<<

Marija Šnipaitė

AUTORIAUS DARBAI:

Balandžiai stebi raketos paleidima. 2012. Instaliacijos fragmentas. Mediena, betonas, dažytas metalas.
Ten pat. 2011. Instaliacijos fragmentas. Beržinis rąstas, mediena, metalas, izoliacinė juosta, druska,
Sezonas. 2011. Mediena, ragas, lempa, virvė, keraminės plytelės, eglė, metalas.
Balandžiai stebi raketos paleidima. 2012. Instaliacijos fragmentas. Gipsas, putų polistirolas, glaistas, akrilas.
Tu mane rasi, jei norėsi, sode. 2012. Mediena, faniera, dažytas gipsas, virvutė.

APIE:

Marija Šnipaitė
Gimė: 1988
Studijos: Nuo 2011- Vilniaus dailės akademija, skulptūra, MA
2010-Staatliche Akademie der Bildenden Künste Stuttgart
2007-2011- Vilniaus dailės akademija, skulptūra, BA

TEIGINIAI, RAKTAŽODŽIAI:

Instaliacija, skulptūra, objektai, nuorodiniai pasakojimai, asociacijos, patirtys.

NUORODOS:

 

MENOTYRININKO KOMENTARAS:

 Marijos Šnipaitės „Balandžiai stebi raketos paleidimą“

 
Trečią kartą pagalvojau, kad skulptūra nemumifikuota ir vis dar čiupinėja tą pačią realybę, kurioje esu ir aš, buvo Nidos meno kolonijos nerestauruotoje patalpoje,parodoje „Šachmatų miesto kvartalai“. Ekspozicija sumaniai suregzta, norint galima leistis į kuratorių (Danutės Gambickaitės ir Gintarės Matulaitytės) siūlomas „šachmatų partijas“, tačiau aš vis sukausi aplink vieną – Marijos Šnipaitės darbą „Balandžiai stebi raketos paleidimą“.
 
Traukė kūrinio lakoniškumas: mediniai pagaliai-„ietys“ su pleištinėmis kojelėmis, paremti (ir vėl paremti!) į salės koloną, greta, į skirtingus šonus išsiklaipę, duslios melsvos spalvos apskritimai su snapais – ko gero, tie balandžiai iš pavadinimo. Ietys aktyvios, strėlinės, sudaro smailų kampą dangop, figūros ant žemės sunkios, apskritos – pasyvios – ne iškart ir matomos prietemoje. Dvi grupės veikėjų, kaip nurodyta pavadinime, – viena jų stebi kitą. Vieni galingi, kiti prie žemės.
 
Vien formų kalba sukurta įtampa. „Raketos paleidimas“ pavadinime tarsi prieskonis, bet per daug nepakeičia įspūdžio. Trumpame aprašyme darbo suvokimui atspalvių prideda ir nurodomos nuotaikos (melancholiška, absurdiška), ir kultūrinės asociacijos (sako, kad tyčia, formos gali priminti kitų menininkų kurtas formas, atliktus kūrinius ar eskizus).
 
Sakytum, grakštus, truputėlį į erdvę įžengęs kūrinys. Labai norint jį galima interpretuoti ir institucinės kritikos kontekste, bet viską keičia garsas. Pro duris pirmyn ir atgal aktyviai nardo kregždės. Tikri paukščiai. Susėda ant palubėj kabančio laido. Ir visą laiką čirpia. Nevienodais intervalais. Balandžiai, raketos, lazdų ietys ir jų vištiškos kojos turi tobulą garso takelį. Įtampa nuosekliai keliama ir palaikoma, visai kaip per tikrą raketos paleidimą. Taip kūrinys užgrobia visą erdvę. Prietemoje akivaizdžiausias trapumas – o jei užkliūsi... Šiam kūriniui reikia skraidančio žiūrovo ir jis jį turi.    
 
Ištrauka iš: Monika Krikštopaitytė, Skulptūrai viskas gerai, 7 meno dienos, NR. 31 (999), 2012-09-07
KOMENTARŲ