Technologinė redukcija

 Albrecht Dürer, medžio raižinys. Metropolitan kolekcijos nuosavybė

Anot dailėtyrininkų geltonosios biblijos: „technikų ir technologijų indelis į kūrinio suvokimą ir interpretacinį potencialą yra esminis dailės ir dailėtyros ištakų dėmuo.“ (Dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos, vadovėlis, sudarytoja Giedrė Mickūnaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidyklą, 2012, p. 39). Nuo tapybos darbų analizės neatsiejami technologinių sprendimų klausimai, nes jie daro tiesioginę įtaką meno kūrinio galutinei formai ir estetinei išraiškai. Iš vienos pusės technologijos leidžia tapybą išplėsti iš savo pačios sąvokos, savo galimybių ribos. Pavyzdžiui Povilas Ramanauskas, savo ciklu „Lanksčioji tapyba“, išsiplečia iš greenbergiškos sampratos ir siūlo ribišką traktuotę – tarp tapybos ir skulptūros/instaliacijos, o tai atkartoja ir po abstrakcionizmo bangos atsiradusį linkį į konceptualų meną ar tapytojų bandymus išeiti už technologiškai apibrėžtos medijos. Bet iš kitos pusės, dažnai taikant įvairias technologijas, nesiekiama išplėsti tapybos sampratos konceptualiai. Neretai tai tampa tik efektyvesnio instrumentarijaus paieškomis.


 

Išgryninta vienatvė

 Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.

Jaunosios kartos menininkas Mantas Daujotas neretai linksniuojamas kaip savamokslis būgnininkas ir profesionalus dailininkas. Žiūrovo intuicijai asmenybės dualumas siūlo vizualiąją menininko kūrybą iš anksto įsivaizduoti kaip artimą gesto tapybai, kur drobės persisunkia dripingo technika varvinamais ir taškomais dažais ar yra užpildomos impulsyviai pasirinktu koloritu, komponuojamu energingais potėpiais. Tačiau paaiškėja, kad tokia pirminė nuojauta, tam tikrai nuostabai, apgaulinga. Daujoto paveikslai neprimena ekspresyvios, ypač būdingos vyresnei lietuvių dailininkų kartai, tapybos, kur būgnų lazdeles būtų pakeitę teptukai. Kone priešiška muzikaliajai, tapytojiška autoriaus pusė asmeninį santykį su pasauliu, rūpimais klausimais, reiškia ramumu, sąstingiu ar štiliu, kaip vadinosi ir pirmoji personalinė Daujoto paroda, vykusi dar 2017 m.


 

Pasivaikščiojimas po Dorotos ir Wacławo Kuczma kūrybos fragmentus

Marija Griniuk 2019-07-01
Parodos „Vietos atmintis“ galerijoje „Meno parkas“ fragmentas. Autorės nuotr.

Parodoje „Vietos atmintis“, vykstančioje galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas), eksponuojami lenkų menininkų Dorotos ir Wacławo Kuczma tapybos darbai ir W. Kuczma performansų dokumentacijos. Skirtingų kūrybos laikotarpių darbai atskleidžia tik kūrybos fragmentus. Vaikščiodamas po tokią archyvo dalį galerijos „Meno parkas“ antrame ir trečiame ekspozicijų aukštuose kartais nusikeli per suskaitmenintą VHS formatu filmuotą medžiagą į 90-ųjų performanso erdvę arba pamatai naujus 2019 m. tapybos darbus. Toks pasivaikščiojimas laiku suteikia žiūrovui unikalią galimybę pamatyti menininkų kūrybos kelią.


 

Justė Janulytė: „Esu šimtaprocentinė baltė“

Ben Lunn 2019-06-27
Justė Janulytė, nuotr. D. Matvejevo

Šiandien jums pristatysiu pokalbį, kurį kūrėme kartu su viena mėgstamiausių mano kompozitorių – Juste Janulyte. Per kelerius pastaruosius metus turėjau prabangą apsilankyti įvairiose jos premjerose, po kurių ne sykį ją šlovinau. Bet verčiau be ilgų ceremonijų pereikime prie pačios Justės.


 

Technoutopijos, arba Dalinuosi, vadinasi, egzistuoju

Laura Šimkutė 2019-06-26
Scena iš spektaklio „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.

Neverta nė sakyti, kad technologijos užkariauja mūsų gyvenimą. Visi ir taip žinome, praktiškai nė dienos nepraleisdami be išmaniojo telefono ar kompiuterio ir tikrindami, ką veikia mūsų pažįstami ir kas šiuo metu aktualu interneto bendruomenėse. Šiame kontekste tinka paminėti JAV ir Kinijos informacinių technologijų bendrovės „Huawei“ krizę: JAV kaltina „Huawei“ naudojant įrenginius sekimui, t.y. Kinija gali rinkti svarbią informaciją apie kitų šalių klientus, besinaudojančius bendrovės prietaisais, todėl „Google“ nustoja teikti „Huawei“ telefonų programinės įrangos palaikymą. Gana utopiškai atrodę scenarijai neįtikinėtinu tempu persikelia į tikrovę ir tampa įkvėpimu scenos menų ar kino bei televizijos produkcijos kūrėjams.


