Stasio Eidrigevičiaus pasaulis

Stasys Eidrigevičius, „Jaunas mokslininkas“, 1985 m., Modernaus meno centro kolekcija

Nors manoma, kad dailininkai viską pasako savo darbais, Stasio Eidrigevičiaus pasakojimų pasiklausyti yra visada įdomu. Patenki į gyvybingą, daugiasluoksnį kalbėjimą, kupiną netikėtų asociacijų, minties šuolių, originalių įžvalgų. Nejučia esi priverstas nepasitikėti, kritiškai vertinti kiekvieną dailininko pasisakymą. Žinoma, taip tik įdomiau, nes reikia mąstyti, išlaikyti susikaupimą. O įdomiausia yra tai, kad iš visų įspūdžių, pamąstymų bei vaizdų (šįkart išreikštų žodžiais), po truputį dėliojasi paties menininko kūrybinė autobiografija, ryškėja pasaulėžiūros siluetai.


 

Kokia tamsa gaubia spalvotą Jono Čeponio pasaulį?

Jonas Čeponis, „Žvejai", 1969 m., G. Jasinsko nuotr.

Radvilų rūmų muziejuje šiuo metu veikia retrospektyvinė tapytojo Jono Čeponio paroda „Spalvingas žvilgsnis į pasaulį“. Jonas Čeponis, vienas iš tyliojo modernizmo pradininkų Lietuvoje, buvo gerai susipažinęs tiek su Europos postimpresionizmo, fovizmo daile, tiek su lietuvių modernistų grupuotės „Ars“ veikla, tad ir menininko kūryboje galime įžvelgti savitą vakarietiškos ir lietuviškos estetikos sintezę. Pagalvojus, kokį įspūdį dailininko kūryba turėjo kelti sovietmečiu (jeigu net ir dabar jo drobės nepraranda vakarietiško modernizmo dvasios), kyla smalsumas, kaip Čeponis bus pristatomas šių dienų žiūrovui. Vis dėlto, tenka pripažinti, kad parodos organizatoriai gana paviršutiniškai pristatė menininko kūrybinį palikimą arba nesugebėjo įgyvendinti sau išsikeltų tikslų.


 

Kasdieniškoji Penelopė

G. Aleksynaitės nuotr.

Balandžio 25 d. įvyko spektaklio „Penelopė“ premjera, kurį paruošė Vilniaus Universiteto teatro trupė „Minimum“, vadovaujama režisieriaus Rimanto Venckaus. Aktoriai kalbėjo režisierės Laimutės Pocevičienės parašytu tekstu iš jos pjesės „Penelopė“, pagal kurią ir buvo pastatytas spektaklis.

Žiūrovams įteikiamos programėlė paaiškina, kad spektakliu siekiama aktualizuoti Homero mitą žvelgiant iš Odisėjo žmonos Penelopės pozicijos. Programėlė neišduoda, kad žiūrovo laukia jautrios, tyros ir atsidavusios moters istorija, kuri tokia trapi, kad galima kiaurai, lyg per vandens krislą, pamatyti pažįstamus, tamsius, rutina pakvipusius gyvenimo intarpus. Labai smagu jausti tą šiltą ir skanų moteriškumą, kurio nelyginant prieskonių pribėrė puiki kulinarė Laimutė Pocevičienė.


 

Identifikavimo menas

Danas Aleksa, „Autoportretas“, 2014 m.

Klausimas, kas aš esu, žmogų pradeda kvosti nuo mažumės. Vieni į jį atsako lengvai ir anksti, kiti pereina kone kryžiaus žygius, kad pasiektų galutinį rezultatą: I‘m – identifikavimo meną.  Apie meną ir kas esu aš, kalba „Klaipėdos galerijoje“, balandžio 21 d. pristatyta tapytojų ir skulptorių autoportretų paroda iš privačios Vidmanto Martikonio kolekcijos. Be kita ko, ji suteikia retą galimybę akies krašteliu pamatyti, kokius save regi ar regėjo menininkai, nepasidavę ir nepadėję daugtaškio I‘m paieškose.


 

Susitikimas su Davidu Behrmanu „Jaunos muzikos“ festivalyje

Fotografas Tomas Terekas.

