Nors ir naujas, tačiau senas spektaklis

„Visu greičiu atgal", nuotr. S. Jankausko

Spektaklis „Visu greičiu atgal“ (rež. Arvydas Lebeliūnas) – apie dviejų pusamžių seserų kelionę ieškant tėvo kapo, mirus jų mylimai mamytei. Nuo to prasideda ramios ir visą gyvenimą gebančios valdytis, nieko sau neleisti Anetės ir vilioklės dramatiškosios Bernadetės pašėlęs nuotykis po Amjeno apylinkes šniukštinėjant kiekvienas aptiktas kapines. Iš pažiūros tai turėtų būti liūdna istorija, persmelkta gedulo ir nostalgijos. Tačiau pasakojama komiškai, į gyvenimą žvelgiant paprastai, džiaugiantis kiekviena akimirka kaip nepakartojama.


 

Edas van der Elskenas: medžiojantis, keliaujantis, mylintis

Parodos plakatas, nuotr. iš Stedelijk muziejaus archyvo

Į muziejų atskubėjau saulei šviečiant, nuomotu senyvu dviračiu, kiek sušilus, jaučiau, kaip prakaitas teka mano stuburkauliu – Amsterdamo intensyvus gyvenimo tempas privertė judėti įsitempus, atsargiai, todėl didelio malonumo minti pedalus dar nejaučiau. Prisirakinusi dviratį dviem spynomis, patraukiau link Stedelijk muziejaus – dviejų pastatų komplekso, stebinančio netradicine, šiek tiek akį rėžiančia išore. Tamsios, atrodo, juodžiau nei juoda nudažytos sienos, paslaptingi perėjimai tarp salių, tolumoje aidintis moters balsas, tylios, šliaužiojančios žmonių eilės... Tai vieno garsiausių XX a. Nyderlandų fotomeistro ir grando bei filmų kūrėjo Edo van der Elskeno retrospektyvinė paroda, romantiškai pavadinta pagal jo filmą Camera in love.


 

Laisvės sala

Andrzejaus Wajdos (1926-2016) kinas visuomet reagavo į audringas istorines ir kultūrines Lenkijos transformacijas. Kalbėdamas apie XX a. šalies istoriją, kartu jis kalbėjo apie patį XX a. ir šiuolaikinį žmogų dramatiškų pasirinkimų akivaizdoje. Wajdos indėlį į lenkų kiną tikriausiai būtų sunku pervertinti – nors buvo ištikimas nacionalinio kino idėjai, tai netrukdė jo filmams tapti universaliais. Paskutinis režisieriaus filmas „Povaizdis“ (Powidoki, Lenkija, 2016) pasakoja apie tapytoją, meno teoretiką, tarpukario avangardo lyderį, pedagogą Władysławą Strzemińskį (1893–1952).


 

Muzika iš Irano dykumų į Europą

„Irano reivas"

Dar antikos laikais filosofai muziką laikė aukščiausia iš visų meno formų. Ji užburia, kuria atmosferą, įkvepia. Vienaip ar kitaip – muzika ir žmogaus laisvė yra susijusios. Kaip? Tai atskleidžiama naujausiame Susanne’os Regina Meures, vokiečių kilmės režisierės, dokumentiniame filme „Irano reivas” (Raving Iran, 2016).


 

Tu ir tavo kūnas

Performansas „Nutricula“, nuotr. R. Jankūnaitės

Pastaruoju metu taip jau atsitinka, kad Lietuvos teatro ir šokio reiškiniai „nebekabina“. Apsilankai, kantriai išsėdi ar valandą prasiblaškai tamsiame nebūtų prasmių miške, o išėjus pro duris supranti, kad kaip ir nėra prie ko prikibti, bet ant ko užsikabinti – taip pat nėra. 2017 metų kovo 3 dieną režisieriaus Yaseno Vasilevo ir aktoriaus Džiugo Kunsmano bendras projektas – judesio performansas „Nutricula“ – pagaliau supurtė ir išbudino iš žiemos miego.


 

Kelionė kūrybos tiltais

Koncerto „Kūrybos tiltai: tada ir dabar“ akimirka, nuotr. V. Zonytės

Deja, bet ne taip dažnai atsiranda galimybė išgirsti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros studentų: Jūros Elenos Šedytės, Godos Marijos Gužauskaitės, Viltės Žakevičiūtės ir Aleksejaus Kalinino, – viso kurso – kūrybą viename koncerte, ir ne tik palyginti, kiek šio trečio kurso kūryba yra panaši, bet kartu nutiesti tiltus į jų praeities muziką. Kovo 3 dieną LMTA Didžiojoje salėje įvykęs koncertas sudomino gana gausią publiką, atėjusią pasiklausyti, kokia gi jaunųjų kompozitorių ankstyvoji kūryba buvo, ir kokia ji dabar.


