Dingęs Vilnius (Užupis)

Rūtos Šimelionytės tapyba

Pasakojimą apie jaunos menininkės Rūtos Šimelionytės (g. 1988)  kūrybos parodą neatsitiktinai norisi pradėti nuo replikos garsiajam Vlado Drėmos veikalui „Dingęs Vilnius“. Rūta su savo paroda „įvelia“ žiūrovą į kiek kitokią situaciją – čia tikrai kalbama apie dingusias Užupio vietas, tačiau ne apie fizinius jo objektus, o apie mįslingai išgaravusius tapybos darbus su šio Vilniaus kvartalo motyvais...


 

„Kino pavasario” temų apžvalga

Filmas „Frankas Zappa apie save"

22-asis Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“ per keletą savaičių pasiūlė nemenką kino filmų ir renginių programą. Šis tekstas nepretenduoja atskleisti visų pavasarinio peizažo spalvų ir atspalvių, tad straipsnyje bus aptariama dalis filmų, kurie pasirinkti remiantis objektyviomis ir subjektyviomis jų peržiūrų priežastimis. Pristatomi keli dokumentiniai filmai, kelios komedijos ir naujų sprendimų kine paieškos, lietuviški trumpametražiai ir filmai, kalbantys apie moteris, paauglystę, pabėgimus bei pabaigas.


 

Svajonės teismas

Laura Šimkutė 2017-04-18
Spektaklio „Mergaitės svajonė“ plakatas

Lietuvoje, sekant kitų Europos valstybių pavyzdžiu, yra pradėta Vaikų globos institucijų pertvarka, kurios tikslas – perkelti beglobius vaikus į šeimas, kurios jais rūpintųsi. Sunku suvokti, kas turėtų dėtis šių ant gyvenimo ribos balansuojančių jaunuolių galvose, iki ko turėtų privesti ta nežinomybė, kas laukia toliau gyvenime. Šią jauseną suprasti gali padėti jaunos rusų dramaturgės Jaroslavos Pulinovič pjesė „Natašos svajonė“. Pastaraisiais metais pastatyta Klaipėdoje ir Lietuvos rusų dramos teatre, šiemet Nataša tęsia savo kelionę Panevėžyje, įgydama „Mergaitės svajonės“ pavadinimą.


 

Asociacijų žaidimas

„Old Masters" performansas, nuotr. iš NDG archyvo

Menininkai iš Šveicarijos Marius Schaffteris ir Jérôme‘as Stünzi, pasivadinę šlovingųjų tapytojų „Old Masters“ vardu, pakvietė publiką į akistatą su savo realybės suvokimu. 2014 m. jie sukūrė „Constructionisme“ – performansą, kurio metu antropologiškai nagrinėja savo sukonstruotus objektus. Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, performansą atliko vienas „Old Masters“ narių – Marius Shaffter. Jis išdidžiai prisistatė kaip geografas, ekologas, inžinierius, menininkas, žodžiu, tikras renesanso žmogus.


 

„Manifestas“. Odė menui

Ieva Šukytė 2017-04-12
„Manifestas“

22-asis Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“ šiais metais uždarymo filmu pasirinko iš trylikos video instaliacijų į vieną ilgo metražo filmą sujungtą „Manifestą“, iš parodų salių perkeltą į kino sales. Filmas jau buvo rodytas nepriklausomo kino festivalyje „Sundance“, dar bus rodomas Niujorke vyksiančiame Tribekos filmų festivalyje. Pasitelkiant marketingo strategijas, kūrinys masinei auditorijai dažniausiai transliuojamas naudojantis australų aktore Cate Blanchett, kuri ir įgarsino visus naujai perrašytus manifestus.


 

„Keramikos idėjos“ atgarsiai

Projekto dalyvių darbai prieš degimą, nuotr. E. Gedvilaitės

Nors atėjęs pavasaris verčia judėti pirmyn ir kurti, tačiau norom, nenorom, bet mintys vis krypsta į gruodžio pradžioje įvykusio projekto „Keramika – Menas – Edukacija“ teorinę dalį — diskusiją „Keramikos idėja”. Joje daug kalbėjome apie keramikos ir viso meno padėtį šiuo metu. Man svarbiausi pasirodė klausimai, susiję su marginalizuotų meno krypčių padėtimi, nusistovėjusia visuomenės nuomone ir aplinkinių sudominimu. Tad naudodamasi proga paanalizuoti studentų ir profesionalių keramikų pokalbį, pateiksiu savo įžvalgas, atsiradusias diskusijos metu.