Praėjo savaitė kupina naujų įspūdžių ir garsų, tyrinėjant elektroninės ir elektroakustinės muzikos klodus. Jau 25-tąjį kartą naujiems potyriams pakvietė šiuolaikinės muzikos festivalis „Jauna muzika“, siūlydamas atrasti ir susipažinti su provokuojančiu menininku iš Berlyno Johannesu Kreidleriu, taip pat lietuvių kompozitorių Juliaus Aglinsko, Monikos Sokaitės, Dianos Čemerytės, Mariaus Baranausko ir Alberto Navicko kūrinių premjeromis, Vidmanto Bartulio ir Džiugo Katino bendru audiovizualiniu projektu „Dekonstrukcija I“ bei elektroninės muzikos kurėju, neabejotinai viena ryškiausių elektroninės muzikos žvaigždžių Davidu Behrmanu.


 

Amžinai jauna? Tai muzika!

Fotografas Tomas Terekas.

Festivaliui „Jauna muzika“ pasibaigus

Nesenstanti, veržli ir intriguojanti, tokia jau ji – muzika. Bet ar tikrai? Ar muzika nėra pavaldi laikui? Kiek ji aktuali šiandienos ritme? Balandžio 18–24 dienomis vykęs elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalis „Jauna Muzika‘16“ iškėlė ne vieną klausimą, į kurį atsakyti bandė festivalio svečiai, o gerėtis renginiais galimybę turėjo kiekvienas naujovių ieškantis muzikos mylėtojas.


 

Naujasis konceptualizmas

Johannes Kreidler. Tomo Tereko nuotr.

Festivalio „Jauna muzika“ įspūdžiai

Balandžio 18–23 dienomis Vilniuje vyko šiuolaikinės muzikos festivalis „Jauna muzika“, rengiamas nuo 1992 metų. Koncertų ir paskaitų metu publika buvo supažindinama su užsienio ir Lietuvos elektroninės bei elektroakustinės muzikos aktualijomis. Šiais metais galėjome išgirsti lietuvių autorių - V. Bartulio ir D. Katino, M. Baranausko, M. Sokaitės, J. Aglinsko, A. Navicko, D. Čemerytės - kūrinius akustiniams instrumentams ir elektronikai bei pamatyti užsienio menininkų - Johanneso Kreidlerio ir Davido Behrmano – pasirodymus. Koncertai susilaukė ne mažo susidomėjimo - menų spaustuvės Juodoji salė, kurioje vyko daugelis pasirodymų, būdavo sausakimša.


 

„Sakralumas stipriausias, kai jis nėra atskleistas“

Monika Szpyrka

Prieš keletą savaičių Vilniaus Pranciškonų bažnyčioje nuskambėjo septynios premjeros – religinės muzikos kūriniai chorui, skirti gavėnios laikotarpiui. Jų autoriai – jauni, tačiau pamažu sėkmingai save realizuojantys kompozitoriai iš Lietuvos, Lenkijos, Jungtinės Karalystės bei Jungtinių Amerikos Valstijų. Koncerte publika galėjo išgirsti, kaip skirtingai įmanoma traktuoti chorą, religinę muziką – jaunieji kūrėjai per muziką dalinosi savo šviežiomis kūrybinėmis mintimis, siekė netradicinių sprendimų. Viena iš autorių, taip pat savo kūrinyje vengusi konvencionalios rašybos chorui – lenkė Monika Szpyrka, Krokuvos muzikos akademijos studentė. Viešnios iš kaimyninės šalies buvo įdomu pasiteirauti apie koncerto įspūdžius, pasikalbėti apie religinę muziką ir pačios Monikos kūrybą.


 

Kolekcionuoju veidus

Ieva Baublytė 2016-04-06
Aistės Kanapickaitės mozaikos miniatiūra

Ėjau į Vilniaus dailės akademijos „ARgenTUM“ galerijoje eksponuojamą Aistės Kanapickaitės, šiuo metu studijuojančios VDA magistrantūroje, mozaikos miniatiūrų parodą „Mažas žmogus“ daugiau nei dešimt kartų. Ir vis grįždavau. Grįždavau, žiūrėdavau iš arti, iš toliau (iš labai arti, žinoma, atrodė tik dar įdomiau), ieškodama to pavadinime minimo mažo žmogaus. Ir kuo daugiau aš į tuos iš skaldyto stiklo, lyg kokių brangių rubinų ir matinio marmuro gabalėlių sudėliotus, portretus žiūrėjau, tuo jie man didesni rodėsi.


