Toddo Hayneso kinas: ieškant išėjimo

„Žudikai. Filmas apie poetą Rimbaud“, 1985

Viena svarbiausių XX a. paskutiniajame dešimtmetyje suklestėjusio New Queer Cinema figūrų – Toddas Haynesas – teigia, kad dar vaikystėje matytas Roberto Stevensono filmas „Merė Popins“ (Mary Poppins, 1964) nulėmė visą jo, kaip kino režisieriaus ir scenaristo, karjerą. Užaugęs Los Andželo priemiestyje, pasiturinčioje viduriniosios klasės šeimoje, šis amerikiečių režisierius visais savo filmais ardo vyraujančius socialinių idealų ir troškimų vaizdinius. Įžūlus ir provokatyvus Toddas Haynesas neabejotinai yra vienas įdomiausių ir intelektualiausių šiuolaikinio kino režisierių.


 

Nereikšmingi kasdieniai susitikimai

Emil Nolde, „Brolis ir sesė" (1918), copyright Nolde Stiftung Seebüll

Dviejų garsių vokiečių tapytojų modernistų, Emilio Noldes (1867 – 1956) ir Paulos Becker (1876 – 1907) keliai susikirto tik vieną vienintelį kartą – 1900 m. pavasarį Paryžiuje, kur dar jauni ir nežinomi menininkai atvyko mokytis ir kurti. Šiuo metu Vokietijos Bremeno mieste, Paulos Modersohn-Becker muziejuje veikianti paroda „Emilis Nolde susitinka su Paula Modersohn-Becker“ sukuria dailininkams unikalią progą – po beveik 120 metų susitikti antrąjį kartą. Tik šįkart jie vienas į kitą žvelgia nebyliomis savo paveikslų akimis.


 

Ak, tas šiuolaikiškumas

„Fjorenca", rež. J. Vaitkus, nuotr. D. Stankevičiaus

Nacionalinis Kauno dramos teatras, rodos, kaskart metų pabaigą pasirenka pažymėti naujo spektaklio premjera, kuri žiūrovus nuteiktų gana šventiškai ir pakiliai. Prieš porą metų buvo pristatomas Gintaro Varno spektaklis „Biografija: vaidinimas“, prieš metus – Vido Bareikio „Hamletas“. Pastarasis teatrinis įvykis buvo šventiškas, pompastiškas ir ypač šiuolaikiškas. Būtent postmodernus režisieriaus žvilgsnis į realijas spektaklyje tiko ir rado aiškią vietą. Šių metų naujojo sezono premjerų ratą užbaigė Jono Vaitkaus spektaklis „Fjorenca“, kuris režisierių po dešimties metų pertraukos sugrąžino į Kauno teatrinį gyvenimą.


 

„Kalifornijos svajos“ – filmas apie neišsipildžiusias svajones

Ieva Šukytė 2016-12-19
Kalifornijos svajos

„Džiazas miršta“ – liūdnai nuskamba filme „Kalifornijos svajos“ (La La Land, 2016). Miuziklai – galima teigti – taip pat. Kada paskutinį kartą matėte tikrai gerą šio žanro filmą, kuris būtų pastatytas per pastaruosius metus? Galbūt kino akademijos paminėti „Vargdieniai“ (Les Misérables, 2012) arba „Svydis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“ (Sweeney Todd: The Demon Barber of Fleet Street, 2007), tačiau jie nei kiek neprimena žavingų klasikinio Holivudo laikų, kuomet Gene‘as Kelly ir Fredas Astaire‘as iškėlė miuziklą į kino aukštumas.


 

Komercinės širdys nukreiptos giliau

Alma Veiverytė, „Širdis“, nuotr. autorės

Tą popietę teko apsilankyti trijose parodose – pirmiausia fotografijos galerijoje vykstančioje Adaukto Marcinkevičiaus ,,Optimistai ir skeptikai‘‘, vėliau Meno parko galerijoje vykstančiose Almos Veiverytės ,,Širdys‘‘ ir ,,Net freedom art show‘‘ parodose. Jos visos skirtingos, visos skirtinguose kontekstuose, o reikia pasirinkti aprašyti vieną... Galbūt Veiverytės paroda pasirodė kiek artimesnė – kelianti viltį pajusti vidinę šilumą orams atšalus.


