Nuo marių iki Fausto

 Choras „Aidija" Thomo Manno festivalyje

Ramus marių tyvuliavimas, pušų ošimas ir topolių žiedais, tarsi, apsnigtos vejos. Tai vasaros vidurio ženklai Nidoje, jau dvidešimtą kartą pasitinkantys Thomo Manno festivalio organizatorius, atlikėjus ir bičiulius. Šis intelektualų sambūris kasmet sukviečia ne tik nusipelniusius Lietuvos muzikologus, kompozitorius, profesionalius atlikėjus, bet ir ištikimus festivalio klausytojus. Šių metų jubiliejinio renginio tema – žmogaus orumas. Tai trečioji penkių festivalių ciklo „Modernybės palikimas. 100 metų po Didžiojo karo“ dalis. Minėta tema, atliepianti Thomo Manno humanistines pažiūras, atsispindi visuose festivalio renginiuose: aštuonių koncertų programose, keturiose atidarytose dailės parodose, penkiose paskaitose-diskusijose bei penkiuose Goethe‘s instituto pristatomuose filmų vakaruose.


 

Laisvės paieškos Audriaus Gražio ir Mindaugo Juodžio kūryboje

Audriaus Gražio ir Mindaugo Juodžio darbai mugėje ArtVilnius'16, nuotr. Audriaus Gražio

Mindaugo Juodžio ir Audriaus Gražio kūrybinis duetas itin stipriai suskambėjo meno mugėje „ArtVilnius'16“, kur juos atstovavo Panevėžio „A galerija“. Žvalgantis po kitas galerijas bei jų pristatomus menininkus, šie du kūrėjai iš kitų labiausiai išsiskyrė savo kūrinių suderinamumu. Tiek Gražio, tiek Juodžio kūriniai puikiai sugebėjo susikalbėti tarpusavyje. Tačiau ne vien šių menininkų kūrinių tarpusavio ryšiai privertė atkreipti dėmesį į jų kūrėjus. Abu menininkai savo darbuose gvildena laisvės bei jos suvaržymo temas. Laisvė menininkų kūriniuose pateikiama ir kaip fizinė, ir kaip vidinė būsena.


 

Abortas: moters išsilaisvinimas?

Birželio 2–16 d. San Franciske vykusio dokumentinių filmų festivalio „SF DocFest“ programoje buvo keli tikrai išskirtiniai filmai, apie kuriuos verta papasakoti. „SF DocFest“ yra kasmetinis dokumentino kino festivalis, žiūrovus kviečiantis nuo 2001-ųjų. Tai dviejų savaičių filmų programa, kurioje San Francisko nekomercinio kino teatrų ekranuose žmonės gali išvysti keliasdešimt naujausių Amerikos kūrėjų dokumentinio žanro filmų. Festivalyje matytas Tracy Droz Tragos režisuotas filmas „Abortas: Istorijos papasakotos moterų“ (Abortion: Stories Women Tell, 2016) dar ilgą laiką neapleido mano minčių ir sukėlė daug klausimų, kuriais norėčiau pasidalinti ir ieškoti atsakymų kartu.


 

Nuogas kūnas ir teatras: suderinama?

Artūro Areimos spektaklis „Nevykėlis", nuotr. Donato Stankevičiaus

Galima teigti, kad teatras – atspindys to, kas vyksta realiame gyvenime. Šiandien nuogas kūnas žmonių nebestebina, kadangi jo gausu visur: televizijoje, spaudoje, internete, meno pasaulyje. Teatras nėra išimtis, tad ir spektakliuose vis dažniau galima išvysti apnuogintą kūną. Iškyla klausimas: ar teatro scena yra tinkama vieta nuogo žmogaus kūno vaizdavimui? Nekalbėkime apie dalinai apnuogintą kūną ar intymias scenas su apatiniais, pasvarstykime apie režisierių norą prieš pilną salę žiūrovų aktorių parodyti be rūbų – nuogut nuogutėlį


 

3 x 3 x 3. Jaunieji dailininkai

2016-07-13
Mykolė Ganusauskaitė, „Atlydis", 2015

Pristatydami profesinę karjerą neseniai pradėjusius menininkus, kritikai ir žurnalistai nevengia vartoti epiteto „jaunas“. Tai tarsi suvienija visą menininkų kartą ir jos atstovams suteikia perspektyvumo aurą. Tačiau ar patys menininkai jaučia savo kartos bendrystę? Jei taip – kas juos sieja? Koks jų ryšys su tradicijomis? Kas skatina kurti? Šiuos tris klausimus uždavėme trims trijų sričių menininkams: dailininkams, teatralams ir muzikams. Pirmojoje pokalbių ciklo dalyje atsakymus pateikia tapytoja Mykolė Ganusauskaitė, grafikas Vilmantas Žumbys ir skulptorius Tauras Kensminas.