 

Opera ant dulkėto kelio. „Halka“ Haityje

C. T. Jasper ir Joanna Malinowska, „Halka/Haiti 18°48'05"N 72°23'01"W“, kadras iš filmo. 2015 m.

Įžengusi į Šiuolaikinio meno centre vykusios ekspozicijos „Halka/Haitis: sugrįžimas į Vilnių“ salę, nejučia prisimerkiau iš nuostabos – tvyrojo visiška tamsa, tik vienur kitur žybčiojo miniatiūrinės švieselės, turėjusios teisinga linkme nukreipti staiga orientaciją praradusius lankytojus. Lėtai slinkdama koridoriumi ir nepaleisdama užsisukančios sienos, pasiekiau tikslą: prieš akis atsivėrė milžiniška panoraminė vaizdo projekcija. Juodame ekrane bėgo subtitrai: seanso pabaiga. Turėtų tuojau pat prasidėti iš naujo... Apgraibomis susiradau kėdutę tiesiai prieš ekraną.


 

Pagalbos šauksmo evakuacija

Romo Klimavičiaus paveikslas

Kovo viduryje „Klaipėdos galerijoje“ atidaryta nauja Romo Klimavičiaus personalinė paroda „Improvizacijos“. Autoriaus darbų pamatas – Renesanso stilistika. Todėl neapsakomai įdomu tyrinėti, kaip atgimimo epocha atgimsta dabartyje.


 

Klavyrinės muzikos perlai. Apie Andriaus Žlabio rečitalį

Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.

Po nemažos pertraukos senosios muzikos gerbėjai ir vėl turėjo progą pasigerėti nuostabių barokinių opusų atlikimu ir pianisto Andriaus Žlabio skambinimu. Tik šį kartą ne atlikėjo taip mėgstamo ir puikiai interpretuojamo Bacho. Kovo 23 dieną Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje skambėjo kito didžio baroko muzikos meistro Georgo Friedricho Händelio  muzika. A. Žlabys atliko jo siuitas klavyrui: Nr. 5 E-dur, Nr. 4 e-moll, Nr. 1 A-dur, Nr. 3 d-moll, Nr. 2 F-dur ir Nr. 6 fis-moll.

 

Klausantis rečitalio išsiskyrė aukšta A. Žlabio atlikimo kultūra, muzikalumas ir savita interpretacija. Ne paslaptis, jog barokas pianistui – viena artimiausių epochų. Nominuotas prestižiniam „Grammy“ apdovanojimui, A. Žlabys yra sukaupęs ištisą eilę reikšmingų profesinių faktų, atvedusių jį į atlikimo meno aukštumas. Koncertas nacionalinėje filharmonijoje vienas to pavyzdžių – Händelio opusų interpretacijos atskleidė ne tik aukštą A. Žlabio skambinimo meistrystę, bet išties leido pasigrožėti barokinės muzikos  šedevrais.


 

Gražios pabaigos

D. Stankevičiaus nuotr.

Šiųmetis teatro festivalis „Nerk į teatrą“ vėl baigtas su trenksmu. Keturiasdešimties renginių puokštę vainikavo jaunųjų aktorių koncertas „Twist and shout!“. Praeitais metais aktorių koncertas, sulaukęs didelio populiarumo, dabar ir vėl drebino teatro sienas. Sienas įvairiomis prasmėmis. 


Koncertas vyko Rūtos salėje, tradicinėje, aktoriams puikiai pažįstamoje aplinkoje, dėl to jie galėjo jaustis gal kiek laisviau nei bet kurioje kitoje miesto salėje. Tačiau žiūrovai, didžiąja dalimi ir jautėsi žiūrovais, o ne klausytojais. Labai mažai kas leido sau linguoti ar trepsėti į taktą, kas būtų įprasta koncerte, bet nelabai priimtina spektaklyje. Tad konvencinė teatro ketvirtoji siena negriuvo su trenksmu, o tik aptrupėjo, atsivėrė keletas plyšių. 

 


 

Išsiliejęs žmogiškumas miesto atspindy

Sergey Lysyj, „Lietų gatvė“

Uostamiesčių žmonės, regis, sunkiai išgyvena be jūros kvapo ir gaivališko vėjo. Gal todėl ukrainiečių akvarelininkas Sergey Lysyj, gimęs ir gyvenęs Odesoje, prieš kelis metus naujais namais pasirinko Klaipėdą? Gal todėl, kad baigęs meninę grafiką, šiandien neatsispiria vandens ir spalvų sąveikavimo žaismui?


 

„Muzika yra viskas“

2016-03-02
Nuotr. iš mokyklos „Lyra“ archyvo.