 

Tai tik „Kino Pavasario“ pabaiga, arba pats laikas paskambinti artimiesiems

„Tai tik pasaulio pabaiga"

Le Fin. The End. Pabaiga! Naujus vėjus ir visą glėbį įvairiausių filmų atnešęs „Kino Pavasaris“ baigėsi. Žmonės po truputį lenda iš tamsių kino teatrų salių ir ima dairytis, kas vyksta tikrame pasaulyje. Per pastarąsias dvi savaites medžiai jau sprogdina pumpurus, o kur ne kur, prie daugiabučių namų, jau ir krokai sužydo. Tad gal ir gerai, kad festivalis baigėsi – nauji vėjai turi skrieti toliau, mintys, susiraizgiusios nuo keistų ir kontraversiškų filmų turi atsipainioti, o žiūrovai… žiūrovams lieka ir toliau tikėtis palankių vėjo gūsių, kurie nukels į dar įdomesnes vietas.


 

Personažų žvilgsnis į save

„Bėgam iš Berlyno“ (2016)

Filmas „Bėgam iš Berlyno“ (2016) – bendras režisieriaus Fatiho Akino ir scenarijaus autorių Harko Bohmo ir Larso Hubricho darbas, vokiečių rašytojo Wolfgango Herrdorfo kūrinio Tschick” adaptacija. Ankstesniuose Kino pavasario” festivaliuose” jau turėjome galimybę pamatyti net 5 šio režisieriaus filmus. Festivalyje jis debiutavo su filmu Liepą” (2000), Lietuvos žiūrovams šis režisierius bene geriausiai pažįstamas kaip nuotaikingo kulinarinio filmo „Virtuvė sielai“ (2009) autorius.


 

Jaunųjų muzikologų recenzijų konkursas I

Jan Krzysztof Broja, organizatorių nuotr.

Recenzijų konkurso „Vaidilos klasikoje“ – pianistas Janas Krzysztofas Broja“, kurį sumanė „Vaidilos klasikos“ programos rengėjai kartu su „Lietuvos ryto“ grupe ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, darbai – II vietos ir dviejų III vietų laimėtojų recenzijos. I vietos nugalėtojos Akvilės Laugalytės recenzija buvo publikuota laikraštyje ir portale „7 meno dienos". 


 

Jaunųjų muzikologų recenzijų konkursas II

Jan Krzysztof Broja, organizatorių nuotr.

Recenzijų konkurso „Vaidilos klasikoje – pianistas Janas Krzysztofas Broja“, kurį sumanė „Vaidilos klasikos“ programos rengėjai kartu su „Lietuvos ryto“ grupe ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, darbai – II vietos, dviejų III vietų laimėtojų bei diplomantų recenzijos.


 

Pasivaikščiojimas po Vilnių su Migle Anušauskaite

Pasivaikščiojimas su Migle Anušauskaite, nuotr. P. Stulginskaitės

Siūlome jums pakeliauti po Vilniaus gatveles kartu su komiksų autore Migle Anušauskaite, nors apie komiksus šiame pokalbyje – nė žodžio. Vieną kovo sekmadienį vaikščiojome po Vilnių, po Miglės Vilnių – unikalų, įvairų ir netikėtą. Kalbėjome apie ypatingas vietas, pastatus, parkus, jausmus, kuriuos iššaukia miestas. Iš tiesų, kartais norint rasti įkvėpimą naujiems įspūdžiams, tereikia lėtai paklajoti po senojo miesto gatves.


 

Nors ir naujas, tačiau senas spektaklis

„Visu greičiu atgal", nuotr. S. Jankausko

Spektaklis „Visu greičiu atgal“ (rež. Arvydas Lebeliūnas) – apie dviejų pusamžių seserų kelionę ieškant tėvo kapo, mirus jų mylimai mamytei. Nuo to prasideda ramios ir visą gyvenimą gebančios valdytis, nieko sau neleisti Anetės ir vilioklės dramatiškosios Bernadetės pašėlęs nuotykis po Amjeno apylinkes šniukštinėjant kiekvienas aptiktas kapines. Iš pažiūros tai turėtų būti liūdna istorija, persmelkta gedulo ir nostalgijos. Tačiau pasakojama komiškai, į gyvenimą žvelgiant paprastai, džiaugiantis kiekviena akimirka kaip nepakartojama.


