Goda Lukaitė

AUTORIAUS DARBAI:

APIE:

Goda Lukaitė
Gimė: 1990
Studijos: 2013–2015 Vilniaus dailės akademija, freskos-mozaikos magistras
2010–2013 Vilniaus dailės akademija, freskos-mozaikos bakalauras
2009–2010 Vilniaus dailės akademija, scenografija

TEIGINIAI, RAKTAŽODŽIAI:

Tapyba, erdvės, belaikiškumas, subjekto ilgesys

NUORODOS:

 

---

MENOTYRININKO KOMENTARAS:

Godą Lukaitę galima būtų priskirti prie stiprų jutimą tapyboje perteikiančių autorių, kurios koloritas nereprezentuoja estetinių reikšmių, bet įkūnija pirminius jutimus, įtampą, kuriems tik vėliau kalboje suteikiame ilgesio, meilės, džiaugsmo arba nerimo ir t. t. reikšmes. Tapybos vaizdinys veikia ir kituose tikrovės registruose. Kaip Deleuz‘o kino teorijoje postuluotas vaizdinys – kristalas, kurio materija apibrėžta kaip visų sumontuotų vaizdinių suma, o virtuali tėkmė priklauso sudėtingam ir daugiabriauniam būtajam laikui, kuris sąveikauja su esamuoju laiku dabarties taške. Ta suma veikia dabartinį laiko momentą.

 

Goda Lukaitė tapo sunkiai identifikuojamas, neapibrėžtas, apleistas, neužimtas erdves – ką Deleuze‘as apibrėžė kaip bet-kokias-erdves. Tai erdvės, kuriose neįmanoma nustatyti tikslaus laiko momento. Lukaitės nutapytų erdvių vaizdiniai veikia kaip laiko santykių ansamblis, kurie neįžvelgiami kasdieniame suvokime, bet  matomi jos drobėse. Vaizdiniai paverčia tuos laiko santykius, kurių negalima redukuoti į dabartį, jusliškai suvokiamus ir matomus. Vaizdinio-laiko kine bet-kokiose-erdvėse atsiveria personažų vidinis, mentalinis pasaulis, emociniai pakilimai, mentaliniai lūžiai,  jie patys, būdami inertiški, veikia tarsi stebėtojai. Lukaitės tapyboje nėra žmonių figūrų, o veikėju tampa žiūrovas, stebintis erdvę. Kadangi vaizdinio-laiko kinas nėra pajungtas judesiui, o atvirkščiai – sensomotorinės situacijos yra pajungtos laikui. Kamera nesekioja paskui veikėjų judesius, bet pajungia bet-kokia-erdvę minties funkcijai.

 

Judėjimas Lukaitės darbuose veikia kaip virtuali tapybinė diagrama: konstruojami ir nuolatos mentaliai besimodeliuojantys judantys erdvės kontūrai, spalvinės dėmės, turinčios savo virtualiąją jutiminę raidą, afektyvų poveikį, kurio negalima pajungti reprezentacinei, ženklo reikšmei. Lukaitės tapyba turi ir ypatingą figūros suardymo, arba antrinės figūracijos poveikį, nes figūra, žyminti subjektą, paveiksluose nėra matoma, jos apskritai nėra vaizduojamose erdvėse, bet ji tarsi yra vienas svarbiausių judėjimo priežasčių. Tai gali būti ir žmogaus  figūra, kuri arba sunyko ir išsitrynė rūko intensyvume, suiro smaragdiniame žalume arba išvyko. Mus tarsi veikia nerimo, įtampos jutimas, kuriam suteikdami kalbinę reikšmę galėtume pavadinti ilgesiu. Subjekto ilgesiu. Tas subjektas nežinia kuriuo laiko momentų paliko erdvę, prieš 50 20 metų, 3 metus ar prieš kelias valandas. Mes su juo prasilenkėme, bet, žvelgdami į paveikslą, pasineriame į tą būtojo laiko momentą, kuriame galėjome jį sutikti ir būti kartu, nepaisant skaitinio laiko skirtumo. Vis-kitose-vietose mes ieškome to, ko ilgimės.

 

Dailėtyrininkas Darius Jaruševičius