 

Taip arti, taip toli

Fali Pavri

Klaipėdoje kasmet rengiamas šventinės klasikos festivalis „Salve Musica“ klausytojus kviečia išskirtiniams įspūdžiams. Visą gruodžio mėnesį Klaipėdos koncertų salės organizuojami koncertai atveria galimybes pasiklausyti garsiausių lietuvių ir užsienio šalių atlikėjų ir orkestrų. Vienas pirmųjų festivalio koncertų, vykęs gruodžio 9 dieną, publiką kvietė pasiklausyti dar nematyto dueto. Tą vakarą scenoje susitiko dvi artimos sielos iš tolimų kraštų – pianistai Petras Geniušas ir Fali Pavri (Indija-Jungtinė Karalystė). Koncerto programai jie paruošė įspūdingus  F. Schuberto, M. Ravelio, G. Gershwino  fortepijoninius opusus keturioms rankoms, tarp kurių suskambo ir soliniai atlikėjų numeriai.


 

Vilnius-Kaunas arba netikėto pokalbio nuotrupos

Juozo Budraičio parodos „Mano Paryžius" atidarymas, nuotr. V. Masanauskaitės

Važiavome trise: jaunasis fotografas Rimantas Steponavičius, kino ir teatro aktorius Juozas Budraitis, keliaujantis atidaryti savo asmeninės fotografijų parodos „Mano Paryžius”, ir aš. Mašinoje grojo praėjusio šimtmečio muzika, lauke – dangus maišėsi su asfalto spalva ir lyg viso to dar būtų negana, lijo. Kaip man dažnai nutinka, pokalbio metu sužinau visai ne tokių dalykų, kokių tikiuosi iš pradžių (o tikiuosi autoriaus išsiklausinėti apie parodą, kuri tuo metu jau bebaigiama kabinti ant Kauno fotografijos galerijos sienų).


 

Jaunojo kūrėjo vietos paieškos Lietuvos teatro lauke. II dalis

Teatras neįsivaizduojamas be vieno pagrindinio elemento – aktoriaus. Gerai žinomi aktoriai žiūrovų mėgstami, o jei ir ne, tai bent jau atpažįstami ir matomi. Tačiau įdomu panagrinėti, kokia jaunųjų aktorių situacija, su kokiomis problemomis susiduria jie ir kaip šiems tapti matomiems, išgirstiems, suprastiems? Juk tai yra jų darbo esmė.


 

Vidinė nuodėmių išpažintis

Gruodžio pirmosiomis dienomis susimąstyti ir išgirsti vėl kvietė erdvinė opera tamsoje „Confessions“, grįsta septynių mirtinų nuodėmių tema. Susirinkusieji patirti šį kūrinį prieš ateidami turėjo nusiteikti, kad tai nebus tradicinė opera, o greičiau intervencijos į asmeninę erdvę tolerancijos išbandymas. Publikos reakcijos po šio išpažinčių seanso rodė, kad sąžinės inspekcija ir apsivalymas įvyko. Tačiau jo sėkmės įvertinimas – jau individualus dalykas.


 

Kur moterys randa laiką?

Lilijos Puipienės tapyba

Galvojant paprastai, laikrodis atrodo realiausias laiko materialus pavidalas. Įprastai apvalus, rečiau kvadratinis. Gali būti klasikinio stiliaus su odine rankenėle, nešiojamas ant riešo, arba įmantresnis – kišeninis. Dar gali švytėti skaitmeniniais skaičiais orkaitėje ar, be abejonės, telefone. Kai kur – tiksėti ant sienos. Kitokį nei įprasta laiko apipavidalinimą pristatė menininkės Lilija Puipienė, Marija Puipaitė, Edita Rakauskaitė ir Raima Drąsutytė kolektyvinėje parodoje „Laike“.


 

Vitos Opolskytės vaistai tikrovei

Vita Opolskytė, nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės

Jaunosios kartos tapytojos Vitos Opolskytės alisiška kūryba prikausto žvilgsnį. Jos interjerų vaizduose susipina skirtingų dydžių baldai, namų fasadai, vaikiški žaislai, lėliški ir tikroviški personažai. Dailininkė buvo du kartus apdovanota skatinamąja premija konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“. Kviečiame skaityti pokalbį su menininke apie jos kūrybą, atmintį ir jaunų tapytojų gyvenimą.


 

Jaunojo kūrėjo vietos paieškos Lietuvos teatro lauke. I dalis

Kartas nuo karto pasigirsta jaunųjų kūrėjų, menininkų skundų, kad jie nežino, ką veikti baigus studijas, kur ieškoti darbo. Kultūros sektoriaus tokia specifika, kad kultūros profesionalas atsidaręs Darbo biržos tinklalapį, greičiausiai daug aktualių pasiūlymų neras. Būnant toje terpėje darosi smalsu, o kur visgi eiti su savo idėjomis, genealiais projektais jaunam, dar nespėjusiam pasižymėti ar jau vieną kitą žinomesnį darbą į savo gyvenimo aprašymą įrašiusiam dramaturgui ar teatro režisieriui.


