Susitikimas su Davidu Behrmanu „Jaunos muzikos“ festivalyje

Fotografas Tomas Terekas.

Praėjo savaitė kupina naujų įspūdžių ir garsų, tyrinėjant elektroninės ir elektroakustinės muzikos klodus. Jau 25-tąjį kartą naujiems potyriams pakvietė šiuolaikinės muzikos festivalis „Jauna muzika“, siūlydamas atrasti ir susipažinti su provokuojančiu menininku iš Berlyno Johannesu Kreidleriu, taip pat lietuvių kompozitorių Juliaus Aglinsko, Monikos Sokaitės, Dianos Čemerytės, Mariaus Baranausko ir Alberto Navicko kūrinių premjeromis, Vidmanto Bartulio ir Džiugo Katino bendru audiovizualiniu projektu „Dekonstrukcija I“ bei elektroninės muzikos kurėju, neabejotinai viena ryškiausių elektroninės muzikos žvaigždžių Davidu Behrmanu.


 

Amžinai jauna? Tai muzika!

Fotografas Tomas Terekas.

Festivaliui „Jauna muzika“ pasibaigus

Nesenstanti, veržli ir intriguojanti, tokia jau ji – muzika. Bet ar tikrai? Ar muzika nėra pavaldi laikui? Kiek ji aktuali šiandienos ritme? Balandžio 18–24 dienomis vykęs elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalis „Jauna Muzika‘16“ iškėlė ne vieną klausimą, į kurį atsakyti bandė festivalio svečiai, o gerėtis renginiais galimybę turėjo kiekvienas naujovių ieškantis muzikos mylėtojas.


 

Naujasis konceptualizmas

Johannes Kreidler. Tomo Tereko nuotr.

Festivalio „Jauna muzika“ įspūdžiai

Balandžio 18–23 dienomis Vilniuje vyko šiuolaikinės muzikos festivalis „Jauna muzika“, rengiamas nuo 1992 metų. Koncertų ir paskaitų metu publika buvo supažindinama su užsienio ir Lietuvos elektroninės bei elektroakustinės muzikos aktualijomis. Šiais metais galėjome išgirsti lietuvių autorių - V. Bartulio ir D. Katino, M. Baranausko, M. Sokaitės, J. Aglinsko, A. Navicko, D. Čemerytės - kūrinius akustiniams instrumentams ir elektronikai bei pamatyti užsienio menininkų - Johanneso Kreidlerio ir Davido Behrmano – pasirodymus. Koncertai susilaukė ne mažo susidomėjimo - menų spaustuvės Juodoji salė, kurioje vyko daugelis pasirodymų, būdavo sausakimša.


 

„Sakralumas stipriausias, kai jis nėra atskleistas“

Monika Szpyrka

Prieš keletą savaičių Vilniaus Pranciškonų bažnyčioje nuskambėjo septynios premjeros – religinės muzikos kūriniai chorui, skirti gavėnios laikotarpiui. Jų autoriai – jauni, tačiau pamažu sėkmingai save realizuojantys kompozitoriai iš Lietuvos, Lenkijos, Jungtinės Karalystės bei Jungtinių Amerikos Valstijų. Koncerte publika galėjo išgirsti, kaip skirtingai įmanoma traktuoti chorą, religinę muziką – jaunieji kūrėjai per muziką dalinosi savo šviežiomis kūrybinėmis mintimis, siekė netradicinių sprendimų. Viena iš autorių, taip pat savo kūrinyje vengusi konvencionalios rašybos chorui – lenkė Monika Szpyrka, Krokuvos muzikos akademijos studentė. Viešnios iš kaimyninės šalies buvo įdomu pasiteirauti apie koncerto įspūdžius, pasikalbėti apie religinę muziką ir pačios Monikos kūrybą.


