Skambantis karilionas ir jo galimybių ribos

Vilniaus karilionas. V. Sciavinsko nuotr.

Liepos 10 d. prasidėjo jau trečius metus Vilnių aplankantis Kariliono festivalis, kviečiantis penkis trečiadienius iš eilės nemokamai klausytis unikalaus skambesio muzikos. Kariliono tradicijos Lietuvoje vis dar formuojasi, tačiau sprendžiant iš sausakimšos Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios matyti, jog žmonių susidomėjimas šia muzika neslūgsta. Šis įspūdingas instrumentas Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bokšte buvo įrengtas 2015 metais ir yra didžiausias centrinėje Europoje, turintis net 61 varpą.


Akimis permetus šiųmečio festivalio programą, galima nujausti organizatorių ambicijas ir nuoširdų žavėjimąsi instrumentu. Šiais metais festivalyje pristatomi kariliono duetai su saksofonu, vokalu, gitara ir akordeonu.


 

XVI Tytuvėnų vasaros festivalis įgauna pagreitį

JKK 2019-07-15

Lygiai prieš šešiolika metų Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblyje nuskambėjo pirmieji Tarptautinio Tytuvėnų vasaros festivalio koncertai. Per šį laiką festivalis išaugo ir tapo didžiausiu profesionalaus muzikos meno reiškiniu Šiaulių krašte. Įpusėjęs festivalis jau dovanojo keletą nuostabių koncertų. Antroje liepos mėnesio pusėje ir visą rugpjūtį, numatyti dar aštuoni koncertai, kurie vyks tradicinėse erdvėse, tokiose kaip Tytuvėnų vienuolyno ansamblis, Kelmės dvaras, Šeduvos bažnyčia,  ir naujose lokacijose: Baisogalos, Dabikinės (Akmenės raj.) dvaruose, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje.


 

Meno negalima atskirti nuo likusio pasaulio

Paulas Hertelis po spektaklio „Imperatoriaus rožė“. B. Palffy nuotr.

Austrų kompozitoriaus, vadybininko ir dirigento Paulo Hertelio kūryba atliekama daugybėje šalių, tokiuose festivaliuose kaip „Aspekte Salzburg“, Štirijos, „Festival de Ville d’Avray“, „Austria Today“ bei kitur. Ilgą laiką greta sėkmingos kompozitoriaus karjeros jis taip pat dirbo kaip režisierius Brėgence, Vienoje, Grace. Kaip filmų ir operų kompozitorius bendradarbiavo su „Deutsche Oper“ Berlyne. Kompozitorių pakalbinau apie muzikos komponavimo subtilybes ir muzikanto gyvenimą Vienoje.


 

Technologinė redukcija

 Albrecht Dürer, medžio raižinys. Metropolitan kolekcijos nuosavybė

Anot dailėtyrininkų geltonosios biblijos: „technikų ir technologijų indelis į kūrinio suvokimą ir interpretacinį potencialą yra esminis dailės ir dailėtyros ištakų dėmuo.“ (Dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos, vadovėlis, sudarytoja Giedrė Mickūnaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidyklą, 2012, p. 39). Nuo tapybos darbų analizės neatsiejami technologinių sprendimų klausimai, nes jie daro tiesioginę įtaką meno kūrinio galutinei formai ir estetinei išraiškai. Iš vienos pusės technologijos leidžia tapybą išplėsti iš savo pačios sąvokos, savo galimybių ribos. Pavyzdžiui Povilas Ramanauskas, savo ciklu „Lanksčioji tapyba“, išsiplečia iš greenbergiškos sampratos ir siūlo ribišką traktuotę – tarp tapybos ir skulptūros/instaliacijos, o tai atkartoja ir po abstrakcionizmo bangos atsiradusį linkį į konceptualų meną ar tapytojų bandymus išeiti už technologiškai apibrėžtos medijos. Bet iš kitos pusės, dažnai taikant įvairias technologijas, nesiekiama išplėsti tapybos sampratos konceptualiai. Neretai tai tampa tik efektyvesnio instrumentarijaus paieškomis.


 

Išgryninta vienatvė

 Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.

Jaunosios kartos menininkas Mantas Daujotas neretai linksniuojamas kaip savamokslis būgnininkas ir profesionalus dailininkas. Žiūrovo intuicijai asmenybės dualumas siūlo vizualiąją menininko kūrybą iš anksto įsivaizduoti kaip artimą gesto tapybai, kur drobės persisunkia dripingo technika varvinamais ir taškomais dažais ar yra užpildomos impulsyviai pasirinktu koloritu, komponuojamu energingais potėpiais. Tačiau paaiškėja, kad tokia pirminė nuojauta, tam tikrai nuostabai, apgaulinga. Daujoto paveikslai neprimena ekspresyvios, ypač būdingos vyresnei lietuvių dailininkų kartai, tapybos, kur būgnų lazdeles būtų pakeitę teptukai. Kone priešiška muzikaliajai, tapytojiška autoriaus pusė asmeninį santykį su pasauliu, rūpimais klausimais, reiškia ramumu, sąstingiu ar štiliu, kaip vadinosi ir pirmoji personalinė Daujoto paroda, vykusi dar 2017 m.


 

Pasivaikščiojimas po Dorotos ir Wacławo Kuczma kūrybos fragmentus

Marija Griniuk 2019-07-01
Parodos „Vietos atmintis“ galerijoje „Meno parkas“ fragmentas. Autorės nuotr.