 

Niujorkiečio žvilgsnis į 21 a. lietuvių muziką

21 amžiaus Lietuvos kompozicinės muzikos antologija, nuotr. iš LMIC archyvo

Šiemet jau aštuonioliktą kartą organizuojama Vilniaus knygų mugė visus neabejingus skaitymui viliojo dar leidyklomis kvepiančiais leidiniais, susitikimais su rašytojais ir itin įvairiu kultūrinių renginių pasirinkimu. Į keturias dienas trukusį renginių verpetą įsitraukė ir Lietuvos muzikos informacijos centras, surengęs „21 amžiaus Lietuvos kompozicinės muzikos antologijos“ pristatymą.


 

Pasikartojančios korektūros klaidos

„Korektūros klaida“, nuotr. iš Kauno miesto kamerinio teatro archyvo

Žavus ir viliojantis bohemiškas XX a. pradžios Paryžius pasitinka žiūrovą šokiais, absentu „apšilimui“ ir juodai balta estetika. Linksmybės apsuka galvą bei priverčia pamiršti gyvenimo sunkumus. Tokia nuotaika prasideda Liūnės Janušytės romanas „Korektūros klaida“ (1938 m.), nuo to atsispiria bei istoriją ima pasakoti ir režisierė Agnė Dilytė.


 

Vinilas Vilniaus knygų mugėje

Teisučio Makačino plokštelė „Disko muzika" (1982)

Vinilas išgyvena savo renesansą. Tarsi feniksas pakilęs iš pelenų jis sklendžia per Lietuvos populiariosios muzikos padangę. Ypač akivaizdi ir apčiuopiama jo apraiška pasirodė ir 18-toje Vilniaus knygų mugėje. Vos įėjus į Lietuvos gretutinių teisių asociacijos „AGATA" organizuojamą Muzikos salę buvo galima pastebėti vieną labai ryškų reiškinį – vinilo plokštelės karaliavo prekyboje.  O ką jau kalbėti apie tai, kad jauni atlikėjai mugės metu pristatė savo albumų vinilines versijas!


 

Kokia yra kultūrinės spaudos misija?

2017-03-01

Vilniaus knygų mugėje vyko kultūrinio žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ inicijuota diskusija apie kultūrinės spaudos misiją. „Kokią prasmę kultūrinis žurnalas šiandien turi Lietuvoje?“ – klausė diskusijos moderatorius, filosofas Vytautas Ališauskas. Apie tai kalbėjosi literatūros kritikė Jūratė Čerškutė, dailininkas Vaidotas Žukas ir rašytojas ir vertėjas Antanas Gailius. Dalijamės diskusijos santrauka.


 

Politika, gyvūnai, humoras ir prasti filmai

Ieva Šukytė 2017-02-27
„Ryškios naktys“

Berlyno kino festivalis šiais metais pasiekė ribą, kai patys sau išsikasė per gilią duobę ir nebežino, kaip iš jos išlipti. Visiems viešai žinoma, kad Berlinalė yra politiškai angažuotas kino festivalis, kuriame filmai turi kalbėti aktualiomis socialinėmis ir politinėmis temomis. Visgi kai net su politika niekaip nesusijusio filmo „Traukinių žymėjimas 2“ spaudos konferencijoje pradedama klausinėti apie prieš daugiau nei septynis mėnesius įvykusį „Brexit“ referendumą arba kai pirmieji britų aktoriaus Patricko Stewarto ištarti žodžiai yra apie tą pačią „britiškąją gėdą“, festivalis pasiekia groteskišką būseną – visi tiesiog sėdi nuleidę galvas ir pradeda savęs klausti, ką jie čia veikia.


 

Faustas persotintos erotikos spindesy

„Faustas“, nuotr. A. Aleksandravičiaus

Nieko keisto, jog „Vilnius City Opera“ įkūrimo dešimtmečio proga režisierė Dalia Ibelhauptaitė pasirinko būtent „Faustą“ (premjera įvyko 2017 m. vasario 15 d.). Su seniai pažįstama komanda (scenografu Dicku Birdu, šviesų dailininku Peteriu Mumfordu, kostiumų dizaineriu Jonu Morrelliu) Didžiojoje Britanijoje gyvenanti lietuvė Vilniaus Kongresų rūmų scenoje pastatė „Bohemos“ laikus menančią operą. 


 

Monumentalus erdviškumas ir kiti garsovaizdžiai

Egidijos Medekšaitės kompaktinio disko „Tekstilė" viršelis (autorius Vilius Šiaulys), nuotr. iš MILC archyvo

Rankose laikau naują, šiais metais išleistą Egidijos Medekšaitės kompaktinį diską „Tekstilė“. Šio dar spauda kvepiančio kompakto dizainas – minimalistinis, o ant viršelio esantis stilizuotas raštas iš pirmo žvilgsnio primena QR kodą. „Paprastas“ kompaktinės plokštelės apipavidalinimas leidžia daryti prielaidą, jog ir viduje slypinti muzika bus susijusi su išgrynintu estetiniu skoniu, raštais bei postminimalistine stilistika.


