Franzas Rogowskis: „Esu kalbantis šokėjas“

Ieva Šukytė 2018-02-21
Franzas Rogowskis T. Stubero filme „Koridoriuose“, 2018

Franzas Rogowskis – jaunosios kartos vokiečių aktorius, platesnę žiūrovų auditoriją patraukęs Boxerio vaidmeniu Berlyno kino festivalyje pasirodžiusiame filme „Viktorija“. Praėjusiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristatė naujausią Michaelio Hanekės kūrinį „Laiminga pabaiga“, kuriame Rogowskis suvaidino Isabelės Hupert sūnų.  Šiais metais aktorius Berlinalėje pateko į „European Shooting Stars“ dešimtuką, o pagrindinėje konkursinėje programoje pristato du filmus – Christiano Petzoldo „Tranzitą“ ir Thomo Stubero „Koridoriuose“.


 

Odė meilei pagerbiant Lietuvą

Ignotas Vilkas 2018-02-19

Kaip niekad saulėta ir šilta vasario 14-oji kvieste kvietė visus išlįsti laukan ir dalintis geromis emocijomis su aplinkiniais. Tai savotiška įžanga prieš didžiausią šių metų šventę – vasario 16-ąją. Artėjant šiai iškiliai šventei netrūksta renginių nei koncertų salėse, nei miestų ir miestelių gatvėse. Kamerinis ansamblis „Vilniaus arsenalas“ pakvietė savo ištikimiausius klausytojus į tradicinį Valentino dienos koncertą „Žiemos divertismentas. Šokio sūkury“.


 

Gyvenimas yra hobis, jei veiki tai, kas patinka

Garso performansas požeminėje perėjoje, 2015, nuotr. Aiwa Crow

Žvarbų žiemos rytą esame pačiame Vilniaus centre įsikūrusioje menininkų dirbtuvėje „Studium P“. Tai nepriklausoma kūrybinė erdvė, kurioje savo buitimi ir kūrybiniais atradimais kasdien dalijasi čia gyvenantys bei užsukantys menininkai. Prieangyje sukrautos malkos, asketiškas medinių lentų gultas virš darbo stalo kambaryje, kuris labiau panašėja į dailidės dirbtuves. Tai bene viskas, ko reikia jaunam ir kūrybiškam tarpdisciplininio meno kūrėjui Simonui Nekrošiui. Su juo šiandien ir kalbamės apie praeitį, dabartį ir visa apimantį kūrybinį procesą.


 

Kad gyventum ir mylėtum – reikia šiek tiek nuodų. Filmas „Nematomas siūlas“

„Nematomas siūlas“, 2017

Labai mėgstu žiūrėti filmų anonsus. Jau matytų ar naujų – nesvarbu. Filmą „Nematomas siūlas“ (Phantom Thread, D.Britanija, Šveicarija, 2017) įsimylėjau sau įprastu būdu, t. y. vos pamačiusi jo anonsą. Visgi jį žiūrėdama nustebau dėl režisieriui Paului Thomui Andersonui nebūdingo siužeto paprastumo.


 

Tapytoja M. Plentauskaitė: „Savo darbais bandau atskleisti autentikos trūkumą“

Ieva Šukytė 2018-02-09
Monika Plentauskaitė, nuotr. iš asmeninio archyvo

Monika Plentauskaitė – jaunosios kartos tapytoja, šiuo metu tęsianti tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Sausio 17 dieną Vilniaus meno galerijoje „Meno niša“ atsidarė pirmoji dailininkės solo paroda sostinėje, kurioje ji pristatė savąjį „Butaforijų parką“. Parodai einant į pabaigą, susitikome su Monika pakalbėti apie jos kūrybą, parodą ir iš kur ji semiasi idėjų paveikslams.


