Amžinai jauna? Tai muzika!

Nesenstanti, veržli ir intriguojanti, tokia jau ji – muzika. Bet ar tikrai? Ar muzika nėra pavaldi laikui? Kiek ji aktuali šiandienos ritme? Balandžio 18–24 dienomis vykęs elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalis „Jauna Muzika‘16“ iškėlė ne vieną klausimą, į kurį atsakyti bandė festivalio svečiai, o gerėtis renginiais galimybę turėjo kiekvienas naujovių ieškantis muzikos mylėtojas.

Muzikos aktualumas ir būvis šios dienos laike – akivaizdus ir įvairus. Festivalyje klausytojai galėjo geriau pažinti mažiau atrastus muzikos klodus, akis į akį susitikti ir išgirsti elektroninės muzikos sintezes, kurias festivalis dovanojo kartu su atvykusiais svečiais, įtikti įvairių požiūrių klausytojų skoniui. Festivalyje pasirodė ne tik gerai Lietuvoje pažįstami kūrėjai (tarp jų – Vidmantas Bartulis, Marius Baranauskas) bet ir jaunosios, o gal verta sakyti naujosios kartos kompozitoriai (Julius Aglinskas, Monika Sokaitė ir kiti kūrinius rašę specialiai „Jaunos muzikos“ prašymu), Andrius Šiurys, trio „Ąžuoliniai berželiai“ ir Armantas Gečiauskas bei kt. Turėjome neeilinę galimybę išvysti visame pasaulyje gerai pažįstamus atlikėjus: Johannesą Kreidlerį, vieną garsiausių šiuolaikinės muzikos atstovų Vokietijoje, Davidą Berhmaną,  drąsiai vadinamą viena ryškiausių XX a. antrosios pusės Vakarų šiuolaikinės muzikos asmenybių.

Festivalio metu įvyko keturi didieji koncertai. Kiekvienas iš jų išsiskyrė savita mintimi ir, be abejonės, novatoriškais muzikiniais sprendimais. Tačiau visus vienijo pagrindinė festivalio idėja – muzikos jaunystė esamajame laike, bet kartu ir, sakyčiau, kitoje dimensijoje, praturtintoje elektronika ir ieškančioje naujo skambesio. Tokios paieškos muzikoje įdomios ne tik klausytojams, bet ir kūrėjams, o gal šiais, tarsi šviesmečiais keliaujančiais laikais, tokios paieškos netgi būtinos?

Pirmasis koncertas vyko balandžio 18 dieną. Audiovizualinis projektas „Dekonstrukcija I“, kurį įgyvendino kompozitorius Vidmantas Bartulis ir vaizdo menininkas Džiugas Katinas, nepaliko abejingų. Persmelkiantis elektronikos gaudesys veikė kartu su specialiai sukurta vizualizacija. Klausytojai galėjo pasinerti į transo būseną, kurios metu kartas nuo karto elektronikos ir ypatingai veriančių garsų pliūpsnių buvo grąžinami realybėn. Sakyčiau, nepatogus skambesys ir dar nepatogiau intriguojantis, tarsi į žmogaus vidinę gelmę žvelgiantis akies motyvas projekcijoje sukūrė neišdildomą įspūdį. Stebėdama prietemoje sėdinčius klausytojus galėjau pajusti vidinės būsenos trapumą ir ribos situacijas, kada buvimas čia ir dabar atrodo kur kas mistiškesnis ir mažiau suprantamas nei garso ir vaizdo sinergija. Vargu ar gali būti stipriau ir paveikiau.

Antrasis koncertas, vykęs balandžio 21 dieną, buvo skirtas specialiai „Jaunos muzikos“ užsakymu parašytiems kūriniams. Intymiai jaukioje mįslingoje prieblandoje buvo klausomasi Mariaus Baranausko, Juliaus Aglinsko, Monikos Sokaitės, Alberto Navicko, Dianos Čemerytės ir styginių kvarteto „ArtVio“. Koncerto pavadinimas – „Elektroakustinės premjeros“ – puikiai įspėjo festivalio sumanymą. Kiekviena kompozicija buvo išspręsta pasitelkus elektroniką, taip kompozicijoms suteikiant paslaptingumo ir stiprios įtaigos. Puikūs vizualiniai ir garsiniai sprendimai įliejo darnos ir grožio į vakaro garsų mozaiką. Pasirodymas suteikė pakilių emocijų ne tik klausytojams, bet ir kompozicijų autoriams. Kai kuriems tokia patirtis pirmoji, bet akivaizdu, kad noras ieškoti ir atrasti bendrystę, bandant jungti gyvą garsą su elektronika, pateisino lūkesčius.