 

Edas van der Elskenas: medžiojantis, keliaujantis, mylintis

Parodos plakatas, nuotr. iš Stedelijk muziejaus archyvo

Į muziejų atskubėjau saulei šviečiant, nuomotu senyvu dviračiu, kiek sušilus, jaučiau, kaip prakaitas teka mano stuburkauliu – Amsterdamo intensyvus gyvenimo tempas privertė judėti įsitempus, atsargiai, todėl didelio malonumo minti pedalus dar nejaučiau. Prisirakinusi dviratį dviem spynomis, patraukiau link Stedelijk muziejaus – dviejų pastatų komplekso, stebinančio netradicine, šiek tiek akį rėžiančia išore. Tamsios, atrodo, juodžiau nei juoda nudažytos sienos, paslaptingi perėjimai tarp salių, tolumoje aidintis moters balsas, tylios, šliaužiojančios žmonių eilės... Tai vieno garsiausių XX a. Nyderlandų fotomeistro ir grando bei filmų kūrėjo Edo van der Elskeno retrospektyvinė paroda, romantiškai pavadinta pagal jo filmą Camera in love.


 

Laisvės sala

Andrzejaus Wajdos (1926-2016) kinas visuomet reagavo į audringas istorines ir kultūrines Lenkijos transformacijas. Kalbėdamas apie XX a. šalies istoriją, kartu jis kalbėjo apie patį XX a. ir šiuolaikinį žmogų dramatiškų pasirinkimų akivaizdoje. Wajdos indėlį į lenkų kiną tikriausiai būtų sunku pervertinti – nors buvo ištikimas nacionalinio kino idėjai, tai netrukdė jo filmams tapti universaliais. Paskutinis režisieriaus filmas „Povaizdis“ (Powidoki, Lenkija, 2016) pasakoja apie tapytoją, meno teoretiką, tarpukario avangardo lyderį, pedagogą Władysławą Strzemińskį (1893–1952).


 

Muzika iš Irano dykumų į Europą

„Irano reivas"

Dar antikos laikais filosofai muziką laikė aukščiausia iš visų meno formų. Ji užburia, kuria atmosferą, įkvepia. Vienaip ar kitaip – muzika ir žmogaus laisvė yra susijusios. Kaip? Tai atskleidžiama naujausiame Susanne’os Regina Meures, vokiečių kilmės režisierės, dokumentiniame filme „Irano reivas” (Raving Iran, 2016).


 

Tu ir tavo kūnas

Performansas „Nutricula“, nuotr. R. Jankūnaitės

Pastaruoju metu taip jau atsitinka, kad Lietuvos teatro ir šokio reiškiniai „nebekabina“. Apsilankai, kantriai išsėdi ar valandą prasiblaškai tamsiame nebūtų prasmių miške, o išėjus pro duris supranti, kad kaip ir nėra prie ko prikibti, bet ant ko užsikabinti – taip pat nėra. 2017 metų kovo 3 dieną režisieriaus Yaseno Vasilevo ir aktoriaus Džiugo Kunsmano bendras projektas – judesio performansas „Nutricula“ – pagaliau supurtė ir išbudino iš žiemos miego.


 

Kelionė kūrybos tiltais

Koncerto „Kūrybos tiltai: tada ir dabar“ akimirka, nuotr. V. Zonytės

Deja, bet ne taip dažnai atsiranda galimybė išgirsti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros studentų: Jūros Elenos Šedytės, Godos Marijos Gužauskaitės, Viltės Žakevičiūtės ir Aleksejaus Kalinino, – viso kurso – kūrybą viename koncerte, ir ne tik palyginti, kiek šio trečio kurso kūryba yra panaši, bet kartu nutiesti tiltus į jų praeities muziką. Kovo 3 dieną LMTA Didžiojoje salėje įvykęs koncertas sudomino gana gausią publiką, atėjusią pasiklausyti, kokia gi jaunųjų kompozitorių ankstyvoji kūryba buvo, ir kokia ji dabar.


 

Niujorkiečio žvilgsnis į 21 a. lietuvių muziką

21 amžiaus Lietuvos kompozicinės muzikos antologija, nuotr. iš LMIC archyvo

Šiemet jau aštuonioliktą kartą organizuojama Vilniaus knygų mugė visus neabejingus skaitymui viliojo dar leidyklomis kvepiančiais leidiniais, susitikimais su rašytojais ir itin įvairiu kultūrinių renginių pasirinkimu. Į keturias dienas trukusį renginių verpetą įsitraukė ir Lietuvos muzikos informacijos centras, surengęs „21 amžiaus Lietuvos kompozicinės muzikos antologijos“ pristatymą.


 

Pasikartojančios korektūros klaidos

„Korektūros klaida“, nuotr. iš Kauno miesto kamerinio teatro archyvo

Žavus ir viliojantis bohemiškas XX a. pradžios Paryžius pasitinka žiūrovą šokiais, absentu „apšilimui“ ir juodai balta estetika. Linksmybės apsuka galvą bei priverčia pamiršti gyvenimo sunkumus. Tokia nuotaika prasideda Liūnės Janušytės romanas „Korektūros klaida“ (1938 m.), nuo to atsispiria bei istoriją ima pasakoti ir režisierė Agnė Dilytė.