 

„Metropolitan Opera“ dienoraštis: nuo vaikiškos operos iki naujojo sezono planų

„Jonukas ir Grytutė“, nuotr. iš „Metropolitan opera“ archyvo

Geriausiu pasaulio operos teatru tituluojama Niujorko „Metropolitan Opera“ nustebina kiekvieną, kuris tik įžengia pro įspūdingas pastato duris Linkolno centre. Jame įsikūrusios vienos geriausių koncertinių salių Niujorke, taip pat teatras ir Julliardo šokio, dramos ir muzikos mokykla. 2018 metus „Metropolitan Opera“ pradėjo opera vaikams „Jonukas ir Grytutė“ ir operete „Linksmoji našlė“, taip pat sausį buvo parodytos operos „Toska“, „Figaro vedybos“, „Kaimo garbė“ ir „Pajacai“, „Meilės eliksyras“ ir „Trubadūras“.


 

Akordeonininkas R. Ungurs: „Grodamas jaučiuosi kaip žuvis vandenyje“

R. Ungurs, nuotr. G. Žilinsko

Kiekvieną kartą pasikalbėjus su nauju pašnekovu tenka daug apmąstyti, pasisemti naujos kūrybinės energijos, o tai visuomet džiugina. Šį kartą man teko garbė pabendrauti su latvių akordeonininku ir kompozitoriumi, po studijų baigimo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje likusiu gyventi Vilniuje – Raimondu Unguru. Visi, bent šiek tiek jį pažįstantys, pritars, kad Raimondas – labai charizmatiškas, įvairiapusiškas ir įdomus žmogus, muzikantas, kolega.


 

Žmogus kaip technologijos lytis. Paroda „Proksemika“

Paroda „Proksemika“, nuotr. A. M. Stankevičiūtės

Rašomasis stalas, apšviestas gelsvo šviestuvo, ir kompiuterio ekranas, mėlstantis kambario tamsoje – intymi erdvė, tvinksinti kibernetiniu vojerizmu, socialine masturbacija. Kumštyje sugniaužta pelė, jungianti langus, skverbiasi gilyn į kito privačią erdvę, išviešintą tinkluose. Į aktą įtrauktas „Sodų 4“ rūsyje, parodoje „Proksemika“, pastatytas (ne)asmeninis kompiuteris – tarsi subjektas, savo tariamu pasyvumu siūlantis prisiartinti ir suartėti.


 

Visi ranka rašyti laiškai, tarp jų ir Ellai Fink

Vilmos Samulionytės paroda „Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas“, nuotr. M. Valatkaitės

Laiškas – istorijos veikėjas, keičiantis gyvenimo įvykius viena ar kita linkme. Vilmos Samulionytės fotografijų parodoje „Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas“ būtent ranka rašomam laiškui atitenka vienas svarbiausių vaidmenų ekspozicijoje. Vilniaus fotografijų galerijoje lankytoją pasitinka tiesiai prieš įėjimo/išėjimo duris rodoma videoinstaliacija, inscenizuojanti sūnėno tetai ranka rašomą laišką.


 

Muzikos kupinas Kristinos Norvilaitės grafikos pasaulis

Kristina Norvilaitė, „Aš noriu groti", 2015, parodos organizatorių nuotr.

Grafikę Kristiną Norvilaitę galima vadinti vietoje nenustygstančia menininke, kuri aktyviai dalyvauja personalinėse ir grupinėse parodose, iliustruoja knygas, vykdo edukacinius užsiėmimus, kuria scenografiją spektakliams. Šį sykį K. Norvilaitė kviečia į Kauną – į Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje surengtą parodą „Aš klausausi muzikos“.


 

Šventiniai fejerverkai

Alexander Paley. LVSO archyvo nuotr.

Likus vos kelioms savaitėms iki didžiųjų metų švenčių visi verčiasi per galvą: ką nupirkti artimiesiems dovanų, ką padėti ant Kūčių stalo. O štai Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras,  visiškai ramiai reaguodamas į Kalėdinę beprotybę ir gyvendamas savame klasikos pasaulyje, rengia koncertus tokiais tempais, jog publikai dažnai tenka sukti galvą – kaip spėti į visus koncertus?


 

Apie istoriją Vincento Smakausko paveikslo istorijoje

Joana Vitkutė 2018-01-03
Vincentas Smakauskas, „Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją“, drobė, aliejus, 171 x 210 cm, Lietuvos dailės muziejus

Norisi nupūsti užmaršties dulkes nuo iš pirmo žvilgsnio nuobodžių ir nieko nesakančių mūsų senosios  dailės paveikslų. Vilniaus paveikslų galerijoje kabo vienas garsiausių, turbūt ne vieno iš mūsų istorijos vadovėlį iliustravęs, apie 1829 m., Vincento Smakausko sukurtas istorinis reprezentacinis paveikslas „Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją“.