Trečiasis koncertas, balandžio 22 dieną, buvo jau visai kitoks. Šelmiškas, sarkastiškas, tarsi prievarta provokuojantis publiką. Ar egzistuoja riba tarp meno, kurį įsivaizduojame esantį, ir meno, kuris turėtų būti? Šį klausimą bandė spręsti svečias iš Berlyno Johannesas Kreidleris. Maištaujantis ir save pristatantis kaip konceptualios muzikos atstovą, atlikėjas scenoje jungė  elektroniką ir vaizdo projekcijas. Vargu ar jo pasirodymą galėtume vadinti koncertu, kadangi koncerto sąvoka gerokai prasiplėtė virsdama intriguojančiu performansu. Ne itin patogūs, kartais šmaikščiai pašiepiantys sarkazmo persmelkti vaizdai neretai salėje kėlė bruzdesį. Planuota provokacija klausytojų nepaleido viso pasirodymo metu. Kreidleris tarsi prisidengė įžūlaus bernioko kauke. Atlikėjas naudojo įvairias menines priemones, taip tarsi išlaisvindamas savo kompozicijas ir neleisdamas suprasti, kas iš tiesų čia vyksta. Tačiau klausimas be atsakymo neatrodo keistas, kuomet susipažįstame su atlikėjo pristatyta idėja, kurią jis įsivaizduoja įkūnytą mene ir muzikoje. Kaip teigia pats menininkas, muzika veikia kartu su įvairiais objektais, tai nėra tik garsas, o kur kas daugiau. Koncerto–performanso pabaigoje salėje susirinkusių pečiais gūžčiojančių klausytojų žvilgsniuose mirgėjo klaustukai, bet vos pastebima šypsena visgi liko. O kam nepatinka maištauti? Juk tai protestas, aktualizuojantis šiandienines ne tik muzikos ar meno, bet ir  kasdienybės bėdas.

Baigiamajame „Jaunos muzikos“ koncerte visi nekantravo išvysti bene laukiamiausią festivalio svečią Davidą Behrmaną. Balandžio 23 dieną vykęs koncertas leido įsitikinti, kad muzika – jaunystės šaltinis, protestas prieš laiką, tik muzika čia ne kovoja, o tiesiog laimi. Itin kuklus ir nuoširdus kompozitorius klausytojams dovanojo ypatingas emocijas. Įdomios, tačiau kiek ištęstos kompozicijos pareikalavo dėmesio ir jėgų tiesiogine žodžių prasme (koncertas truko apie dvi valandas, o skambėjo viso labo penki kūriniai). Behrmano domėjimasis elektroakustinėmis muzikos galimybėmis nuolat augo ir brendo kartu su kompozitoriumi. Koncerte klausytojai galėjo išgirsti, kaip veikia kompiuterinių sistemų ir gyvų atlikėjų sinchronas. Transcendentalumo persmelktos kompozicijos leido išgirsti subtilų elektronikos skambesį ir įvertinti ko gero beribes šių laikų technologijų galimybes. Davidas Behrmanas puikiai įrodo, jog ilgos kūrybinės paieškos galiausiai pelno sėkmę ir pagarbą.

Festivalio metu tiek mėgėjai, tiek giliai besidomintys ir tyrinėjantys muziką galėjo klausytis šiais metais festivalyje įgyvendintos naujovės – paskaitų. Apie šios dienos muzikos aktualijas paskaitas skaitė jau minėti Johannesas Kreidleris ir Davidas Berhmanas, o taip pat ir Carstenas Seiffartas. Paskaitų temos įvairios, tačiau visų diskusijų centras – muzikos aktualijos šiandieniniame mene ir kasdienybėje, elektroninės muzikos panaudojimo galimybės.

Negalima nepaminėti ir puikių „Jaunos muzikos“ naktinių pasilinksminimų! Ištisą savaitę festivalio klube „Paviljonas“ vyko vėlyvi vakariniai koncertai (miela ir tai, jog jie visiškai nemokami!), jų metu festivalio svečiai ir klausytojai galėjo susipažinti su įvairios muzikos atlikėjais ir išgirsti jaunųjų kūrėjų darbus. Klube vyko ir diskusijos. Puikus būdas bendrauti, plėsti žinias ir domėtis muzika neformalioje erdvėje. Taigi šių metų festivalis pateikė nemažai staigmenų ir naujovių, tačiau galėjome įsitikinti, kad tradicijos taip pat išlieka (dėkui Dievui!). Ko norėčiau palinkėti ? Būk jauna, muzika!