Kaip žinia, dėmesys lietuvių muzikai ir jos autoriams dabarties mokyklose nėra pakankamas. Šias spragas stengiasi užpildyti aktyvios mokyklų (ypač muzikos mokyklų) pedagogės, žingeidūs moksleiviai. Skatindami šią iniciatyvą, prie meninio ugdymo misijos prisijungia ir M-puslapiai, šįkart kviečiantys susipažinti su pirmuoju Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“ mokytojos Jolantos Vaišvilienės 7 klasės moksleivių Vaidilės Aranauskaitės ir Dominykos Makarovaitės darbu bei kompozitoriumi Vytautu Barkausku jaunesniuoju, rašančiu instrumentinę, vokalinę, elektroninę ir kitokių žanrų muziką, taip pat muziką vaikų pasakoms ir dramos spektakliams. „Kurti muziką mane įkvepia meilė žmonėms. Pradedant nuo žmonos, vaikų, katinų...  Muzika yra viskas, be jos nebūtų manęs“ – sako kompozitorius. Apie tai ir pasakoja moksleivių kalbinamas kūrėjas.


 

Naujas langas į džiazą

Liudas Mockūnas Rūdninkų knygyne. N. Voitovo nuotr.

Galima pastebėti, jog džiazas daugiau ar mažiau užima svarbią vietą daugelio žmonių gyvenime, nepaisant amžiaus ar išsilavinimo, o tai, natūralu, skatina vis naujų džiazo muzikos atlikėjų, ansamblių ar grupų atsiradimą. Vis dėlto apmaudu, jog kokybiškų džiazo koncertų nėra rengiama tiek daug, ši problema aprėpia ne tik sostinę, bet ir visą Lietuvą. Deja, mes net neturime džiazo klubo... Bet klaidžiojant sostinės senamiestyje, netoli nuėjus nuo Aušros vartų, galima užklysti į iš išorės vinilinėmis plokštelėmis išdekoruotą knygyną, į kurį užėjus netrukus apima euforija: tarp gausybės rinktinės muzikos įrašų bei knygų ilgainiui prarandi net ir laiko nuovoką, o užėjęs susirasti knygos, kurios nerasi jokioje Vilniaus bibliotekoje ar knygyne, net nepastebi, jog užklydai prie naujausių džiazo muzikos įrašų nagrinėjimo arba galbūt įsistebeilijai į šiuo metu eksponuojamą dar negirdėto menininko darbų parodą...


 

Fatališkos tiesės

Dalios Skridailaitės kūrinys. M. Valatkaitės nuotr.

Skaičius penkiolika šiemet dažnai pastebimas. Galime rasti nevieną sutapimą, kaip per praėjusius penkiolika metų pasikeitė pasaulio, valstybės ir vieno miesto veidas. Šiemet penkiolika suėjo turbūt didžiausiai interneto enciklopedijai, vienam populiariausių žiniasklaidos kanalų Lietuvoje  ir – „Loretos galerijai“ Alytuje. Vasario 5 d. įvyko galerijos penkioliktojo gimtadienio minėjimas.


 

Naujasis Artūro Areimos amplua?

Matas Makauskas 2016-02-02
Valerijus Kazlauskas (Nevykėlis). D. Stankevičiaus nuotr.

Naujausias Artūro Areimos darbas – Eduardo Limonovo kūrinio „Nevykėlio užrašai" adaptacija pavadinimu „Nevykėlis". Ne kiekvienas režisierius turi maištininko ar scenos chuligano etiketę, o tokiu būti – nemenkas intelektualinis išbandymas. Juk keiksmažodžių lavinos scenoje jau mažai ką stebina, kaip tik tai tapo įprasta teatrine kalba. Šiandien, kad nustebintum žiūrovą neužtenka tik drąsos, reikia ir išmonės. Nonkonformistinis buvimas scenoje – šio spektaklio moto. Spektaklyje ieškoma teatrinės kalbos be metaforų ir noro lavinti žiūrovą. Ir nors galima ginčytis dėl to, kiek laisvės publikai šiame spektaklyje suteikia režisierius, bet negalima paneigti to, kad jos čia gerokai daugiau negu tradiciniam teatre. 


 

Sodų žydėjimas žiemą

Dalia Skridailaitė, „Keturios gėlių soduose“, parodos vaizdas. 2016 m.

Nors žiemos speigai prasidėjo pavėluotai, užklupti esame stipriai. Kur – 15, kur – 22. Visgi sniegas užgožė ne visus šiaurės užkaborius. Yra vieta, kur gėlės gausiai žydi žiemą. Žiemos sodas? Toli gražu. Veikiau – knygų sodas. Ir visai ne Anos Kareninos ir Džeinės Eir žiedai šį kartą keri.