Parodoje „Vietos atmintis“, vykstančioje galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas), eksponuojami lenkų menininkų Dorotos ir Wacławo Kuczma tapybos darbai ir W. Kuczma performansų dokumentacijos. Skirtingų kūrybos laikotarpių darbai atskleidžia tik kūrybos fragmentus. Vaikščiodamas po tokią archyvo dalį galerijos „Meno parkas“ antrame ir trečiame ekspozicijų aukštuose kartais nusikeli per suskaitmenintą VHS formatu filmuotą medžiagą į 90-ųjų performanso erdvę arba pamatai naujus 2019 m. tapybos darbus. Toks pasivaikščiojimas laiku suteikia žiūrovui unikalią galimybę pamatyti menininkų kūrybos kelią.


 

Justė Janulytė: „Esu šimtaprocentinė baltė“

Ben Lunn 2019-06-27
Justė Janulytė, nuotr. D. Matvejevo

Šiandien jums pristatysiu pokalbį, kurį kūrėme kartu su viena mėgstamiausių mano kompozitorių – Juste Janulyte. Per kelerius pastaruosius metus turėjau prabangą apsilankyti įvairiose jos premjerose, po kurių ne sykį ją šlovinau. Bet verčiau be ilgų ceremonijų pereikime prie pačios Justės.


 

Technoutopijos, arba Dalinuosi, vadinasi, egzistuoju

Laura Šimkutė 2019-06-26
Scena iš spektaklio „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.

Neverta nė sakyti, kad technologijos užkariauja mūsų gyvenimą. Visi ir taip žinome, praktiškai nė dienos nepraleisdami be išmaniojo telefono ar kompiuterio ir tikrindami, ką veikia mūsų pažįstami ir kas šiuo metu aktualu interneto bendruomenėse. Šiame kontekste tinka paminėti JAV ir Kinijos informacinių technologijų bendrovės „Huawei“ krizę: JAV kaltina „Huawei“ naudojant įrenginius sekimui, t.y. Kinija gali rinkti svarbią informaciją apie kitų šalių klientus, besinaudojančius bendrovės prietaisais, todėl „Google“ nustoja teikti „Huawei“ telefonų programinės įrangos palaikymą. Gana utopiškai atrodę scenarijai neįtikinėtinu tempu persikelia į tikrovę ir tampa įkvėpimu scenos menų ar kino bei televizijos produkcijos kūrėjams.


 

Mąstyti, kaip padėti kitam

Denisas Kolomyckis. Asmeninio archyvo nuotr.

Pokalbis su menininku Denisu Kolomyckiu.


 

Kompozitorius Klausas Ageris: „Spaudimas iš išorės padeda kurti“

Klausas Ageris, nuotr. iš asmeninio archyvo

Vienu garsiausių šiuolaikinių kompozitorių Austrijoje laikomas Klausas Ageris yra figūra, stipriai daranti įtaką europiniam šiuolaikinės muzikos kontekstui. 2006–2014 metais Briuselyje eidamas Europos kompozitorių forumo prezidento pareigas, vadovaudamas Vienos kompozitorių sąjungai, K. Ageris taip pat išlaikė nepaprastai aktyvią ir produktyvią kūrybinę bei akademinę karjerą. Jo kūryboje tarpsta tradicinė, elektroakustinė ir kompiuterinė muzika.  Apie muzikos kūrimo paslaptis ir šiuolaikinio kompozitoriaus dalią bei kovą už geresnį menininko gyvenimą su kūrėju kalbasi Ona Jarmalavičiūtė.


 

Lapas popieriaus – stabiliausia vieta apsistoti

Aušra Giedraitytė. K. Savickytės nuotr.

Pokalbis su aktore, šokėja, rašytoja ir dramaturge Aušra Giedraityte


 

Matyti ir skaityti apnuogintą esybę

Neringa Mikol 2019-05-29
Simona Bareikytė, paroda „Apnuoginta esybė“, autorės nuotr.

Simonos Bareikytės parodos „Apnuoginta esybė“ kūriniai žiūrovus pasitinka karpinių iš laikraščių ir žurnalų margumynu. Akys drąsiai gali pasiklysti tarp spalvų, figūrų ir žodžių jūros, tačiau būtent to Simona, rodosi, ir siekia. Kūrinių autorė šia paroda iškelia labai aiškų tikslą: suvirpinti esybės stygas, padėti žiūrovui atrasti save viename ar kitame kūrinyje. Šis straipsnis taip pat turi labai aiškų tikslą: patikrinti, kaip parodos tikslas buvo įgyvendintas.


 

Džiazuojantys „Druskomanijos“ vėjai

Gaja Klišytė 2019-05-28
„Druskomanija“, Domantas Razmus ir „Castor Stetson“, nuotr. T. Tereko

Vienas paskutinių šių metų šiuolaikinės muzikos festivalio „Druskomanija“ koncertų, rengiamų Vilniuje, įvyko salėje virš baro „Vėjai“. Gal neatsitiktinai pasirinktos vietos kontekste „Druskomanijos“ vėjai atpūtė džiazo garsus, kurie maloniai, tačiau skirtingais rakursais, įsiliejo į du šio vakaro koncertus, o kūrybinę laisvę, užkoduotą pačiose džiazo muzikos šaknyse, įkūnijo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bigbendas ir grupė „Castor Stetson“.