 

Ruta Lee: „Palmės tiktai siūbuoja, kvietkai kvepia, žydi...“

Ruta Lee, nuotr. listal.com

Artėjant Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimui, į Lietuvą skaityti pranešimo grįžta ir garsi mūsų šalies Holivudo aktorė – Ruta Lee. Nors pašnekovė atvirai sako, jog dar nežino, ką pasakos „tam jaunimui“, ji nekantriai laukia kelionės į Lietuvą. Ir dalinasi savo prisiminimais apie Lietuvą, šeimą ir, žinoma, kelią, kurį teko nueiti, siekiant savo svajonės tapti aktore. 
Su aktore jos namuose Los Andžele, Kalifornijoje, kalbėjosi Brigita Kulbytė.


 

Būtinas atsakas referendumui

Ben Lunn 2016-07-07
Vitalija Glovackytė, nuotr. britishmusiccollection.org.uk

Benas Lunnas yra anglų kompozitorius, šiuo metu studijuojantis magistrantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Be savo kūrybinės veiklos, Lunnas domisi šiuolaikine Baltijos šalių muzika ir rašo tinklaraštį „Baltic Musical Gems“. Publikuojame įrašą iš jo tinklaraščio, parašytą kaip atsaką į Didžiosios Britanijos birželio referendumą. Straipsnyje pristatomi jauni lietuvių kompozitoriai, gyvenantys ir kuriantys Anglijoje, ir pateikiamos nuorodos į jų įrašus.


 

Kai plaukioti savuose vandenyse nebeužtenka

Marius Paplauskas ir Marius Pinigis projekte „(G)round Zero", nuotr. Artūro Bulotos

Marius Pinigis ir Marius Paplaukas – skirtingų šokių stilių atstovai, savo pečius surėmę bendram projektui „(G)round Zero“. Pinigis – profesionalius šiuolaikinio šokio atstovas, savo karjerą pradėjęs Kauno šokio teatre „Aura”. Šiuo metu jis aktyviai atstovauja Lietuvą ir Kauno miestą šiuolaikinio šokio spektakliuose įvairiuose pasaulio kampeliuose. Pinigis taip pat yra „Kaunas 2022” komandos narys, atstovaujantis jaunuosius menininkus. Jo porininkas Paplauskas yra gatvės šokių atstovas, savo pasiekimais gerai žinomas gatvės šokių bendruomenėje bei atstovaujantis Lietuvos vardą įvairiuose užsienio gatvės šokių čempionatuose.


 

Menas periferijoje

Ieva Prūsaitė, „Paralelės“, nuotr. A. Kavaliauskaitės

Pradėkime nuo to, kad Lietuvoje meno centras visada buvo, ir panašu, kad dar kurį laiką tikrai bus Vilnius. Periferijoje vykstantys renginiai, atrodo, yra įdomūs tik patiems rengėjams ir jų dalyviams.  Šio neigiamo reiškinio pavyzdys yra visai neseniai Alytuje atidaryta jaunųjų kūrėjų bienalė „Meno intencija. Suvokimai", kuri kėlė prieštaringų minčių, ar apskritai verta apie šią parodą rašyti.  Tačiau vis dėlto, siekdama nors kiek išjudinti pelkę, bandysiu sudėlioti, kas ir kaip.


 

Istorija, kaip Timonas nerado laisvės

„Timonas", nuotr. Dmitrij Matvejev, LNDT archyvas

Nuo seniausių laikų žmonės troško laisvės ir bandė ją išsikovoti, kėlė filosofines diskusijas, kaip ją pasiekti. Šiuolaikinis žmogus vis dar ieško atsakymo į klausimą, kas yra laisvė, ir ar ji apskritai įmanoma. Viena iš tokių ieškančiųjų yra režisierė Kamilė Gudmonaitė. Statydama savo baigiamąjį, jau ketvirtąjį, režisūros studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje spektaklį „Timonas“, ji iš visų šioje dramoje užkoduotų problemų daugiausia dėmesio skyrė būtent laisvės temai.