 

Mąstyti, kaip padėti kitam

Denisas Kolomyckis. Asmeninio archyvo nuotr.

Pokalbis su menininku Denisu Kolomyckiu.


 

Kompozitorius Klausas Ageris: „Spaudimas iš išorės padeda kurti“

Klausas Ageris, nuotr. iš asmeninio archyvo

Vienu garsiausių šiuolaikinių kompozitorių Austrijoje laikomas Klausas Ageris yra figūra, stipriai daranti įtaką europiniam šiuolaikinės muzikos kontekstui. 2006–2014 metais Briuselyje eidamas Europos kompozitorių forumo prezidento pareigas, vadovaudamas Vienos kompozitorių sąjungai, K. Ageris taip pat išlaikė nepaprastai aktyvią ir produktyvią kūrybinę bei akademinę karjerą. Jo kūryboje tarpsta tradicinė, elektroakustinė ir kompiuterinė muzika.  Apie muzikos kūrimo paslaptis ir šiuolaikinio kompozitoriaus dalią bei kovą už geresnį menininko gyvenimą su kūrėju kalbasi Ona Jarmalavičiūtė.


 

Lapas popieriaus – stabiliausia vieta apsistoti

Aušra Giedraitytė. K. Savickytės nuotr.

Pokalbis su aktore, šokėja, rašytoja ir dramaturge Aušra Giedraityte


 

Matyti ir skaityti apnuogintą esybę

Neringa Mikol 2019-05-29
Simona Bareikytė, paroda „Apnuoginta esybė“, autorės nuotr.

Simonos Bareikytės parodos „Apnuoginta esybė“ kūriniai žiūrovus pasitinka karpinių iš laikraščių ir žurnalų margumynu. Akys drąsiai gali pasiklysti tarp spalvų, figūrų ir žodžių jūros, tačiau būtent to Simona, rodosi, ir siekia. Kūrinių autorė šia paroda iškelia labai aiškų tikslą: suvirpinti esybės stygas, padėti žiūrovui atrasti save viename ar kitame kūrinyje. Šis straipsnis taip pat turi labai aiškų tikslą: patikrinti, kaip parodos tikslas buvo įgyvendintas.


 

Džiazuojantys „Druskomanijos“ vėjai

Gaja Klišytė 2019-05-28
„Druskomanija“, Domantas Razmus ir „Castor Stetson“, nuotr. T. Tereko

Vienas paskutinių šių metų šiuolaikinės muzikos festivalio „Druskomanija“ koncertų, rengiamų Vilniuje, įvyko salėje virš baro „Vėjai“. Gal neatsitiktinai pasirinktos vietos kontekste „Druskomanijos“ vėjai atpūtė džiazo garsus, kurie maloniai, tačiau skirtingais rakursais, įsiliejo į du šio vakaro koncertus, o kūrybinę laisvę, užkoduotą pačiose džiazo muzikos šaknyse, įkūnijo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bigbendas ir grupė „Castor Stetson“.


 

Ultravioletinių spindulių šviesoje

„Roberto Zucco“, rež. Augustas Gornatkevičius, nuotr. E. Krikčiūno

Praėjo dvidešimt metų po Oskaro Koršunovo spektaklio „Roberto Zucco“. Šis pastatymas žymėjo ne tik OKT pradžią, bet ir žiūrovui kėlė ultra įspūdį: riedutininkas, ant milžiniškos rampos atlikinėjantis akrobatinius triukus, moderni elektroninė muzika, ryškiai raudonos ir mėlynos spalvos estetika kostiumų detalėse bei apšvietime pabrėžiant draminę įtampą. Tačiau ne apie garsųjį O. K. kalbėsiu, o apie jaunojo kūrėjo Augusto Gornatkevičiaus darbą Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre.


 

Režisierius Augustas Gornatkevičius: „Norėjau leisti medžiagai gyventi iš naujo“

„Roberto Zucco“, nuotr. E. Krikčiūno

Su režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi apie naujausią kūrėjo spektaklį „Roberto Zucco“, pastatytą Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre kalbasi Kotryna Paškevičiūtė.

 


 

Himnas meilei

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, nuotr. G. Jauniškio, šaltinis lvso.lt

Niekuomet nepaliaujantis stebinti Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) užbaigė savo grandiozinį 30-ąjį koncertų sezoną. Matyt, dėl to grandioziškumo orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius įspūdingam koncertui pasirinko įspūdingą kūrinį. Jau tapo tarsi savaime aišku, jog šio orkestro sezono atidarymo, gimtadienio ir sezono uždarymo koncertai yra elitinis renginys, pritraukiantis pilną Kongresų rūmų salę. Tad ir programos reikia ne bet kokios. Įspūdingoji austrų kompozitoriaus Gustavo Mahlero (1860–1911) trečioji simfonija buvo sutikta griausmingomis ovacijomis. O ir nebe reikalo – beveik 100 žmonių orkestras, 80 žmonių choras (Kauno miesto valstybinis ir berniukų bei jaunuolių „Ąžuoliukas“) – vien šie skaičiai negali palikti abejingų.