 

Kas įsiminė 2017-aisiais?

2017-12-29
Apeirono teatras, spektaklis „Palikuonis", nuotr. Apeirono teatro

Jaunųjų kritikų platformos „M-puslapiai“ tekstų autoriai dalijasi įspūdžiais, kas įminė teatro, kino ir dailės srityse ir ko pasigedo kultūroje 2017-aisiais metais.


 

Dvi su puse

Linas Blažiūnas, parodos „Dvi su puse“ fragmentas, nuotr. galerijos „AV17"

Diena/naktis, viršus/apačia, skaistybė/nuodėmė, gyvenimas/mirtis – bipoliškumas kuria dinamiką, bet nesuteikia galimybės pasiekti idealią sintezę. Kūryba – tai tiltas, bet ne pati žemė ar dangus, kūryba – ne vienas, o pusė. Galerijoje „AV17“ veikia Lino Blažiūno ir Jono Aničo paroda „Dvi su puse“. Šia proga dalinuosi menininko Blažiūno mintimis apie kūrybą ir jos užkulisius.


 

Instrumentų derintojas – angelas sargas

Romanas Slavomiras Kontorovičius, nuotr. D. Matvejevo

Fortepijonas, kaip ir jo skambesys, yra daugeliui pažįstamas instrumentas. Tačiau retas susimąstome apie šio milžino priežiūrą ir tinkamą paruošimą atlikimui. Tad vykusio Vilniaus fortepijono festivalio „Pakeleiviai“ proga kalbiname ilgametį Lietuvos Nacionalinės Filharmonijos instrumentų derintoją Romaną Slavomirą Kontorovičių.


 

Titanų susidūrimas

Julia Novikova

Esame įpratę, jog kalėdinės nuotaikos į Lietuvą atkeliauja dar gerokai prieš didžiąsias metų šventes. Iškart po Vėlinių parduotuvių vitrinas užplūsta įvairiausi papuošimai, muzika, nuolaidos. Tačiau kartais tos šventės būna visai kitokios, sugebančios taip nustebinti, jog apie tai tenka galvoti labai labai ilgai. Būtent tokią šventę surengė Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) ir dirigentas Gintaras Rinkevičius, savo ištikimiausius klausytojus pakvietęs į koncertą „Operų brangakmeniai“.


 

Išdrįsti gyventi be iliuzijų

Laura Šimkutė 2017-12-18
„Heda Gabler“, organizatorių nuotr.

Gruodžio 20, 21 dienomis Lietuvos rusų dramos teatro erdvėje „A – Z“ įvyks jaunos režisierės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirto bakalauro kurso studentės, Jono Vaitkaus auklėtinės Eglės Švedkauskaitės spektaklio „Heda Gabler“ pagal Henriko Ibseno pjesę, premjera. Anot kūrėjų, tai spektaklis apie materialiai gerai aprūpintus, tačiau užspaustų troškimų ir iliuzijų kupinus jaunus žmones. Apie atvirumo stygių, „auksinį jaunimą“ bei dabartinio jauno žmogaus problemas ir traumas kalbamės su spektaklio režisiere Egle Švedkauskaite.


 

Nekonformistiškas konformistas

Alexej Gordin, „Vienas studijoje“ (2017)

Alexejaus Gordino paveikslas „Vienas studijoje“ (2017), laimėjęs „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursą, yra primityvus, bet ir velniškai gudrus.


 

„Scanoramos” refleksija

„Trys sąlygos“

Lapkričio antrojoje pusėje į Kauną atkeliavo dalis Europos šalių kino forumo „Scanorama“ programos. Tolimesniame tekste pasidalinsiu įspūdžiais apie filmus, kuriuo pavyko pamatyti. Kaip ir pats festivalis, pasirinkti filmai kontrastingi, dalis jų visiškai nauji, režisierių sukurti šiais metais, kiti – nemenkas žvilgsnis į praeitį.