 

„Gimme Danger“: dionisiško meno pagrindai

„Gimme Danger“

„The Stooges“ yra geriausia visų laikų rokenrolo grupė“, - teigia užkadrinis Jimo Jarmuscho balsas viename naujausių savo filmų (Jarmuschas buvo vienintelis režisierius šių metų Kanų festivalyje pristatęs du filmus – „Gimme Danger“ ir „Patersonas“). Šiuo Jimo Jarmuscho, nepriklausomo Amerikos kino ikonos ir ilgamečio grupės fano, teiginiu ir prasideda „Gimme Danger“ (liet. „Suteik man pavojų“) – dokumentinis filmas apie pankroko pirmtakus „The Stooges“ ir grupės lyderį Iggy Popą.


 

Įsiklausykime... Klausydami išgirsime erdvę

Sfera, nuotr. LMTA Muzikos inovacijų studijų centro

Jaukus ir inovatyvus festivalis „Sferos/Premjeros“ jau trečius metus žvelgia į muziką iš subtiliausių garsų įsiklausymo pusių, įvairiais garso sprendimais erdvėje žadina atrasti kartais nepažiniais atrodančius muzikos klodus. Šį kartą festivalyje dalyvavo kompozitoriai Justė Janulytė ir Mindaugas Urbaitis. Klausytojai galėjo išgirsti po keturis abiejų autorių kūrinius, pritaikytus šiais metais Juliaus Juzeliūno vardą gavusiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos inovacijų studijų centre (MISC) esančioje erdvinio garso sferai.


 

Smiltys tarpuose tarp žodžių

Ainė Jacytė 2016-11-25
Kristinos Inčiūraitės parodos „Dykumėjimai" fragmentas, nuotr. L. Pranaitytės

Ką reiškia ištartas žodis dykumoje? Blyksnį tikėjimo ir viltį sekti paskui ar pastangą paleisti? Galiu įsivaizduoti, kaip žodžių ritmai juda lyg kupranugarių vilkstinės, džiovinami kaitrios saulės ir suklumpa, smigdami į smėlį. Jų negirdimą aidą nusineša vėjas, išbarstydamas nieko nebereiškiančias žodžių dalis įkaitusioje begalybėje.  Dega žodžiai.  Jų niekas nebegirdi.

Pirmasis įspūdis įžengus į Kristinos Inčiūraitės solo parodą galerijoje „POST“ – ištinka tykuma: judesiai sulėtėja, žvilgsnis nusidriekia į tolį, kvėpavimas gilėja.


 

Rosanda Sorakaitė: „Tapau tai, kas yra arti manęs esamu laiku“

Ieva Šukytė 2016-11-18
Rosanda Sorakaitė, „Nakties šviesa", 2016, akrilas, aliejus, drobė, 200x150 cm

Aštuntus metus vykstančiame „Jauno tapytojo prizo“ konkurse komisijos sprendimu nugalėtoja tapo kaunietė Rosanda Sorakaitė. Monochrominėmis spalvomis tapanti dailininkė asmenines parodas pradėjo rengti jau studijų metu. Šiais metais Londone vykusioje šiuolaikinio meno mugėje „Start“ ji pristatė solo darbų prezentaciją, dalyvavo du mėnesius trūkusioje rezidencijoje „CreArt AiR – Artist in Residence program“ Linze, Austrijoje. Skaitytojų dėmesiui pateikiame pokalbį su tapytoja apie neseniai laimėtą konkursą, jos kūrybą ir lietuviškos tapybos mokyklų ypatumus.


 

Palaidokit mane kaip kupranugarį

„Minotauras", rež. Kārlis Vītols

Po šių metų Scanoramos „Naujojo Baltijos kino” (NBK) programos aš visai nenorėčiau rašyti nei jokių įžangų, nei prologų. Kaip ir jaunieji Baltijos šalių kūrėjai, norėčiau eiti tiesiai prie esmės. Mano atveju – nerti į pokalbį apie pačius filmus, o filmų atveju – kalbėti apie šiandieną ir tai, kas vyksta aplink. Tad leidau šiam kinui save pavedžioti už nosies ir pasižiūrėti, kas bus toliau.