 

Kolekcionuoju veidus

Ieva Baublytė 2016-04-06
Aistės Kanapickaitės mozaikos miniatiūra

Ėjau į Vilniaus dailės akademijos „ARgenTUM“ galerijoje eksponuojamą Aistės Kanapickaitės, šiuo metu studijuojančios VDA magistrantūroje, mozaikos miniatiūrų parodą „Mažas žmogus“ daugiau nei dešimt kartų. Ir vis grįždavau. Grįždavau, žiūrėdavau iš arti, iš toliau (iš labai arti, žinoma, atrodė tik dar įdomiau), ieškodama to pavadinime minimo mažo žmogaus. Ir kuo daugiau aš į tuos iš skaldyto stiklo, lyg kokių brangių rubinų ir matinio marmuro gabalėlių sudėliotus, portretus žiūrėjau, tuo jie man didesni rodėsi.


 

Opera ant dulkėto kelio. „Halka“ Haityje

C. T. Jasper ir Joanna Malinowska, „Halka/Haiti 18°48'05"N 72°23'01"W“, kadras iš filmo. 2015 m.

Įžengusi į Šiuolaikinio meno centre vykusios ekspozicijos „Halka/Haitis: sugrįžimas į Vilnių“ salę, nejučia prisimerkiau iš nuostabos – tvyrojo visiška tamsa, tik vienur kitur žybčiojo miniatiūrinės švieselės, turėjusios teisinga linkme nukreipti staiga orientaciją praradusius lankytojus. Lėtai slinkdama koridoriumi ir nepaleisdama užsisukančios sienos, pasiekiau tikslą: prieš akis atsivėrė milžiniška panoraminė vaizdo projekcija. Juodame ekrane bėgo subtitrai: seanso pabaiga. Turėtų tuojau pat prasidėti iš naujo... Apgraibomis susiradau kėdutę tiesiai prieš ekraną.


 

Pagalbos šauksmo evakuacija

Romo Klimavičiaus paveikslas

Kovo viduryje „Klaipėdos galerijoje“ atidaryta nauja Romo Klimavičiaus personalinė paroda „Improvizacijos“. Autoriaus darbų pamatas – Renesanso stilistika. Todėl neapsakomai įdomu tyrinėti, kaip atgimimo epocha atgimsta dabartyje.


 

Klavyrinės muzikos perlai. Apie Andriaus Žlabio rečitalį

Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.

Po nemažos pertraukos senosios muzikos gerbėjai ir vėl turėjo progą pasigerėti nuostabių barokinių opusų atlikimu ir pianisto Andriaus Žlabio skambinimu. Tik šį kartą ne atlikėjo taip mėgstamo ir puikiai interpretuojamo Bacho. Kovo 23 dieną Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje skambėjo kito didžio baroko muzikos meistro Georgo Friedricho Händelio  muzika. A. Žlabys atliko jo siuitas klavyrui: Nr. 5 E-dur, Nr. 4 e-moll, Nr. 1 A-dur, Nr. 3 d-moll, Nr. 2 F-dur ir Nr. 6 fis-moll.

 

Klausantis rečitalio išsiskyrė aukšta A. Žlabio atlikimo kultūra, muzikalumas ir savita interpretacija. Ne paslaptis, jog barokas pianistui – viena artimiausių epochų. Nominuotas prestižiniam „Grammy“ apdovanojimui, A. Žlabys yra sukaupęs ištisą eilę reikšmingų profesinių faktų, atvedusių jį į atlikimo meno aukštumas. Koncertas nacionalinėje filharmonijoje vienas to pavyzdžių – Händelio opusų interpretacijos atskleidė ne tik aukštą A. Žlabio skambinimo meistrystę, bet išties leido pasigrožėti barokinės muzikos  šedevrais.


 

Gražios pabaigos

D. Stankevičiaus nuotr.

Šiųmetis teatro festivalis „Nerk į teatrą“ vėl baigtas su trenksmu. Keturiasdešimties renginių puokštę vainikavo jaunųjų aktorių koncertas „Twist and shout!“. Praeitais metais aktorių koncertas, sulaukęs didelio populiarumo, dabar ir vėl drebino teatro sienas. Sienas įvairiomis prasmėmis. 


