išplėsti iš savo pačios sąvokos, savo galimybių ribos. Pavyzdžiui Povilas Ramanauskas, savo ciklu „Lanksčioji tapyba“, išsiplečia iš greenbergiškos sampratos ir siūlo ribišką traktuotę – tarp tapybos ir skulptūros/instaliacijos, o tai atkartoja ir po abstrakcionizmo bangos atsiradusį linkį į konceptualų meną ar tapytojų bandymus išeiti už technologiškai apibrėžtos medijos. Bet iš kitos pusės, dažnai taikant įvairias technologijas, nesiekiama išplėsti tapybos sampratos konceptualiai. Neretai tai tampa tik efektyvesnio instrumentarijaus paieškomis.


 

Išgryninta vienatvė

 Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.

Jaunosios kartos menininkas Mantas Daujotas neretai linksniuojamas kaip savamokslis būgnininkas ir profesionalus dailininkas. Žiūrovo intuicijai asmenybės dualumas siūlo vizualiąją menininko kūrybą iš anksto įsivaizduoti kaip artimą gesto tapybai, kur drobės persisunkia dripingo technika varvinamais ir taškomais dažais ar yra užpildomos impulsyviai pasirinktu koloritu, komponuojamu energingais potėpiais. Tačiau paaiškėja, kad tokia pirminė nuojauta, tam tikrai nuostabai, apgaulinga. Daujoto paveikslai neprimena ekspresyvios, ypač būdingos vyresnei lietuvių dailininkų kartai, tapybos, kur būgnų lazdeles būtų pakeitę teptukai. Kone priešiška muzikaliajai, tapytojiška autoriaus pusė asmeninį santykį su pasauliu, rūpimais klausimais, reiškia ramumu, sąstingiu ar štiliu, kaip vadinosi ir pirmoji personalinė Daujoto paroda, vykusi dar 2017 m.


 

Pasivaikščiojimas po Dorotos ir Wacławo Kuczma kūrybos fragmentus

Marija Griniuk 2019-07-01
Parodos „Vietos atmintis“ galerijoje „Meno parkas“ fragmentas. Autorės nuotr.

Parodoje „Vietos atmintis“, vykstančioje galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas), eksponuojami lenkų menininkų Dorotos ir Wacławo Kuczma tapybos darbai ir W. Kuczma performansų dokumentacijos. Skirtingų kūrybos laikotarpių darbai atskleidžia tik kūrybos fragmentus. Vaikščiodamas po tokią archyvo dalį galerijos „Meno parkas“ antrame ir trečiame ekspozicijų aukštuose kartais nusikeli per suskaitmenintą VHS formatu filmuotą medžiagą į 90-ųjų performanso erdvę arba pamatai naujus 2019 m. tapybos darbus. Toks pasivaikščiojimas laiku suteikia žiūrovui unikalią galimybę pamatyti menininkų kūrybos kelią.