 

Beatričės Mockevičiūtės kasdienybės kaleidoskopas

Beatričės Mockevičiūtės darbai galerijos „5 malūnai" stende mugėje „ArtVilnius'16". Nuotr. B. Mockevičiūtės

Pokalbis su Beatriče Mockevičiūte, VDA skulptūros katedros studente, išrinkta geriausia jaunąja „ArtVilnius’16“ menininke, manyje transformavosi į įspūdžių kratinį ir paliko sunkiai nusakomą nuotaiką, o gal nuojautą. Besisukančios spalvos, lengvumas, grynumas, materija ir forma. Štai apie ką mes kalbėjom.


 

Kokia yra tekstilė šiandien?

Andrius Erminas, „Savas kūnas", 2016, nuotr. D. Žuklytės

Apsilankius VII Lietuvos tekstilės meno bienalėje, sunku galvoje atsirinkti įspūdžius ir prisiminimus. Matyti kūriniai pinasi į vieną labai eklektišką vaizdinį, kuris šįkart išeina už tradicinės tekstilės ribų. Skaitant kūrinių aprašymus stebina tekstilei nebūdingų medžiagų gausybė. Prie vilnos ar lino šliejasi polietilenas, plaukai, metalas, o kur dar video ir fotografijos medijose sukurti darbai. Rodos, nebeįmanoma apčiuopti ribos, kur prasideda ir baigiasi tekstilė, bet galime pabandyti punktyru nužymėti parodos ekspozicijos lauką.  


 

Šventa kasdienybės rutina

Andrius Makarevičius, „Laužo šviesoje“, nuotr. autoriaus

Mažytėje Savicko paveikslų galerijoje keičiamųjų parodų erdvėje kabo itin ryškių potėpių ir spalvų Andriaus Makarevičiaus kūriniai. Parodos pavadinimas „Matymo virpesiai“ taikliai nurodo į menininko drobių paviršiuje spalviniais potėpiais kuriamą virpėjimą, iš kurio galiausiai išnyra vaizdiniai, figūros, bei atsiveria ištisas gyvenimas.


 

„ArtVilnius‘16“ – benamių orumas ir tapybos nemirtingumas

Art Vilnius'16

Tik įžengus į „ArtVilnius‘16“ meno mugės erdves, įsikūrusias „Litexpo“ Lietuvos parodų ir kongresų centre birželio 9-12 dienomis, kilusi pirma mintis buvo – ką naujo pasiūlys šis, jau septintą kartą vykstantis meno mylėtojų širdis glostantis reginys. Šiais metais žiūrovams buvo pristatytos 60 galerijų iš 12 šalių. Taip pat buvo pakviesta šalis-svečias – Lenkija (pernai metais šalies-svečio teisėmis buvo pakviesta Ukraina). Lėtais žingsniais pirmąją dieną vaikštinėjant po šią meno mugę ir džiūgaujant, kad nėra žmonių gausos, kuri kitomis mugės dienomis buvo tikrai nemenka, kilo klausimas: ką ši meno mugė atskleidžia – ar parodo kryptį, į kurią linksta menas? O gal veikiau atveria dabarties, šiandieninio, šiuolaikinio meno užkaborius?


 

Nuo menotyrininkės prie šokio praktikės

Justina Kiuršinaitė. Nuotr. šaltinis http://www.menucentras.lt/vdu-judesio-studija.

Birželio 13 dieną „Meno parko“ galerijoje vyks Vytauto Didžiojo universiteto Judesio studijos premjera – spektaklis „Metamorfozė“. Su jo kūrėja, Judesio studijos vadove, šiuolaikinio ir gatvės šokio šokėja ir kritike Justina Kiuršinaite kalbasi Kristina Apanavičiūtė.