Koncertas vyko Rūtos salėje, tradicinėje, aktoriams puikiai pažįstamoje aplinkoje, dėl to jie galėjo jaustis gal kiek laisviau nei bet kurioje kitoje miesto salėje. Tačiau žiūrovai, didžiąja dalimi ir jautėsi žiūrovais, o ne klausytojais. Labai mažai kas leido sau linguoti ar trepsėti į taktą, kas būtų įprasta koncerte, bet nelabai priimtina spektaklyje. Tad konvencinė teatro ketvirtoji siena negriuvo su trenksmu, o tik aptrupėjo, atsivėrė keletas plyšių. 

 


 

Išsiliejęs žmogiškumas miesto atspindy

Sergey Lysyj, „Lietų gatvė“

Uostamiesčių žmonės, regis, sunkiai išgyvena be jūros kvapo ir gaivališko vėjo. Gal todėl ukrainiečių akvarelininkas Sergey Lysyj, gimęs ir gyvenęs Odesoje, prieš kelis metus naujais namais pasirinko Klaipėdą? Gal todėl, kad baigęs meninę grafiką, šiandien neatsispiria vandens ir spalvų sąveikavimo žaismui?


 

„Muzika yra viskas“

2016-03-02
Nuotr. iš mokyklos „Lyra“ archyvo.

Kaip žinia, dėmesys lietuvių muzikai ir jos autoriams dabarties mokyklose nėra pakankamas. Šias spragas stengiasi užpildyti aktyvios mokyklų (ypač muzikos mokyklų) pedagogės, žingeidūs moksleiviai. Skatindami šią iniciatyvą, prie meninio ugdymo misijos prisijungia ir M-puslapiai, šįkart kviečiantys susipažinti su pirmuoju Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“ mokytojos Jolantos Vaišvilienės 7 klasės moksleivių Vaidilės Aranauskaitės ir Dominykos Makarovaitės darbu bei kompozitoriumi Vytautu Barkausku jaunesniuoju, rašančiu instrumentinę, vokalinę, elektroninę ir kitokių žanrų muziką, taip pat muziką vaikų pasakoms ir dramos spektakliams. „Kurti muziką mane įkvepia meilė žmonėms. Pradedant nuo žmonos, vaikų, katinų...  Muzika yra viskas, be jos nebūtų manęs“ – sako kompozitorius. Apie tai ir pasakoja moksleivių kalbinamas kūrėjas.


 

Naujas langas į džiazą

Liudas Mockūnas Rūdninkų knygyne. N. Voitovo nuotr.

Galima pastebėti, jog džiazas daugiau ar mažiau užima svarbią vietą daugelio žmonių gyvenime, nepaisant amžiaus ar išsilavinimo, o tai, natūralu, skatina vis naujų džiazo muzikos atlikėjų, ansamblių ar grupų atsiradimą. Vis dėlto apmaudu, jog kokybiškų džiazo koncertų nėra rengiama tiek daug, ši problema aprėpia ne tik sostinę, bet ir visą Lietuvą. Deja, mes net neturime džiazo klubo... Bet klaidžiojant sostinės senamiestyje, netoli nuėjus nuo Aušros vartų, galima užklysti į iš išorės vinilinėmis plokštelėmis išdekoruotą knygyną, į kurį užėjus netrukus apima euforija: tarp gausybės rinktinės muzikos įrašų bei knygų ilgainiui prarandi net ir laiko nuovoką, o užėjęs susirasti knygos, kurios nerasi jokioje Vilniaus bibliotekoje ar knygyne, net nepastebi, jog užklydai prie naujausių džiazo muzikos įrašų nagrinėjimo arba galbūt įsistebeilijai į šiuo metu eksponuojamą dar negirdėto menininko darbų parodą...


 

Fatališkos tiesės

Dalios Skridailaitės kūrinys. M. Valatkaitės nuotr.