 

I. Ercmonaitės ir G. Lukaitės vidinių pasaulių autoportretai

Indrė Ercmonaitė, „Herbas tapybai", nuotr. A. Mikuckytės

Dailininkų sąjungos galerijoje ir Pamėnkalnio galerijoje vyksta dviejų jaunų tapytojų parodos. Indrės Ercmonaitės parodoje „Amen. Paveikslas irgi žmogus“ kalbama apie kūrybos ir autoriaus simbiozę, o Godos Lukaitės ekspozicijoje „Mano vidinis miestas“ žiūrovas kviečiamas pakeliauti po urbanistinius peizažus ir pasvarstyti apie laiko tėkmę. Abi parodos yra Dailininkų sąjungos galerijos projekto „Rytojaus horizontai“, skirto palaikyti ir skleisti jauną profesionalią kūrybą Lietuvoje, dalis.


 

„Nuojauta pilko. Nuojauta šalto. Nuojauta plokščio... Tylos nuojauta“

Dainiaus Trumpio parodos „Nuojauta" fragmentas, nuotr. D. Trumpio

Kiekviena epocha pranašauja savosios būties baigtį. Jaučiama apokalipsės nuotaika pasireiškia kiekvieno subjektyviu suvokimu apie savo paties laikinumą. Daugeliui iš to kylantis nerimo jausmas įveikiamas paradoksaliai – susitaikymu su neišvengiamybe –  ramybę suteikiančiu sprendimu. Dainiaus Trumpio parodoje „Nuojauta“, vykstančioje Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“, šis susitaikymas skleidžiasi pilkos spalvos dominavimu, sunkumu paženklintais darbais, verčiančiais svarstyti ne tik apie jų medžiagiškumą, bet ir po juo esančius malonius ar dėl pačios praeities kontraversiškumo nemalonius prisiminimus.


 

Slaptųjų pozuotojų draugija

P. Juškos piešinys, nuotr. M. Valatkaitės

Turbūt pirmą kartą su akto piešimu susidūriau žiūrėdama 1997 metų filmą „Titanikas“. Toks romantizuotas veiksmas, įgyvendintas jaunų Džeko ir Rauzės, augančiai mergaitei suformavo idealizuotą proceso įvaizdį. Tačiau kiek romantikos lieka, kai šiugždančių pieštukų ar grafitų sąlytyje su popieriumi pozuotoją tuo pat metu eskizuoja dar dešimt piešėjų? Apie tai pasvarstyti paskatino Slaptosios piešiančiųjų draugijos paroda „Aktai“ galerijoje „555“.


 

Meno parkingas – „Studium P“

Ieva Šukytė 2017-02-06
„Studium P”, nuotr. iš „Studium P” archyvo

Pylimo gatvėje, 20-tu numeriu pažymėtame name, viename šešių kambarių bute gyvenantys jauni menininkai įkūrė kūrybine iniciatyva vadinamą „Studium P” – erdvę, atvirą jauniems kūrėjams ir lankytojams. Mėgstantiems iš naujo atrasti perskaitytas knygas, šalia jos veikia jaukus knygynas „Juodas šuo“. Apie iškilusią erdvę kalbėjomės su kolektyviniai į klausimus atsakančiais „Studium P“ ir „Juodo šuns“ įkūrėjais ir nariais Uršule Baužaite, Tomu Lučiūnu, Živile Lukšyte, Ekvilina Milaševičiūte, Simonu Nekrošiumi, Pavel Pavel ir Mikalojumi Smulskiu.


 

Abstrakcijų tipai Agnės Juodvalkytės kūryboje

Agnės Juodvalkytės parodos „Traces" fragmentas, nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės

Įsivaizduokite kiemą, kuriame ant virvės kabo skalbiniai. Įsivaizduokite, kad tai ne kiemas, o parodinė erdvė. Įsivaizduokite, kad aplinkui jus ne džiūstantys skalbiniai, o įvairiaspalvės drobės. Menininkė Agnė Juodvalkytė būtent ir padžiauna drobes projektų erdvėje „Kabinetas“, pirmojoje personalinėje parodoje, pavadintoje „Traces“, norėdama išplėsti ne tik tapybos technines prasmes, tačiau ir suteikti/sukurti kitokį žiūrėjimo būdą į pačią tapybą.


 

Neošamanizmas ir kitos 2016-ųjų meno tendencijos

2017-01-19
Rachel Macleaun, „We Want Data"

2016-ieji metai nebuvo trumpi dėl daugelio didžiųjų pasaulinių temų: nuo JAV rinkimų, iki pabėgėlių krizės Europoje, Brexito, terorizmo atakų, Davido Bowie mirties… Jeremy’io Dellerio, 2013-aisiais atstovavusio Jungtinei Karalystei Venecijos bienalėje, sukurtas automobilio lipdukas „Velniop jus, 2016-ieji”, yra tikras ženklas, kad meno pasaulis žengia koja kojon su pasaulinėmis pastarųjų metų nuotaikomis.

Nuslūgus praėjusių metų vertinimų pikui, publikuojame dailės kritikės Hettie Judah straipsnį apie 2016-aisiais vizualiuosiuose menuose vyravusias tendencijas. Kai kurios iš jų buvo pastebimos ir Lietuvoje, todėl šalia tarptautinių menininkų vardų pateikiame ir vietinį kontekstą.