 

Žvilgsnis į naujos galerijos peizažą

Deima Žuklytė 2016-06-10
Galerija „SHCH“, nuotr. D. Žuklytės

Ko tikėjausi sužinojusi, jog naujamiestyje atidaroma nauja galerija? Kelių kambarėlių baltomis sienomis, daugiabučio namo, pirmo aukšto vitrininiais langais... Tad birželio 7 d. Vilniuje Teatro gatvėje atsidariusi galerija „SHCH“ nustebino. Tai – kelių šimtų kvadratinių metrų industrinio stiliaus angaras, pasislėpęs namų kiemuose, kurį pasiekti galima kirtus Reformatų parką. Jame eksponuojami kūriniai laisvai siūbuoja nuleisti nuo geležinių sijų, be to, pakanka vietos patogiai atsitraukti ir juos apžiūrėti iš toliau. Jau po apsilankymo „SHCH“ perskaičiau, jog galerija nusprendusi neprisirišti prie konkrečios vietos („Galime atsirasti ir „ŠiČia“, ir „ŠiČia“), tai ir suteikė jai pavadinimą.


 

Naujo teatrinio asmens gimimas

„Skaičius“, nuotr. Donato Stankevičiaus, NKDT archyvas.

Kiekvienas žmogus yra vienintelis ir nepakartojamas, tačiau tuo pat metu jis yra tik statistinis skaičius, genetiškai panašus į visus kitus planetos žmones, žmogbeždžiones, net į salotas. Tad kas gi padaro žmogų asmenybe? Kas suteikia to unikalumo, kuriuo manome pasižymintys? Kaip elgtumėmės ir suvoktume save, jei lygiai tokių kaip mes būtų daugiau, jei būtume klonuoti? Kaip tada atsakyti į klausimą „kas aš esu“? Tokius klausimus kelia jaunasis režisierius Žilvinas Vingelis, pristatydamas savo diplominį darbą – spektaklį „Skaičius“ (kurso vadovas – Gintaras Varnas).


 

Visų mūsų klasė

 „Mūsų klasė“, nuotr. iš Yana'os Ross archyvo, http://yanaross.com/tadeusz-slobodzianek-our-class/.

Yana’os Ross režisuotas spektaklis pagal Tadeuszo Słobodzianeko dramą „Mūsų klasė“ stebina dar nematytu, šokiruojančiai originaliu Holokausto vaizdavimu. Drama pasakoja apie tragiškus 1941-ųjų metų įvykius Jedvabnės kaimelyje Lenkijoje, kuomet daržinėje buvo sudeginti visi to kaimo žydai. Siaubą kelia ir tai, jog nusikaltimą vykdyti padėjo artimi miestelio žmonės, šalia gyvenę kaimynai, draugai. Bendraklasiai. Sunku patikėti, tačiau šį kraupų nusikaltimą visą XX a. gaubė tyla. Išlikę gyvi jo liudytojai, ar net tiesioginiai vykdytojai, apie tai nekalbėjo, stengėsi nuslėpti ir užmiršti, o ir šiomis dienomis tokia istorija sunkiai skinasi kelią į žmonių sąmonę. Yana Ross apie šią nepatogią ir žeidžiančią tiesą nusprendė papasakoti su laukine ekspresija.


 

Naujai atgimęs „Šventasis pavasaris“

Urbanistinio šokio teatro „Low air“ spektaklis „Šventasis pavasaris“, nuotr. D. Matvejevo.

Po metų pertraukos atgimė naujai. 2015 metų gegužę urbanistinio šokio teatro „Low Air“ pristatyta premjera – šiuolaikinio ir gatvės šokio spektaklis „Šventasis pavasaris“,  praėjus beveik lygiai metams nutarė atgimti ir prisikelti iš naujo. 2016 metų paskutinįjį gegužės savaitgalį buvo pristatyta nauja spektaklio versija pakitusi tiek choreografiniu principu, tiek šokėju sąstatu.


 

Kodėl mums tebereikia „Druskomanijos”?

Druskomanija'16

Kaip ir kasmet vieną gegužės mėnesio savaitę „okupuoja” Tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija”: prasidėjęs Vilniuje, jis tradiciškai pratęsiamas Druskininkuose (iš čia kyla ir pavadinimas) ir užbaigiamas Liškiavoje.  Festivalį visuomet organizuoja Kompozitorių sąjunga, o visus rengimo darbus atlieka Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei kitų įstaigų studentai, todėl „Druskomanija” išlieka jauniausiu, tačiau seniausiai (net 32-ąjį kartą) rengiamu aktualiosios muzikos festivaliu Lietuvoje. Įpusėjus šiųmetinei „Druskomanijai”, norisi apsvarstyti, kodėl anksčiau kone „palaidotas” festivalis ir vėl ryžtingai išnyra pavasarinių renginių ir sesijų sūkuryje.