Skaičius penkiolika šiemet dažnai pastebimas. Galime rasti nevieną sutapimą, kaip per praėjusius penkiolika metų pasikeitė pasaulio, valstybės ir vieno miesto veidas. Šiemet penkiolika suėjo turbūt didžiausiai interneto enciklopedijai, vienam populiariausių žiniasklaidos kanalų Lietuvoje  ir – „Loretos galerijai“ Alytuje. Vasario 5 d. įvyko galerijos penkioliktojo gimtadienio minėjimas.


 

Naujasis Artūro Areimos amplua?

Matas Makauskas 2016-02-02
Valerijus Kazlauskas (Nevykėlis). D. Stankevičiaus nuotr.

Naujausias Artūro Areimos darbas – Eduardo Limonovo kūrinio „Nevykėlio užrašai" adaptacija pavadinimu „Nevykėlis". Ne kiekvienas režisierius turi maištininko ar scenos chuligano etiketę, o tokiu būti – nemenkas intelektualinis išbandymas. Juk keiksmažodžių lavinos scenoje jau mažai ką stebina, kaip tik tai tapo įprasta teatrine kalba. Šiandien, kad nustebintum žiūrovą neužtenka tik drąsos, reikia ir išmonės. Nonkonformistinis buvimas scenoje – šio spektaklio moto. Spektaklyje ieškoma teatrinės kalbos be metaforų ir noro lavinti žiūrovą. Ir nors galima ginčytis dėl to, kiek laisvės publikai šiame spektaklyje suteikia režisierius, bet negalima paneigti to, kad jos čia gerokai daugiau negu tradiciniam teatre. 


 

Sodų žydėjimas žiemą

Dalia Skridailaitė, „Keturios gėlių soduose“, parodos vaizdas. 2016 m.

Nors žiemos speigai prasidėjo pavėluotai, užklupti esame stipriai. Kur – 15, kur – 22. Visgi sniegas užgožė ne visus šiaurės užkaborius. Yra vieta, kur gėlės gausiai žydi žiemą. Žiemos sodas? Toli gražu. Veikiau – knygų sodas. Ir visai ne Anos Kareninos ir Džeinės Eir žiedai šį kartą keri.


 

Ką slepia lietuviškosios Džokondos šypsena

Kanutas Ruseckas, „Pjovėja“. 1844 m.

Kai Prancūzijos vėliavos spalvomis nušvito Trijų kryžių kalnas Vilniuje ir draugų nuotraukos socialiniuose tinkluose, aš pastebėjau dar vieną Lietuvos solidarumo su Prancūzija apraišką tiesiog ant savo rašomojo stalo. Iš mano kursinio darbo viršelio žvelgė mergina, visa apsirėdžiusi Prancūzijos vėliavos spalvomis. Nors ji santūriai šypsojosi, dešinėje rankoje iškėlusi tvirtai laikė mirtinai pavojingą ginklą…





 


 

Nepažįstamos spalvos dangus

EXT. BALKONAS - DIENA

LUKA (10) su KAROLIU (12) sėdi balkone. Luka įsikandusi nepridegtą cigaretę.

LUKA

Aš dabar žiūriu daug filmų, bet šiaip man filmai atrodo nesąmonė, o tau?

 

KAROLIS

Man patinka kai kurie. Matei 3D?

 

LUKA

Aha.

Luka išsiima cigaretę, žiūri.

LUKA

Čia mano senelio buvo.

 

KAROLIS

Kur jis dabar?

 

LUKA

Turi prisidegt?

EXT. BALKONAS – DIENA (PO KURIO LAIKO)

Kaimynas apačioje taiso automobilį. Karolis su Luka žiūri žemyn.

Luka vėl atsisėda ant suolelio balkone, paima šalia gulinčią degtukų dėžutę, prisidega cigaretę. Pažiūri į Karolį. 


 

Jaunųjų tapytojų liūdesyba

Andrius Ivanovas, „Knygų lentyna“. 2015 m.

Lapkričio 27 d. kūrybinių industrijų centre „Pakrantė“ atidaryta „Jaunojo tapytojo prizo“ finalistų paroda. Visada su nekantrumu laukiu šios parodos, nes tai analogų Lietuvoje neturinti, puiki, pagarbos ir dėmesio verta iniciatyva. Tiems, kas apie šį konkursą nieko nežino, pasakysiu, kad šiais metais organizatoriai gavo daugiau nei šimtą paraiškų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Į finalinę parodą buvo atrinkti penkiolika dalyvių, o pagrindinį prizą – tris tūkstančius eurų piniginę premiją ir dviejų mėnesių stažuotę meno centre Norvegijoje – laimėjo lietuvis Andrius Ivanovas. Tiek būtiniausios informacijos, kurią privalau paminėti. Toliau bus tai, ko neprivalau.

P.S. Dar vienas svarbus niuansas. Parodoje eksponuojami kūriniai, kurie buvo pateikti komisijos vertinimui, tačiau kiekvienas menininkas turėjo galimybę savo nuožiūra pateikti dar po vieną savo darbą. Taigi, kad nekiltų painiava, apie šiuos papildomus kūrinius aš nekalbėsiu. Mano mintys palies tik pagrindinius jaunųjų kūrėjų paveikslus.


 

Keletas pokalbių apie (Kristų)

IV

 

JIS.

 

Visi dabar pastoviai kur nors išvažiuoja. Užknisa. Pastoviai reik atsisveikint. Kas nors mokytis ilgam, kas nors tik erasmusui (man tas erasmusas tai tiesiog atrodo nesąmonė), kas nors susiranda berną ar mergą užsieny (irgi ne itin sėkmingas nutikimas...), kas nors dar, žinoma, užsinori tapti savanoriu. Tai aš ir galiu duoti valgyti ir kur miegoti, jei man savanoriškai tvarkysit namus. Bet rimtai! Tokie išsipisinėjimai. Sako žmonės, kad dabar ,,toks laikas‘‘. Koks, blet, čia laikas? IŠVAŽIAVIMŲ laikas? Era turbūt?  Kartais man net gaila, kad neišeina taip galvoti, kaip daugumai. Būtų paprasčiau. Nes dabar man tiesiog nesuvokiama, kam reikia išsigalvoti tokius dalykus?! Tai jei motinos pagimdė tam tikram krašte, šaly. Nu, tai ką – džiaukis ir gyvenk ten per daug negalvojęs. Tai aš ir galėčiau pulti dabar po visą pasaulį keliauti, sakyti, oi, pabandysiu visur pagyventi, kol išsirinksiu, blet, rojaus kampelį. 


 

Nežinomas autorius

Nežinomas autorius, medis,  polichromija, drožyba. XIX a. vid. - XXa. pr. G. Jasinsko nuotr.

Kartais reikia pailsėti nuo meno. Trumpam pamiršti visas turimas žinias ir atsigręžti į primityvią, naiviai nuoširdžią raišką. Iš naujo, vėl ir vėl ieškoti to, kas nesumeluota, kas nesiekia prisitaikyti, kas nesiekia pasirodyti, o tiesiog būti. Žinoma, tai gali atrodyti nepopuliaru, neperspektyvu, gal net visai nereikalinga, bet vertybės neatgyvena, o ir pačios vertės negali pakeisti vyraujanti nuomonė. Bažnytinio paveldo muziejuje veikianti paroda „Susimąstęs Kristus: nuo religinio atvaizdo iki tautos simbolio Rūpintojėlio“ gal ir nepretenduoja tapti pačia lankomiausia, tačiau dėl to jos vertė nesumažėja. Manau, kad ši paroda išlaiko artimą ryšį su žiūrovu, turbūt ir egzistuoja tik dėl žiūrovo, nesvarbu, kas jis bebūtų. Ir tai, deja, ne toks dažnas reiškinys šiuolaikiniame meno pasaulyje.